Jehovos Žodis gyvas

Metraščių antros knygos apžvalga

METRAŠČIŲ antros knygos pradžioje rašoma, jog Izraelio karalystėje įsitvirtina Saliamonas. Ji baigiasi Persijos valdovo Kyro žodžiais ištremtiems į Babiloniją žydams: „Viešpats [...] pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai, — tebūna Viešpats, jų Dievas, su jais! — tesileidžia kelionėn [į Jeruzalę]“ (2 Metraščių 36:23). Ši kunigo Ezros surašyta Metraščių dalis apima 500 metų laikotarpį — nuo 1037 m. p. m. e. iki 537 m. p. m. e.

Kyro įsakas leido žydams grįžti į Jeruzalę ir atnaujinti Jehovos garbinimą. Tačiau ilgi nelaisvės dešimtmečiai nepraėjo be liūdnų pasekmių. Parvykėliai nebežinojo savo tautos istorijos. Metraščių antroje knygoje raiškiai, glaustai aprašomi įvykiai valdant Dovydo linijos karaliams. Pasakojimas įdomus ir mums, nes jame pabrėžiama, kaip laiminami paklūstantieji tikrajam Dievui ir kaip būna su tais, kurie jo neklauso.

KARALIUS STATO NAMUS JEHOVAI

(2 Metraščių 1:1—9:31)

Jehova karaliui Saliamonui suteikia, ko šis trokšta, — išminties ir pažinimo, be to, turtų, garbės. Valdovas Jeruzalėje stato didingus namus Jehovai; tauta džiūgauja ir smagiai nusiteikusi, kad Dievas toks geras (2 Metraščių 7:10). Saliamonas pranoksta „visus žemės karalius turtais ir išmintimi“ (2 Metraščių 9:22).

Valdęs Izraelį 40 metų, Saliamonas „užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Rehabeamas“ (2 Metraščių 9:31). Ezra neaprašo, kaip Saliamonas nusigręžė nuo teisingo garbinimo, ir iš jo nusižengimų pamini tik tai, kad valdovas pasielgė neišmintingai — prisipirko iš Egipto daugybę arklių, taip pat vedė faraono dukterį. Vadinasi, metraštininkas mieliau kalba apie tai, kas ugdo.

 Atsakymai į klausimus:

2:13 [2:14, Brb]. Kodėl varkalio genealogija skiriasi nuo tos, kuri aprašyta 1 Karalių 7:14? Pirmojoje karalių knygoje nurodyta, kad šis amatininkas buvo „vienos našlės iš Naftalio giminės sūnus“. Tačiau ji pati buvo iš Dano giminės. Po vyro mirties moteris ištekėjo už tyriečio; nuo jo ir susilaukė palikuonio, apie kurį kalbame.

2:18, Brb; 8:10. Čia parašyta, kad darbų prižiūrėtojų buvo 3600 ir dar 250, o 1 Karalių 5:30 [5:16, Brb]; 9:23 — atitinkamai 3300 ir 550. Kodėl skaičiai nevienodi? Matyt, todėl, kad rašoma apie skirtingus pareigūnus. Galbūt 2 Metraščių turima omenyje 3600 neizraelitų ir 250 izraelitų, o 1 Karalių 5:30; 9:23 — 3300 prižiūrėtojų ir 550 vyriausiųjų pareigūnų. Tačiau tiek vienur, tiek kitur bendras jų skaičius vienodas — 3850.

4:2-4. Kodėl nuliedintai jūrai prilaikyti buvo padirbti būtent jaučiai? Šventajame Rašte jaučiai simbolizuoja galią (Ezechielio 1:10; Apreiškimo 4:6, 7). Todėl prilaikyti didžiulei jūrai, sveriančiai maždaug 30 tonų, labai tiko 12 varinių jaučių. Tai neprieštaravo antrajam įsakymui, draudžiančiam daryti kokį nors dirbinį ir jį garbinti (Išėjimo 20:4, 5).

4:5, Brb. Kokia buvo nuliedintos jūros talpa? Joje tilpo „trys tūkstančiai batų vandens“, tai yra apie 66000 litrų. Tačiau paprastai tikriausiai pripildydavo maždaug du trečdalius jos tūrio. 1 Karalių 7:26 rašoma: „[Jūros] talpa buvo du tūkstančiai batų [44000 litrų].“

5:4, 5, 10. Kas iš padangtės buvo paimta į Saliamono šventyklą? Iš padangtės į Saliamono šventyklą buvo paimta tik skrynia. Pastačius šventyklą, tikriausiai joje padėjo ir pačią padangtę, pargabentą iš Gibeono į Jeruzalę (2 Metraščių 1:3, 4).

