Vaikščiok su Dievu ir pjausi, kas gera
Vaikščiok su Dievu ir pjausi, kas gera
„Jie sėja vėją, todėl pjaus audrą“ (OZĖJO 8:7).
1. Kaip galime vaikščioti su Jehova?
KELIONĖ pavojinga vietove saugesnė, jei kelią rodo patyręs vadovas. Užuot vaikščiojus vienam, daug geriau eiti su tokiu vedliu. Panašiai ir gyvenime. Jehova, taip sakant, siūlosi vesti mus per dabartinio sugedusio pasaulio dykumas. Išmintinga pasitikėti juo, o ne bandyti ieškoti kelio patiems. Kaip galime vaikščioti su Dievu? Laikydamiesi nurodymų, kuriuos jis davė savo Žodyje.
2. Ką aptarsime šiame straipsnyje?
2 Pirmajame straipsnyje aptarėme simbolinę dramą iš Ozėjo 1—5 skyrių. Kaip matėme, jos pamokos gali padėti vaikščioti su Dievu. Dabar panagrinėkime kai kurias 6—9 skyrių mintis. Pirmiausia trumpai apžvelkime šiuos keturis skyrius.
Trumpa apžvalga
3. Trumpai atpasakok, apie ką rašoma Ozėjo 6—9 skyriuose.
3 Jehova Ozėją siuntė pranašauti daugiausia šiaurinei dešimties giminių Izraelio karalystei. Ta tauta, dar vadinama dominuojančios Efraimo giminės vardu, paliko Dievą. Nuo 6 iki 9 skyriaus rašoma, kad ji buvo neištikima — sulaužė Jehovos sandorą ir darė nedorus darbus (Ozėjo 6:7). Tauta atmetė Jehovą, netgi ėmėsi sudarinėti politines sąjungas. Kadangi sėjo blogį, turėjo ir pjauti, kas bloga: kitaip tariant, artėjo nepalankus nuosprendis. Tačiau Ozėjas skelbė ir viltingą žinią. Jis patikino, kad atsigręžęs į Jehovą Efraimas patirs jo malonę, — tik būtina nuoširdžiai atgailauti.
4. Kokias praktines pamokas iš Ozėjo pranašystės dabar apsvarstysime?
4 Šiuose keturiuose Ozėjo pranašystės skyriuose, kaip ir ankstesniuose, rasime patarimų, kaip vaikščioti su Dievu. Aptarkime keturias praktines pamokas: 1) tikroji atgaila rodoma darbais, ne tik žodžiais; 2) Dievo malonės negalima įgyti vien aukomis; 3) Jehovai skaudu, kai jo garbintojai jį palieka; 4) norėdami pjauti, kas gera, turime ir sėti, kas gera.
Tikroji atgaila
5. Kokia svarbiausia Ozėjo 6:1-3 eilučių mintis?
5 Iš Ozėjo pranašystės daug sužinome apie atgailą ir gailestingumą. Štai 6 skyriaus 1—3 eilutėse skaitome: „Eime, grįžkime pas Viešpatį, nes tai jis mus sudraskė, jis ir išgydys; jis mus sužeidė, jis ir sutvarstys. Po dviejų dienų jis mus atgaivins, trečiąją dieną jis mus prikels, kad būtume gyvi jo Artume. Pažinkime, veržkimės pažinti Viešpatį! Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra; jis ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvieji lietūs, pagirdantys žemę.“
6—8. Kokia buvo izraelitų atgaila?
