Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nepaliausiu tarnauti savo Kūrėjui

Nepaliausiu tarnauti savo Kūrėjui

Gyvenimo istorija

Nepaliausiu tarnauti savo Kūrėjui

PAPASAKOJO KONSTANCĖ BENANTI

Nelaimė mus ištiko taip staiga! Beveik dvejų metukų mūsų dukrelė Kamilė smarkiai sukarščiavo ir po šešių dienų jos netekome. Sielvartas prislėgė neapsakomas. Pačiai nebesinorėjo gyventi. Kodėl Dievas leido šitokį dalyką? Mano galvoje buvo visiška sumaištis.

GIMIAU 1908 metų gruodžio 8-ąją Niujorke. Tėvai prieš emigruodami į Ameriką gyveno Italijoje, Sicilijos mieste Kastelamare del Golfe. Augome aštuoni vaikai: penki broliai ir trys seserys. *

Mano tėvas Santas Katanzaras 1927-aisiais ėmė lankytis grupelės Biblijos tyrinėtojų, kaip anuomet vadinosi Jehovos liudytojai, sueigose. Tada gyvenome Naujojo Džersio valstijoje, ir sueigas atvažiuodavo vesti italas Džovanis De Čeka iš pagrindinio organizacijos biuro (vadinamo Beteliu), kuris yra įsikūręs Niujorke, Brukline. Po kiek laiko tėtis jau skelbė gerąją naujieną, greitai ėmėsi visalaikio evangelizuotojo tarnybos ir tęsė ją iki pat mirties 1953-iaisiais.

Mama jaunystėje ketino stoti į vienuolyną, bet neleido tėvai. Kadangi mama nenorėjo, kad domėčiausi Biblija, iš pradžių neidavau su tėčiu į studijas. Tačiau netrukus ėmiau pastebėti, kaip jis pasikeitė. Džiaugiausi, kad tapo ramesnis, švelnesnis, visi namai pasidarė taikingesni.

Aš tuo tarpu sutikau Čarlzą. Jis buvo mano metų, gimęs Brukline, bet jo šeima, kaip ir manoji, atsikėlė iš Sicilijos. Greitai susižadėjome ir 1931-aisiais, kai tėtis grįžo iš Jehovos liudytojų kongreso, vykusio Kolambuse, Ohajo valstijoje, susituokėme. Pirmaisiais santuokos metais mums gimė Kamilė. Kai jos netekome, mano skausmas buvo begalinis. Vieną dieną Čarlzas verkdamas pasakė: „Kamilė buvo lygiai taip pat ir mano duktė. Turime stengtis gyventi toliau, palaikydami vienas kitą.“

Mus paguodžia Biblijos tiesa

Čarlzas priminė, kad per Kamilės laidotuves tėtis kalbėjo apie mirusiųjų prisikėlimą. „Nejaugi tu išties tiki prikėlimu?“ — paklausiau.

„Tikiu, — tarė jis. — Kodėl mums daugiau nepasidomėjus, kas rašoma Biblijoje?“

Tą naktį negalėjau užmigti. Šeštą ryto, prieš tėčiui išeinant į darbą, nuėjau pas jį ir pasakiau, kad abu su Čarlzu norime studijuoti Bibliją. Jis nudžiugęs mane apkabino. Mama dar nebuvo atsikėlusi; nugirdusi, jog apie kažką kalbamės, paklausė, kas atsitiko. „Nieko, — atsakiau, — mes su Čarlzu nusprendėme studijuoti Bibliją.“

„Visiems mums reikia studijuoti Bibliją“, — tarė ji. Prasidėjo tikros šeimyninės studijos: dalyvavo taip pat mano broliai ir seserys — iš viso 11 asmenų.