Ko pasimokome:

1:11, 12. Savo prašymu Saliamonas parodė Jehovai trokštąs išminties ir pažinimo. Maldos atskleidžia mūsų širdies troškimus. Verta paanalizuoti, ką esame linkę išsakyti maldoje Dievui.

6:4. Nuoširdus dėkingumas Jehovai už ištikimą meilę bei gerumą teskatina mus jį šlovinti.

6:18-21. Nors Dievas negyvena jokiame statinyje, šventykla buvo jo garbinimo vieta. Šiandien tokia pat yra Jehovos liudytojų Karalystės salių paskirtis.

6:19, 22, 32. Prie Jehovos galėjo artintis kiekvienas — ir karalius, ir paprastas žmogus, net svetimšalis, jeigu tik būdavo tam nusiteikęs visa širdimi * (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]).

DOVYDO LINIJOS KARALIAI

(2 Metraščių 10:1—36:23)

Vieninga Izraelio karalystė pasidalija į šiaurinę dešimties giminių ir pietinę dviejų giminių — Judo ir Benjamino — karalystes. Visi Izraelio kunigai ir levitai ne nukrypsta į nacionalizmą, bet lieka ištikimi Karalystės sandorai ir palaiko Saliamono sūnų Rehabeamą. Praėjus vos 30 metų nuo šventyklos pastatymo jos brangenybės išplėšiamos.

Iš devyniolikos po Rehabeamo kilusių karalių penki buvo atsidavę Dievui, trys irgi pagirtinai pradėjo valdymą, bet paskui sulaužė ištikimybę, o dar vienas, iš  pradžių ėjęs klystkeliais, vėliau susiprotėjo. Kiti monarchai darė pikta Jehovos akyse. * Atkreipiamas dėmesys į penkių karalių, pasitikėjusių Dievu, veiklą. Pasakojimai apie tai, kaip, Ezekijo įsakymu, šventykloje buvo atnaujinta tarnystė ir kaip Jošijas įsakė švęsti didingas Paschos iškilmes, turėjo labai paskatinti žydus vėl garbinti Jehovą Jeruzalėje.

Atsakymai į klausimus:

13:5. Ką reiškia žodžiai „druskos Sandora“? Kadangi druska yra konservantas, ji — pastovumo, nekintamumo simbolis. Vadinasi, „druskos Sandora“ reiškia neatšaukiamą susitarimą.

14:1-4 [2-5, Brb]; 15:17. Ar karalius Asa sunaikino visus „aukštumų alkus“? Matyt, ne. Turbūt sunaikino tik tuos, kuriuose būdavo garbinami netikri dievai, o tuos, kuriuose žmonės garbindavo Jehovą, paliko. Be to, alkai galėjo būti statomi ir Asos valdymo pabaigoje. Šiuos sunaikino jo sūnus Juozapatas. Vis dėlto net ir pastarojo karaliaus laikais kažkiek alkų tebeliko (2 Metraščių 17:5, 6; 20:31-33).

15:9; 34:6. Kokia buvo Simeono giminės pozicija per Izraelio karalystės pasidalijimą? Ši giminė, paveldėjusi daug žemių Jude, geografiškai priklausė Judo ir Benjamino karalystei (Jozuės 19:1). Tačiau religiniu bei politiniu požiūriu, giminė susivienijo su šiaurine karalyste (1 Karalių 11:30-33; 12:20-24). Todėl Simeonas priskiriamas prie dešimties giminių karalystės.

16:13, 14. Ar Asą kremavo? Ne. Tai, kad „buvo užkurtas didžiulis laužas“, reiškia ne Asos kremaciją, o kvapniųjų medžiagų deginimą.

35:3. Iš kur Jošijas atgabeno šventąją skrynią? Biblijoje nepasakyta, ar skrynia anksčiau buvo kokio nors nedoro karaliaus išnešta ar pats Jošijas ją perkėlė kitur saugodamas, kol vyko didelis šventyklos remontas. Nuo Saliamono laikų vienintelė istorinė detalė apie skrynią ta, kad Jošijas ją įnešdino į šventyklą.

Ko pasimokome:

13:13-18; 14:10, 11 [14:11, 12, Brb]; 32:9-23. Anie įvykiai rodo, kaip svarbu glaustis prie Jehovos!

16:1-5, 7; 18:1-3, 28-32; 21:4-6; 22:10-12; 28:16-22. Sąjungų su svetimšaliais arba kitatikiais pasekmės buvo tragiškos. Būkime supratingi ir, kiek įmanoma, venkime artumo su pasauliu (Jono 17:14, 16; Jokūbo 4:4).

