Ozėjo pranašystė moko mus vaikščioti su Dievu

„Jie eis paskui Viešpatį [„Jehovą“, NW]“ (OZĖJO 11:10).

1. Kokia simbolinė drama aprašyta Ozėjo knygoje?

AR MĖGSTI intriguojančio siužeto dramas su įdomiais veikėjais? Kaip tik tokia simbolinė drama aprašyta Biblijoje, Ozėjo knygoje. * Pasakojama apie Dievo pranašo Ozėjo šeimą, tačiau omenyje turima kai kas daugiau — Jehovos ir Izraelio tautos santuokiniai ryšiai, įtvirtinti Mozės įstatymo sandora.

2. Kas žinoma apie Ozėją?

² Šios dramos vyksmo laikas ir vieta paaiškėja iš Ozėjo knygos pirmojo skyriaus. Ozėjas, matyt, gyveno dešimties Izraelio giminių karalystėje, dažnai vadinamoje žymiausios giminės, Efraimo, vardu. Jis pranašavo valdant septyniems paskutiniams Izraelio karaliams ir Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo, Ezekijo dienomis (Ozėjo 1:1). Taigi jis tarnavo pranašu mažiausiai 59 metus. Nors Ozėjo knyga užbaigta ne ką vėliau kaip 745 m. p. m. e., ji aktuali ir šiandien, kai milijonai žmonių renkasi kelią, numatytą pranašystėje tokiais žodžiais: „Jie eis paskui Viešpatį [„Jehovą“, NW]“ (Ozėjo 11:10).

Ką rodo trumpa apžvalga

3, 4. Glaustai paaiškink, kas rašoma Ozėjo 1—5 skyriuose.

³ Ozėjo 1—5 skyrių trumpa apžvalga sustiprins mūsų ryžtą vaikščioti su Dievu — rodyti tikėjimą ir vykdyti jo valią. Nors Izraelio karalystės gyventojai dvasine prasme svetimavo, Dievas žadėjo neberūstauti, jeigu jie atgailaus. Tai buvo pailiustruota pavyzdžiu — kaip Ozėjas pasielgė su savo žmona Gomera. Pagimdžiusi jam vaiką, ji, matyt, paskui susilaukė dviejų nesantuokinių, tačiau Ozėjas ją priėmė, neatstūmė. Jehova atgailaujantiems izraelitams irgi norėjo būti gailestingas (Ozėjo 1:1—3:5).

⁴ Jehova patraukė Izraelį į teismą, nes krašte nebebuvo teisybės, ištikimos meilės, Dievo pažinimo. Jis ketino atsiskaityti su stabmeldžiu Izraeliu ir neklusniu Judu. Tačiau atsidūrusi varge tauta ims ieškoti Dievo malonės (Ozėjo 4:1—5:15).

Drama prasideda

5, 6. a) Kiek paleistuvystė buvo paplitusi dešimties giminių Izraelio karalystėje? b) Kodėl senovės Izraeliui duotas perspėjimas svarbus ir mūsų laikais?

⁵ Dievas Ozėjui liepia: „Eik, imk sau moterį paleistuvę ir tegimsta tau paleistuvės vaikų, nes paleistuvaute paleistuvauja šalis, atstodama nuo Viešpaties“ (Ozėjo  1:2, Jr). Kiek ši blogybė buvo paplitusi Izraelyje? Pranašas sako: „Paleistuvystės dvasia juos [dešimtį giminių] suklaidino, ir paleistuvaudami jie paliko Dievą. [...] Jūsų dukterys elgiasi kaip kekšės, ir jūsų marčios svetimauja! [...] Vyrai susideda su paleistuvėmis ir skerdžia aukas su šventyklų kekšėmis“ (Ozėjo 4:12, Brb; 4:13, 14).

⁶ Senovės Izraelyje buvo labai ištvirkaujama — ir paraidine, ir dvasine prasme. Todėl Jehova ruošėsi izraelitus nubausti (Ozėjo 1:4; 4:9). Šis perspėjimas svarbus ir mūsų laikais, nes Jehova nepaliks be bausmės tų, kurie gyvena amoraliai ir yra susitepę netyrais religiniais papročiais bei apeigomis. Tačiau vaikščiojantieji su Dievu laikosi jo normų ir garbina Dievą tyrai. Jie žino, kad „joks svetimautojas, ištvirkėlis [...] nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės“ (Efeziečiams 5:5; Jokūbo 1:27).