Tai, ką sužinojau iš Biblijos, paguodė, nebejaučiau tokios vidinės sumaišties ir skausmo, širdyje atsirado viltis. Po metų, 1935-aisiais, abudu su Čarlzu ėmėme skelbti Biblijos tiesą kitiems. 1937-ųjų vasarį pagrindiniame Jehovos liudytojų biure Brukline išklausę kalbą apie krikšto reikšmę, kurią jam teikia Šventasis Raštas, buvome pakrikštyti gretimame viešbutyje drauge su daugeliu kitų naujų Dievo tarnų. Pasikrikštyti nusprendžiau ne vien todėl, kad įgijau viltį vėl išvysti savo dukrelę, bet kad pažinau ir pamilau Kūrėją, — troškau jam tarnauti.

Imamės visalaikių skelbėjų tarnybos

Dalindamasi su kitais tuo, ką sužinojau, patyriau, koks tai džiugus ir vaisingas darbas. Anuo laiku daug kas atsiliepdavo į Karalystės žinią, ir skelbėjų gretos sparčiai augo (Mato 9:37). 1941-aisiais mes su Čarlzu tapome pionieriais, kaip yra vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai evangelizuotojai. Netrukus nusipirkome gyvenamąją automobilio priekabą, o kelnių siuvyklą, kuri davė mūsų šeimai pajamas, Čarlzas perleido į mano brolio Franko rankas. Po kiek laiko gavom laišku džiugią žinią: esame skiriami specialiaisiais pionieriais. Iš pradžių tarnavome Naujajame Džersyje, paskui mus pasiuntė į Niujorko valstiją.

1946-aisiais per kongresą Baltimorėje (Merilando valstija) buvome pakviesti į susitikimą su specialiaisiais mūsų Bendrijos atstovais, Natanu H. Noru ir Miltonu Dž. Henšeliu. Jie kalbėjo apie misionierių tarnybą ir ypač apie skelbimo darbą Italijoje. Sakė mums pagalvoti, ar nenorėtume mokytis Sargybos bokšto biblinėje Gileado mokykloje.

„Pamąstykite ir tada praneškite, ką nuspręsite“, — tarė jie. Išėję pro duris mudu su Čarlzu pažvelgėm vienas į kitą, apsisukome ir įžengėme atgal. „Jau pagalvojome, esam pasiruošę vykti į Gileadą“, — pasakėme. Po dešimties dienų jau ten mokėmės; mes buvome septintoji Gileado mokyklos laida.

Niekad nepamiršime tų mokymosi mėnesių. Ypač didžiulį įspūdį padarė tai, su kokia kantrybe ir meile dėstytojai ruošė mus sunkumams, kurie užklumpa skelbėją svečioje šalyje. Kursus baigėme 1946-ųjų liepą ir mus laikinai paskyrė darbuotis Niujorke, kur gyveno nemažai italų. O paskui atėjo ir toji džiaugsminga diena! 1947-ųjų birželio 25-ąją išvykome tarnauti misionieriais į Italiją.

Kaip gyvenome Italijoje

Plaukėme laivu, kuris anksčiau buvo naudotas karo tikslams. Keturiolika dienų praleidę jūroje, pagaliau išsilaipinome Genujos uoste. Mieste visur buvo žymūs Antrojo pasaulinio karo, pasibaigusio vos prieš dvejus metus, pėdsakai. Pavyzdžiui, geležinkelio stoties pastatas dėl bombardavimo buvo likęs visai be stiklų. Iš Genujos prekiniu traukiniu nuvažiavome iki Milano, kur buvo Bendrijos filialas ir misionierių namai.

Pokarinė Italija išgyveno sunkų laikotarpį. Vyko atstatymo darbai, bet visur matėsi skurdas. Greitai pašlijo mano sveikata. Vienas gydytojas pasakė, kad rimtai sušlubavo širdis, ir patarė grįžti į Jungtines Valstijas. Kaip džiaugiuosi, kad jis apsiriko! Praėjo jau 58 metai, o aš vis dar tebetarnauju Italijoje.