16:7-12; 26:16-21; 32:25, 26. Paskutiniais valdymo metais išdidumas nuvedė Asą blogu keliu. Per savo pasipūtimą Uzijas užsitraukė bėdą. Ezekijas irgi pasielgė neišmintingai, nes tikriausiai puikuodamasis Babilono pasiuntiniams aprodė šventyklos brangenybes (Izaijo 39:1-7). Biblija perspėja: „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė — prieš žlugimą“ (Patarlių 16:18, Brb).

16:9. Tiems, kurie su Jehova visa širdimi, jis padeda ir mielai remia savo galia.

18:12, 13, 23, 24, 27. Kaip Michėjas, drąsiai, ryžtingai kalbėkime apie Jehovą ir jo sumanymus.

19:1-3. Mūsų gerosios savybės nelieka Jehovos nepastebėtos net tada, kai jį nuliūdiname.

20:1-28. Neabejokime, jog Jehova bus šalia, jeigu nuolankiai prašysime jį vadovavimo (Patarlių 15:29).

 20:17. Kad ‘liudytume Viešpaties pergalę’, turime ‘išsirikiuoti’ (Brb), arba ‘būti pasiruošę’, tai yra aktyviai remti Dievo Karalystę. Užuot patys ėmęsi iniciatyvos, privalome ‘stovėti’ (Brb) visiškai pasitikėdami Jehova.

24:17-19; 25:14. Stabų garbinimas tapo Jehojašui ir jo sūnui Amacijai pinklėmis. Šiandien irgi galima pasiduoti stabmeldystei, ypač jeigu ji ne tokia akivaizdi, — pavyzdžiui, godumas, nacionalizmas (Kolosiečiams 3:5; Apreiškimo 13:4).

32:6, 7. Mes, ‘apsiginklavę visais Dievo ginklais’, irgi turime būti tvirti, nepajudinami ir grumtis dvasinėje kovoje (Efeziečiams 6:11-18).

33:2-9, 12, 13, 15, 16. Žmogus tikrai atgailauja, jeigu palieka klystkelį ir visomis jėgomis stengiasi gyventi teisingai. Net jei nusidėjėlis buvo toks nedoras kaip karalius Manasas, dėl nuoširdžios atgailos gali tikėtis Jehovos gailestingumo.

34:1-3. Jokie sunkūs vaikystės išgyvenimai neturi sukliudyti mums pažinti Dievą ir jam tarnauti. Ankstyvame amžiuje Jošijui, matyt, sektinas pavyzdys buvo atgailaujantis senelis Manasas. Nors nežinome, kas Jošijui padarė gerą įtaką, jis ėjo teisingu keliu. Mes irgi galime rinktis tinkamą kryptį.

36:15-17. Jehova gailestingas ir kantrus. Tačiau viskam yra ribos. Jeigu žmogus nori išlikti gyvas, kai Dievas vykdys bausmę nedorėliams, privalo atsiliepti į skelbiamą žinią apie Karalystę.

36:17, 22, 23. Jehova visada tesi savo žodį (1 Karalių 9:7, 8; Jeremijo 25:9-11).

Knyga įkvėpė darbams

2 Metraščių 34:33 rašoma: „Jošijas pašalino visus bjauriuosius stabus iš visų izraelitams priklausiusių žemių ir įpareigojo visus, gyvenusius Izraelyje, garbinti Viešpatį, savo Dievą.“ Kas paskatino karalių žengti tokį žingsnį? Kai tik buvo rasta Jehovos Įstatymo knyga, raštininkas Šafanas ją atnešė Jošijui ir balsiai perskaitė. Valdovą taip paveikė Įstatymo žodžiai, kad jis visą gyvenimą uoliai rėmė tyrą Dievo garbinimą.

Skaitydami ir apmąstydami Dievo Žodį, mes taip pat galime būti sujaudinti iki sielos gelmių. Pavyzdžiui, pasakojimai apie Dovydo linijos karalius argi nemoko sekti tais, kurie pasitikėjo Jehova, o ne tais, kurie nuo Jo nusigręžė? Metraščių antra knyga įkvepia mus toliau ugdytis išimtinį atsidavimą tikrajam Dievui ir būti jam ištikimiems. Knygos žodžiai tikrai gyvi, veiksmingi (Hebrajams 4:12).

[Išnašos]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Ar žinai, kodėl nuliedintą jūrą prilaikė variniai jaučiai?

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Jošijas išaugo ištikimas Jehovos tarnas, nors vaikystėje jį ne itin skatino eiti tokiu keliu