Kūrinijos stebuklai teikia Jehovai šlovę

JEHOVA DIEVAS yra daug šlovingesnis, negu netobulas žmogus gali suvokti. Dievo kūriniai, tiek žemiškieji, tiek esantys danguje, teikia jam garbę ir stulbina mus savo didingumu (Psalmyno 19:2-5 [19:1-4, Brb]).

Jeigu Jehova, visatos Kūrėjas ir Visavaldis, panorėtų ką nors pasakyti, tikrai būtų privalu jo klausyti. Žinoma, labai nustebtume, jei jis imtų ir prabiltų į mus, menkus žmones. Vis dėlto įsivaizduokite, kad jis kreipiasi į jus, galbūt per angelą. Aišku, būtumėte labai atidus. Dievobaimingasis Jobas turbūt su didžiausiu dėmesiu klausėsi, ką Dievas jam sakė, — tai buvo maždaug prieš 3500 metų. Ko galėtume ir mes pasimokyti iš to, ką Dievas kalbėjo Jobui apie žemę ir viršum jos esantį dangaus skliautą.

Kas padėjo žemės pamatus, kas suvaldo jūrą?

Dievas kreipėsi į Jobą iš audros ir ėmė jo klausinėti apie žemę bei jūrą (Jobo 38:1-11). Joks architektas iš žmonių tarpo neapskaičiavo, kokio dydžio turi būti žemė, ir nepadėjo jos suformuoti. Kalbėdamas apie žemę lyg apie statinį, Dievas paklausė Jobo: „Kas padėjo jos kertinį akmenį?“ Tai ne žmogaus darbas! Šią planetą sukūrė Jehova, o jo angelai stebėjo viską ir džiūgavo.

Jūra Dievo akimis yra lyg kūdikis, kurį jis apkloja drabužiu. Jehovos žodžiais, „ji veržėsi, tarsi išeidama iš įsčių“ (Brb). Dievas nustatė jūrai ribas, vaizdžiai tariant, padarė duris ir skląsčius, — veikiama Mėnulio ir Saulės traukos jėgų ji tai patvinsta, tai atslūgsta.

Leidinyje The World Book Encyclopedia rašoma: „Vandenyno bangavimą daugiausia sukelia vėjas — bangos gali būti ir visai nedidelės, ir tiesiog milžiniškos, daugiau nei 30 metrų aukščio. [...] Vėjui nurimus bangos toliau juda į priekį ir gali nukeliauti labai toli nuo tos vietos, kur susidarė. Jos darosi mažesnės ir ilgesnės, kol galiausiai pasiekusios krantą gožta ir ištykšta purslais.“ Iš tiesų jūra paklūsta Dievo įsakymui: „Iki čia ateik, bet ne toliau, čia tavo galingos bangos suduš!“

Kas padaro, kad ateitų aušra?

Toliau Dievas klausia Jobą apie šviesos atsiradimą ir dar daug ką kita (Jobo 38:12-18). Tikrai ne žmogus įsako, kad naktį keistų diena. Vaizdžiai kalbant, ryto šviesa paima žemę už kraštų ir iškrato visus nedorėlius.  Kas bloga, paprastai daroma nakties tamsoje, o brėkštantis rytas priverčia piktadarius skirstytis (Jobo 24:15, 16).

Lyg kokiu antspaudu Dievas gražiai nužymi rytmečio dangų aušros gaisais. Su saulės šviesa žemė nusidažo įvairiomis spalvomis, sakytum, apsitaiso puošniais rūbais. Aišku, Jobas niekaip neprisidėjo prie šių reiškinių sukūrimo; nenužengė jis ir į jūros gelmes, neapžiūrėjo jos turtų. Juk netgi šiandien mokslininkai apie vandenyno gyvenimą žino palyginti nedaug!

Kam priklauso sniego ir krušos sandėliai?

Joks žmogus negali palydėti šviesos ar tamsos į jų „namus“, nei įžengti į sniego bei krušos sandėlius, kuriuos Dievas laiko „puolimo ir karo dienoms“ (Jobo 38:19-23). Kai Jehova siuntė krušą ant savo priešų prie Gibeono, „daugiau žuvo nuo krušos, negu izraelitai užmušė kalaviju“ (Jozuės 10:11). Tikriausiai ir ateityje jis lydins mirtį nešančią krušą ant tų, kurie bus Gogo, tai yra Šėtono, pusėje (Ezechielio 38:18, 22).