6 Kas pasakė šiose eilutėse užrašytus žodžius? Kai kurių biblistų nuomone, neištikimi ir maištingi izraelitai, kurie dėjosi atgailaują, manydami, kad Dievas jų pasigailės. Kitų manymu, čia pats pranašas Ozėjas ragina tautą grįžti prie Jehovos. Šiaip ar taip, ar dešimties giminių Izraelio tauta iš tiesų atgailavo ir grįžo prie Dievo? Ne. Štai ką Jehova sako per Ozėją: „Ką man daryti su tavimi, Efraimai? Ką man daryti su tavimi, Judai? Judviejų meilė — kaip rytmečio debesis, kaip anksti krintanti rasa“ (Ozėjo 6:4). Kaip raiškiai nusakyta vargana anuometinės Dievo tautos dvasinė būklė! Nebėra tautoje ištikimos meilės — ji išsisklaidė tarsi rytmečio miglos debesis, išnykstantis saulei tekant. Nors žmonės, atrodė, atgailauja, Jehova nemanė, kad jie verti pasigailėjimo. Kodėl?
7 Izraelio atgaila buvo nenuoširdi. Ozėjo 7:14 išreiškiamas Jehovos nepasitenkinimas savo tauta: „Iš širdies jie manęs nesišaukia, aimanuodami savo guoliuose.“ 16 eilutėje priduriama: „Jie vis grįžta prie to, kas nenaudinga“, arba, kaip verčia Burbulys, ‘kreipiasi ne į Aukščiausiąjį’. Žmonės nenorėjo garbingai tarnauti Jehovai ir pasikeisti, kad pataisytų savo santykius su juo. Jie netroško vaikščioti su Dievu.
8 Argi izraelitų atgailą buvo galima laikyti tikra?! Juk tauta nesiliovė dariusi nuodėmes — apgaudinėjo, žudė, vogė, garbino stabus, sudarinėjo rizikingas sąjungas su kitataučiais. Ozėjo 7:4 ji vadinama kepėjo „krosnimi“, matyt, dėl to, kad degte dega nedorais troškimais. Ar tokia sugedusi tauta verta pasigailėti? Kur ten! Apie maištingus izraelitus Ozėjas sako: Jehova „atmins jų kaltę, nubaus už nuodėmes“ (Ozėjo 9:9). Nebus jokio gailesčio!
9. Ko Ozėjo žodžiai moko apie atgailą ir gailestingumą?
9 Ką iš Ozėjo žodžių sužinome apie atgailą ir gailestingumą? Neištikimų izraelitų pavyzdys perspėja, kad norint laimėti Jehovos palankumą, būtina nuoširdžiai atgailauti. Iš ko matoma tokia atgaila? Jehovos neapgausi žodžiais ar ašaromis. Tikrą atsivertimą liudija darbai. Nusidėjėlis turi atsisakyti nuodėmingos elgsenos ir laikytis aukštų Jehovos teisingo garbinimo normų.
Ne aukos Jehovai svarbiausia
10, 11. Kaip Izraelio pavyzdys liudija, kad ne aukos Jehovai svarbiausia?
10 Aptarkime antrą pamoką. Norėdami vaikščioti su Jehova turime atsiminti: Dievo malonės negalima laimėti vien aukomis. Ozėjo 6:6 skaitome: „Aš [Jehova] noriu ištikimos meilės, o ne aukos, ir Dievo pažinimas man mielesnis negu deginamosios aukos.“ Atkreipkime dėmesį: Jehovai svarbiau širdies savybė — ištikimoji meilė — ir Dievo pažinimas. Tačiau gali kilti klausimas: kodėl čia sakoma, kad Jehova nori ne aukų? Argi jų neliepė laikytis Mozės įstatyme?
11 Taip, pagal Mozės įstatymą atnašauti aukas reikėjo. Tačiau blogiausia, kad Ozėjo amžininkai buvo nesąžiningi. Matyt, kai kurie izraelitai aukojo tik iš pareigos, kad pasirodytų esą Dievo tarnai. Tačiau ir toliau darė nuodėmes. Argi galima tada sakyti, kad širdy jie puoselėjo ištikimą meilę? Ar iš tiesų pažinojo Dievą, jeigu nepaisė jo nuostatų? Ko vertos buvo tokios aukos, jeigu izraelitai neturėjo širdyje tinkamo nusistatymo ir neieškojo teisingo kelio? Jehovai jos buvo bjaurios.