7. Ką simbolizavo Gomeros ir Ozėjo santuoka?

⁷ Tuokdamasi su Ozėju Gomera, matyt, buvo skaisti ir liko ištikima žmona, kol „pagimdė jam sūnų“ (Ozėjo 1:3). Kaip rodo simbolinė drama, išlaisvinęs izraelitus iš Egipto 1513 m. p. m. e., Dievas netrukus sudarė su jais sandorą — tarsi vedybų sutartį. Priimdama sutarties sąlygas Izraelio tauta įsipareigojo būti ištikima savo „vyrui“, Jehovai (Izaijo 54:5). Izraelio ir Dievo sąjungą vaizdavo Gomeros ir Ozėjo garbinga santuoka. Deja, paskui Gomera nuklydo.

8. Kaip atsirado dešimties giminių Izraelio karalystė ir koks ten paplito garbinimas?

⁸ Ozėjo žmona „vėl tapo nėščia ir pagimdė dukterį“. Duktė ir kitas po jos gimęs vaikas buvo, matyt, pradėti svetimaujant (Ozėjo 1:6, 8). Kyla klausimas: kaip Izraelis, kurį simbolizuoja Gomera, ėmė svetimauti? Dešimt šiaurinių Izraelio giminių 997 m. p. m. e. atsiskyrė nuo pietinių — Judo ir Benjamino. Kad žmonės neitų garbinti Jehovos į Judo karalystę, tai yra į Jeruzalės šventyklą, šiaurinėje dešimties giminių Izraelio karalystėje buvo įvestas veršio garbinimas. Izraelyje įsigalėjo ir Baalo kultas su savo seksualinėmis orgijomis.

9. Kaip Izraeliui išsipildė Ozėjo 1:6 žodžiai?

⁹ Kai Gomera susilaukė dukters, greičiausiai, nesantuokinės, Dievas tarė Ozėjui: „Pavadink ją vardu Lo Ruhama [„ta, kurios nepasigailima“, išnaša], nes daugiau nebepagailėsiu Izraelio namų ir nebeatleisiu jiems“ (Ozėjo 1:6). Jehova įvykdė savo žodį leisdamas asirams 740 m. p. m. e. paimti izraelitus į nelaisvę. O dviejų giminių Judo karalystės Dievas pasigailėjo ir išgelbėjo, tik ne lanku, kalaviju, karu, žirgais ar raiteliais (Ozėjo 1:7). Jehovos siųstas angelas 732 m. p. m. e. per vieną naktį nužudė 185000 asirų kareivių, pasirengusių pulti Judo sostinę Jeruzalę (2 Karalių 19:35).

Jehova patraukia Izraelį į teismą

10. Ką vaizdavo Gomeros neištikimybė?

¹⁰ Palikusi Ozėją Gomera tapo „žmona paleistuve“ ir gyveno su kitu vyru. Panašiai  Izraelio karalystė sudarinėjo politines sąjungas su stabmeldėmis tautomis ir tapo nuo jų priklausoma. Už savo materialinę gerovę Izraelis dėkojo ne Jehovai, o tų tautų dievams ir pasinėręs į klaidingą garbinimą pažeidė santuokos sutartį su Dievu. Todėl dvasiškai svetimaujančią tautą Jehova patraukė į teismą (Ozėjo 1:2, Brb; 2:2, 12, 13, Brb).

11. Kaip buvo su Įstatymo sandora, kada Jehova leido išvesti Izraelį ir Judą į nelaisvę?

¹¹ Ko susilaukė Izraelio tauta už neištikimybę savo sutuoktiniui? Dievas ‘išvedė ją į dykumą’. Ta dykuma — Babilonas, nukariavęs Asiriją, į kurią izraelitai buvo ištremti 740 m. p. m. e. (Ozėjo 2:16 [2:14, Brb]). Leisdamas dešimties giminių karalystei žlugti, Jehova nenutraukė sutarties, sudarytos anksčiau su visa Izraelio tauta. Net ir 607 m. p. m. e., kai babiloniečiai Jeruzalę sugriovė, o Judo žmones ištrėmė, Jehova nepanaikino Mozės įstatymo sandoros, vedybiniais saitais siejančios su juo dvylika Izraelio giminių. Šitas ryšys nutrūko tik 33 m. e. m., kai žydų vadovai atmetė Jėzų Kristų ir jį nužudė (Kolosiečiams 2:14).

Izraelis perspėjamas

12, 13. Kuo reikšmingi Ozėjo 2:8-10 (2:6-8, Brb) žodžiai ir kaip jie išsipildė Izraeliui?