2002-ųjų liepą Kinijoje per krušą centrinėje Henano provincijos dalyje kiaušinio dydžio ledo gabalai užmušė 25 žmones ir sužalojo dar 200. O štai kaip italų skulptorius Benvenutas Čelinis aprašė 1545 metais jį užklupusią audrą: „Kartą, kai iki Lijono mums beliko viena diena kelio, [...] virš mūsų pradėjo grumėti kažkokia tranki perkūnija [...]. Po kiekvieno perkūnijos trinktelėjimo danguje kildavo toks kurtinantis ir bauginantis griausmas, kad aš pamaniau, jog jau paskutinio teismo diena. Stabtelėjau valandžiukei, ir tuojau pasipylė kruša be lašelio vandens. [...] Ledai vis stambėjo ir darėsi kaip stambios citrinos. [...] Tai truko gan ilgai. Paskui kruša liovėsi. [...] berodydami vienas kitam savo mėlynes ir guzus, už mylios pamatėme, kad tas ruožas daug žiauriau nukentėjęs, negu mes, ir nusiaubtas taip, kad neįmanoma apsakyti. Visi medžiai stovėjo apdraskyti ir aplaužyti, ir tiek buvo užmušta gyvulių, kiek tik jų kruša užklupo; daug piemenų gulėjo negyvi; pakelėse žlagsojo aibė tokio didumo ledų, kad jų negalima buvo apimti rieškučiom“ (Benvenuto Čelinio gyvenimas, Antroji knyga, L, p. 430, 431, vertė Ed. Viskanta, 1961).

Kaip bus, kada Jehova atvers sniego bei krušos sandėlius nubausti savo priešams? Jie niekaip neišsigelbės, kai Dievas pasiųs sniegą ir krušą atlikti skirtą darbą.

Kieno rankų darbai yra lietus, rasa, šerkšnas bei ledas?

Paskui Jehova vėl klausia Jobą — apie lietų, rasą, šerkšną ir ledą (Jobo 38:24-30). Tai Dievas taip puikiai sutvarkė, kad lietus drėkina žemę, netgi dykumą, „kur nėra jokio žmogaus“. Joks žmogus nepadarė lietaus, ledo, šerkšno ir negali būti pavadintas jų „tėvu“.

 Leidinyje Nature Bulletin aiškinama: „Keisčiausia ir turbūt pati svarbiausia vandens ypatybė yra tai, kad šaldamas [į ledą] jis plečiasi. [...] Ledo sluoksnis, kuris žiemą padengia vandens telkinius, leidžia išgyventi jų augmenijai ir gyvūnijai (žuvims ir kt.). Jei [...] stingdamas vanduo trauktųsi ir tankėtų, ledas būtų už jį sunkesnis ir grimztų į dugną. Paviršiuje susidarant vis daugiau ledo, galiausiai užšaltų visas telkinys. [...] Šaltuosiuose mūsų planetos regionuose upės, ežerai ir kiti vandens telkiniai, netgi vandenynai, būtų visą laiką sukaustyti ledo.“

Kaip nuostabu, kad vandens telkiniai neužšąla iki dugno! Esame labai dėkingi ir už tai, kad Jehova sumanė lietų bei rasą ir taip palaiko visos augmenijos gyvybę.

Kas nustatė dangaus dėsnius?

Toliau Dievas ima klausinėti Jobą apie dangų (Jobo 38:31-33). Sietyno žvaigždynas yra labai toli nuo Saulės ir jį sudaro septynios didžiulės žvaigždės bei daugybė mažesnių. Žmogus negali „surišti Sietyno grandinių“, tai yra sutelkti tų žvaigždžių į būrį. Lygiai taip pat niekas negali „atrišti Šienpjovių virvių“ (manoma, kad tai Oriono žvaigždynas). Nėra visai aišku, kokie kiti du žvaigždynai paminėti toliau (A. Rubšys verčia „Zodiakas“ ir „Grįžulo Ratai“), bet jie irgi nepaklūsta žmogaus valiai. Jis negali pakeisti „dangaus nuostatų“ (Brb), tai yra visatoje veikiančių dėsnių.