12. Kaip žmonės įspėjami Ozėjo 6:6?
12 Ozėjo žodžiai yra įspėjimas daugeliui žmonių. Jie irgi tariasi aukojantys Dievui — lanko bažnyčias, religines apeigas ir ceremonijas. Bet tai beveik, o gal ir visai neturi įtakos jų gyvensenai. Argi Dievui mieli tie, kam nerūpi sužinoti, koks jis, laikytis jo nuostatų ir nebesielgti nuodėmingai? Te nemano, kad religiniais darbais pelnys Dievo palankumą. Jehovai svetimi formalūs tikintieji, negyvenantys pagal jo Žodį (2 Timotiejui 3:5).
13. Kokias aukas atnašaujame, tačiau ko turime nepamiršti?
13 Jei esame tikri krikščionys, turėkime omenyje, kad Dievui svarbu ne vien aukos. Tiesa, gyvulių jam ir neaukojame. Tačiau ‘atnašaujame šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių’ (Hebrajams 13:15). Neapsigaukime kaip Ozėjo dienų nuodėmininkai izraelitai, savo netinkamą elgesį bandę išpirkti aukomis. Panašiai apsigavo viena jaunuolė, slapta paleistuvavusi. Ji vėliau pripažino: „Ėmiau daugiau skelbti manydama, kad kaip nors išpirksiu nuodėmę.“ Ar ne taip darė ir veidmainiai Izraelyje? Visuomet žinok: šlovinimo auka Jehovai priimtina tik tuomet, kai ją duodame iš širdies ir esame dori.
Jehovą skaudina jo garbintojų neištikimybė
14. Kokius Dievo jausmus atskleidžia Ozėjo pranašystė?
14 Kokia trečioji Ozėjo 6—9 skyrių pamoka? Jehovai skaudu, kai jo garbintojai jį palieka. Jis švelnus Dievas, tačiau kartu ir tvirtas. Kai žmogus gailisi dėl savo nuodėmių, Jehova džiaugiasi ir atleidžia. Bet jeigu jo tarnai neatgailauja, juos baudžia. Dievas nori mums tik gero, todėl yra laimingas, kai ištikimai vaikščiojame su juo. Psalmyno 149:4 sakoma: „Viešpats džiaugiasi savo tauta.“ O kaip Jehova jaučiasi, jeigu jo tarnai neištikimi?
15. Kaip, pasak Ozėjo 6:7, elgėsi kai kurie izraelitai?
15 Apie neklusnius izraelitus Jehova sako: „Jie sulaužė sandorą ir taip tapo man neištikimi“ (Ozėjo 6:7). Hebrajiškas žodis, čia išverstas „tapo man neištikimi“, taip pat reiškia „elgėsi klastingai“. Malachijo 2:10-16 juo nusakoma, kaip neištikimai izraelitai elgėsi su savo sutuoktinėmis. Apie to žodžio vartojimą Ozėjo 6:7 viename žinyne rašoma: „Šia metafora pabrėžiamas sutuoktinių ryšio asmeniškumas [...], jųdviejų santykiai, sulaužius meilės įžadą.“
16, 17. a) Kaip Izraelio tauta žiūrėjo į sandoros priesaiką? b) Ko turime nepamiršti?
16 Jehova kalbėjo apie Izraelio tautą kaip apie savo žmoną, nes su ja buvo sudaręs sandorą. Sulaužydama sandoros priesaiką ji tapo neištikima. Jehova buvo ištikimas sutuoktinis, bet tauta jį paliko!
17 O kaip mes? Jehovai rūpi, vaikščiosime su juo ar ne. Niekuomet nepamirškime, kad Dievas yra meilė ir kad savo veiksmais galime jį užgauti (1 Jono 4:16). Jeigu elgiamės blogai, jį skaudiname ir liūdiname. Tai suvokdami visomis jėgomis priešinkimės bet kokioms pagundoms.