¹² Dievas ragino Izraelio tautą ‘atsisakyti paleistuvystės’, bet ji troško ‘sekti savo meilužius’ (Ozėjo 2:2, 5, Brb). „Todėl, tikėk manimi, — pasakė Jehova, — erškėčiais aptversiu jos kelią ir prieš ją pastatysiu sieną, kad ji nebegalėtų rasti savo takų. Ji vis bėgs paskui savo meilužius, bet nepasivys, ieškos jų, bet neras. Tuomet ji tars sau: ‘Eisiu, grįšiu pas savo pirmąjį vyrą, nes anuomet man buvo geriau negu dabar.’ Ji nežinojo, kad tai aš daviau jai grūdų, vyno ir aliejaus, apipyliau ją sidabru ir auksu, o jie tai išleido Baalui [arba „pasidarė iš jo Baalo atvaizdą“, NW, išnaša]“ (Ozėjo 2:8-10 [2:6-8, Brb]).

¹³ Nors Izraelis ieškojo savo „meilužių“ — kitų tautų pagalbos, nė viena neįstengė padėti, tarsi kelius iki jo būtų užtvėrę neperžengiami brūzgynai. Po trejų metų apsiausties, 740 m. p. m. e., Izraelio sostinę Samariją užėmė asirai ir dešimties giminių karalystė išnyko visiems laikams. Tik kai kurie ištremtieji suvokė, kaip klestėjo jų protėviai, kai tarnavo Jehovai. Tas tremtinių likutis, atmetęs Baalo garbinimą, vėl siekė atnaujinti su Jehova sandoros ryšius.

Viltinga dramos pabaiga

14. Kodėl Ozėjas atnaujino santuokos ryšį su Gomera?

¹⁴ Kad geriau suprastume, kaip Ozėjo šeimos drama vaizdavo Izraelio ir Jehovos santykius, atkreipkime dėmesį į šiuos  žodžius: „Viešpats tarė man: ‘Eik ir mylėk savo moterį, turinčią mylimąjį ir svetimaujančią’“ (Ozėjo 3:1). Ozėjas įvykdė paliepimą — išpirko Gomerą iš vyro, su kuriuo ji gyveno. Paskui žmoną griežtai įspėjo: „Pasiliksi pas mane daug dienų, nepaleistuvausi ir neturėsi vyro“ (Ozėjo 3:2, 3, Brb). Gomera drausminama pakluso, ir Ozėjas atnaujino su ja santuokos ryšį. Ar Dievas panašiai elgėsi su Izraeliu ir Judu?

15, 16. a) Kaip galėjo atgauti Dievo malonę sudrausminta Izraelio tauta? b) Kaip išsipildė Ozėjo 2:20 (2:18, Brb) pranašystė?

¹⁵ Kai Izraelio ir Judo tremtiniai buvo nelaisvėje Babilone, Dievas per pranašus ‘prašnekino jų širdį’. Kad atgautų malonę, tauta turėjo atgailauti ir elgtis kaip Gomera — grįžti pas savo sutuoktinį. Tada sudrausmintą tautą, lyg tą atgailaujančią žmoną, Jehova paims iš Babilono „dykumos“ ir sugrąžins į Jeruzalę bei Judo kraštą (Ozėjo 2:16, 17 [2:14, 15, Brb]). Tą pažadą jis įvykdė 537 m. p. m. e.

¹⁶ Dievas įvykdė ir kitą pažadą: „Sudarysiu tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, suteiksiu jiems ramų ir saugų poilsį“ (Ozėjo 2:20 [2:18, Brb]). Į tėvynę sugrįžę žydai gyveno saugiai, grėsmės nekėlė ir laukiniai gyvūnai. Ši pranašystė dar išsipildė 1919 metais, kai dvasinio Izraelio likutis išsilaisvino iš „didžiosios Babelės“ — pasaulinės klaidatikystės imperijos. Dabar jie saugūs ir džiaugiasi dvasiniu rojumi drauge su bendratikiais, kurių viltis — amžinai gyventi žemėje. Šie tikrieji krikščionys taikūs, atsikratę žvėriškų bruožų (Apreiškimo 14:8; Izaijo 11:6-9; Galatams 6:16).

Priimk į širdį pamokymus

17—19. a) Kokių savybių pasimokyti iš Dievo esame čia raginami? b) Kaip mus turi paveikti Jehovos gailestingumas ir atjauta?

¹⁷ Dievas yra gailestingas ir užjaučiantis. Tokie turime būti ir mes. Tai pamoka iš pirmųjų Ozėjo skyrių (Ozėjo 1:6, 7; 2:25 [2:23, Brb]). Dievas buvo pasirengęs atleisti atgailaujantiems izraelitams, nes, kaip sakoma įkvėptoje patarlėje, „kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo“ (Patarlių 28:13). Tuos, kas gailisi dėl savo klaidų, guodžia ir psalmininko žodžiai: „Tikra auka Dievui — susigraudinusi dvasia; tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios  ir atgailaujančios“ (Psalmyno 51:19 [51:17, Brb]).