Dievas nustatė dėsnius, pagal kuriuos juda dangaus kūnai, o nuo šių priklauso Žemės orai, vandenynų potvyniai ir atoslūgiai, atmosferos sąlygos ir apskritai visa gyvybė mūsų planetoje. Pagalvokime apie Saulę. The Encyclopedia Americana (1996 m. leidimas) rašo: „Saulė teikia Žemei šilumą ir šviesą, leidžia augti augalams, garina iš vandenynų bei kitur vandenį, turi įtakos vėjų susidarymui, nuo jos priklauso ir daugybė kitų procesų, be kurių Žemėje negalėtų būti gyvybės.“ Dar toje pačioje enciklopedijoje teigiama: „Kokia milžiniška Saulės galia,  suprantame pagalvoję vien jau apie tai, kad vėjų energija, taip pat energija, kurią gali pagaminti užtvenkti vandenys, upės, kuri yra tokiuose gamtiniuose kuro šaltiniuose, kaip medis, anglys, nafta, yra ne kas kita kaip Saulės energija, — mūsų planeta, būdama 150 milijonų kilometrų atstumu nuo šio šviesulio, nuolat ją kaupia.“

Kas įdėjo išmintį į debesis?

Jehova liepia Jobui pagalvoti ir apie debesis (Jobo 38:34-38). Žmogus negali prisišaukti nė mažiausio debesėlio ir įsakyti, kad duotų lietaus. O kaip esame priklausomi nuo vandens apytakos ciklo, kurį mūsų Kūrėjas sumanė!

Kaip vanduo cirkuliuoja? Viename šaltinyje aiškinama: „Galima išskirti keturis vandens apytakos proceso etapus: kaupimasis, garavimas, grįžimas į žemę kritulių pavidalu ir nutekėjimas. Vanduo kuriam laikui susilaiko dirvožemyje, vandenynuose, ežeruose ir upėse, taip pat ledo dangose bei ledynuose. Garuodamas nuo žemės paviršiaus jis kyla aukštyn ir sudaro debesis, paskui iškrenta kritulių (lietaus ar sniego) pavidalu ir vėl nuteka į jūras arba išgaruoja į atmosferą. Beveik visas mūsų planetoje esantis vanduo apytakos ratą yra apėjęs begalę kartų“ (Microsoft Encarta Reference Library 2005).

Lietaus debesis galima palyginti su vandens ąsočiais danguje. Kai Jehova juos „paverčia“, iš jų gali pasipilti į žemę tiek vandens, kad „dulkės tampa purvu ir grumstai sulimpa“ (Brb). Tik Dievas gali padaryti, kad lietus lytų arba liautųsi (Jokūbo 5:17, 18).

Lietų neretai lydi perkūnija, bet žmogus negali pažaboti žaibo. Žaibai paklūsta Dievui, tarsi sako jam: „Tavo paslaugoms!“ Leidinyje Compton’s Encyclopedia aiškinama: „Žaibavimas sukelia atmosferoje didelius cheminius pokyčius. Kai žaibas perskrodžia orą, pasigamina didžiulis kiekis šilumos ir tada azotas jungiasi su deguonimi — susidaro nitratai bei kiti cheminiai junginiai. Su lietumi šios medžiagos patenka į žemę. Šitaip iš atmosferos dirvožemis vis gauna medžiagų, reikalingų augalams augti.“ Žmogus dar iki galo neperprato žaibo — tai tebėra jam mįslė, bet jokiu būdu ne Dievui.

Kūrinijos stebuklai teikia Dievui gyrių

Gamtos stebuklai tikrai byloja, koks šlovingas yra visa ko Kūrėjas (Apreiškimo 4:11). Jobą turėjo didžiai paveikti tai, ką Jehova jam kalbėjo apie Žemę bei kitus dangaus kūnus.

Aptarėme toli gražu ne visus Jobo išgirstus klausimus ir teiginius apie Dievo kūrybą. Bet ir tai, ką aptarėme, priverčia sušukti: „Iš tikrųjų Dievas — didis, ir viršija mūsų pažinimą“ (Jobo 36:26)!

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 14 puslapyje]

Snaigė: snowcrystals.net

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 15 puslapyje]

Sietynas: NASA, ESA, and AURA/Caltech; žuvis: U.S. Fish & Wildlife Service, Washington, D.C./William W. Hartley