Kaip pjauti tai, kas gera
18, 19. Kokį principą randame Ozėjo 8:7 ir kaip jis pasitvirtino izraelitams?
18 Ketvirta pamoka iš Ozėjo pranašystės: kaip galime pjauti, kas gera. Apie izraelitus bei jų paiką, neištikimą elgesį Ozėjas rašo: „Jie sėja vėją, todėl pjaus audrą“ (Ozėjo 8:7). Iš šios eilutės suprantame kai ką labai svarbaus: tai, ką darome dabar, atsilieps ateityje. Ar taip ir buvo neklusniems izraelitams?
19 Nusidėdami jie sėjo, kas bloga. Ar galėjo šitaip elgdamiesi išvengti pasekmių? Tikrai ne. Jų laukė griežtas nuosprendis. Ozėjo 8:13 sakoma: „Dabar [Jehova] atmins jų kaltę ir nubaus už nuodėmes.“ O 9 skyriaus 17 eilutėje skaitome: „Mano Dievas juos atmes, nes jie jo neklausė, ir jie taps klajūnais tarp tautų.“ Taip, Jehova pareikalaus jų atsiskaityti. Kadangi sėjo bloga, ir pjaus bloga. Dievas nubaudė juos 740 m. p. m. e., kai asirai nugalėjo dešimties giminių Izraelio karalystę ir jos gyventojus išvedė į nelaisvę.
20. Ko moko izraelitų patirtis?
20 Izraelitų patirtis akivaizdžiai liudija: pjauname tai, ką sėjame. Dievo Žodis įspėja: „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“ (Galatams 6:7). Taigi sėdami bloga ir pjausime bloga. Pavyzdžiui, tiems, kas gyvena palaidai, teks kentėti skaudžius savo elgesio padarinius. Užkietėję nusidėjėliai liūdnų pasekmių neišvengs.
21. Ką daryti, kad pjautume tai, kas gera?
21 Tad ką daryti, kad pjautume tai, kas gera? Galima paaiškinti paprastu pavyzdžiu. Ką ūkininkas turi sėti, norėdamas nuimti kviečius? Gal miežius? Aišku, ne! Jis žino, kad pjaus tai, ką pasės. Tad jei norime pjauti gera, turime ir pasėti gera. Ar trokšti pjauti, kas gera, — laimingą, prasmingą gyvenimą dabar ir amžinybę Dievo naujajame pasaulyje? Jei taip, nenustok sėti gera — vaikščiok su Dievu ir laikykis jo teisingų normų.
22. Ko pasimokėme iš Ozėjo 6—9 skyrių?
22 Iš Ozėjo 6—9 skyrių sužinojome, kaip vaikščioti su Dievu. Aptarėme keturias praktines pamokas: 1) tikroji atgaila parodoma darbais; 2) Dievui svarbios ne vien aukos; 3) Jehovai skaudu, kai jo garbintojai palieka jį; 4) norėdami pjauti, kas gera, turime sėti, kas gera. Kaip paskutiniai penki šios biblinės knygos skyriai moko vaikščioti su Dievu?
Kaip atsakytum?
• Kokia atgaila yra tikra?
• Kodėl dangiškajam Tėvui svarbu ne vien aukos?
• Kaip jaučiasi Dievas, kai jo garbintojai jį palieka?
• Ką turime sėti norėdami pjauti, kas gera?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 23 puslapyje]
Izraelio ištikimoji meilė dingo tarsi rytmečio miglos debesis
[Iliustracija 23 puslapyje]
Nedori Izraelio troškimai degė tarsi „krosnis“
[Iliustracija 24 puslapyje]
Kodėl Jehova bjaurėjosi savo tautos aukomis?
[Iliustracija 25 puslapyje]
Tik sėdami gera pjausime, kas gera