¹⁸ Ozėjo pranašystė rodo, kokį gailestingą ir atjautų Dievą garbiname. Net jei kas išklysta iš teisingo kelio, gali atgailauti ir sugrįžti, pasitaisyti — tada Jehova vėl priims. Dievas gailėjo Izraelio tautos, kuri jam buvo tarsi žmona. Nors ji nepakluso ir ‘Izraelio Šventajam skaudino širdį, jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės’ (Psalmyno 78:38-41). Tai turėtų paskatinti mus ir toliau vaikščioti su Jehova, gailestinguoju Dievu.

¹⁹ Izraelyje įsigalėjo žmogžudystės, vagystės ir santuokinė neištikimybė, bet Jehova ‘šnekino Izraelio širdį’ (Ozėjo 2:16 [2:14, Brb]; 4:2). Argi nesidžiaugiame, ar nestiprėja mūsų ryšys su Jehova, kada mąstome apie jo gailestingumą ir atjautą? Tad verta pasvarstyti: kaip sekdamas Jehovos pavyzdžiu galėčiau būti gailestingesnis kitiems? Jei mane įžeidęs bendratikis atsiprašo, ar esu pasiruošęs atleisti taip, kaip Dievas? (Psalmyno 86:5, Brb)

20. Koks pavyzdys rodo, kad Dievo duota viltis patikima?

²⁰ Dievas suteikia tikrą viltį. Štai jis pažadėjo: „Aš ten jai duosiu [...] Achoro slėnį — vilties vartus“ (Ozėjo 2:15, Brb). Žmonai prilyginta Jehovos organizacija praeityje tvirtai tikėjo, kad grįš į savo kraštą, kuriame būta ir „Achoro slėnio“. Tai išsipildė 537 m. p. m. e. Todėl ir mes nė kiek neabejojame Jehovos pažadų tikrumu.

21. Kiek svarbus yra pažinimas, norint vaikščioti su Dievu?

²¹ Norėdami vaikščioti su Dievu turime neperstoti semtis žinių apie jį ir taikyti jas. Izraelitams trūko Jehovos pažinimo (Ozėjo 4:1, 6). Tačiau kai kurie vertino Dievo priesakus, jų laikėsi ir buvo labai palaiminti. Toks buvo Ozėjas, tokie buvo ir 7000 Dievo tarnų, Elijo dienomis nesiklaupę prieš Baalą (1 Karalių 19:18; Romiečiams 11:1-4). Dėkingumas už Dievo mokymą padės ir mums toliau vaikščioti su Dievu (Psalmyno 119:66; Izaijo 30:20, 21).

22. Kaip turime žiūrėti į atskalūnybę?

²² Jehova tikisi, kad jo tautai vadovaujantys vyrai priešinsis atskalūnybei. Tačiau Ozėjo 5:1 sakoma: „Išgirskite tai, kunigai! Įsidėmėkite, Izraelio namai! Klausykitės, karaliaus rūmai! Juk jūs turite rūpintis teisingumu, bet tapote spąstais Micpoje, ant Taboro užmestu tinklu.“ Atsimetėliai vadovai izraelitams tapo tinklu ir spąstais, nes viliojo į stabmeldystę. Taboro kalnas ir Micpa, matyt, buvo tokio klaidingo garbinimo centrai.

23. Kuo tau buvo naudinga pasigilinti į Ozėjo 1—5 skyrius?

²³ Iš Ozėjo pranašystės supratome, kad Jehova yra gailestingas Dievas. Jis teikia viltį ir laimina tuos, kas laikosi jo nurodymų ir priešinasi atskalūnybei. Todėl mes, kaip ir atgailaujantys izraelitai senovėje, ieškokime Jehovos ir visuomet stenkimės daryti, kas jam malonu (Ozėjo 5:15). Tada pjausime gera ir kaip visi ištikimi Dievo tarnai turėsime ramybę ir neprilygstamą džiaugsmą (Psalmyno 100:2; Filipiečiams 4:6, 7).

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Ką vaizdavo Ozėjo santuoka su Gomera?

• Kodėl Jehova patraukė Izraelį į teismą?

• Ko pasimokei iš Ozėjo 1—5 skyrių?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Ar žinai, ką vaizduoja Ozėjo žmona?

[Iliustracija 19 puslapyje]

Samarijos gyventojus 740 m. p. m. e. išvarė į tremtį asirai

[Iliustracija 20 puslapyje]

Džiūgaudama tauta grįžta į savo gimtinę