Mums pragyvenus Italijoje kelerius metus, mano broliai iš Amerikos pasisiūlė padėti nusipirkti mašiną. Bet Čarlzas dovanos atsisakė, ir aš labai pritariau tokiam jo sprendimui. Kiek žinojome, niekas iš liudytojų Italijoje anuo laiku automobilio neturėjo, ir Čarlzas manė, kad geriausia bus, jei gyvensime taip pat kukliai, kaip ir mūsų bendratikiai čia. Nedidelį automobilį įsigijome tiktai 1961 metais.

Pirmoji mūsų Karalystės salė Milane buvo įrengta vieno pastato rūsyje ir neturėjo grindų. Čia nebuvo vandentiekio, vandens turėdavome tik kai lydavo — jis telkšodavo mums po kojų. Be to, teko taikytis su pelių draugija. Per sueigas šviesdavo tik dvi mažos lemputės. Nepaisant visų šių nepatogumų, džiaugėmės matydami, kad į sueigas ateina tiesos trokštantys žmonės ir galiausiai taip pat pradeda tarnauti Dievui.

Misionieriškos tarnybos džiaugsmai ir rūpesčiai

Sykį vienam vyrui įteikėme lankstinuką „Ar galima ilgalaikė taika?“ Kai jau ruošėmės išeiti, pargrįžo jo žmona Santina, nešina sunkiais krepšiais su maisto produktais. Pyktelėjusi pasakė turinti aštuonias dukras, kuriomis reikia rūpintis, ir negalinti gaišti laiko. Kai vėl atėjau į tuos namus, vyro nebuvo, o Santina mezgė. „Neturiu laiko klausytis, — pasakė ji. — Be to, nemoku skaityti.“

Mintyse pasimeldžiau Jehovai ir tada paklausiau jos, ar už užmokestį nenumegztų mano vyrui megztinio. Po dviejų savaičių megztinis buvo gatavas, o su Santina pradėjau reguliarias Biblijos studijas pagal knygą „Tiesa, kuri padarys tave laisvą“. Moteris išmoko skaityti, darė dvasinę pažangą ir pasikrikštijo, nors jos vyras tam prieštaravo. Liudytojomis tapo penkios iš Santinos dukterų ir dar daug kam ji padėjo pažinti Biblijos tiesą.

1951 metų kovą mus kartu su dar dviem misionierėmis, Rut Kanon * ir Luis Kalahan (ji vėliau ištekėjo už Bilo Venerto), perkėlė į Brešą, kur išvis nebuvo liudytojų. Radome išsinuomoti butą su baldais, bet po dviejų mėnesių jo šeimininkas paprašė, kad per parą išsikraustytume. Kadangi niekur arti negyveno liudytojų, neliko nieko kito, kaip tik įsikurdinti viešbutyje. Pragyvenome viešbutyje beveik du mėnesius.

Maistui turėjome būti neišrankūs: pusryčiams išgerdavome kapučino su raguoliais, pietums suvalgydavome vaisių ir sausos duonos lazdelių su sūriu, vakarienei — vėl vaisiai, duonos lazdelės ir sūris. Nors pasitaikydavo sunkumų, tikrai turėjome kuo džiaugtis. Po kiek laiko radome nedidelį butą. Vienas kambarys mums atstojo Karalystės salę, ir 1952 metais į Kristaus mirties minėjimą čia atėjo 35 žmonės.

Kokių pasitaikydavo išbandymų

Tuo laiku dar didelę valdžią turėjo dvasininkija. Sykį Brešoje, pamatęs mus skelbiančius, kunigas ėmė kurstyti grupelę paauglių apmėtyti mus akmenimis. Vis dėlto ilgainiui atsirado net 16 asmenų, kurie panoro studijuoti su mumis Bibliją ir netrukus tapo liudytojais. Tarp jų buvo ir vienas iš tų paauglių, grasinusių mėtyti į mus akmenis! Dabar jis tarnauja vyresniuoju vienoje iš Brešos bendruomenių. Kai 1955 metais mums teko palikti šį miestą, čia jau darbavosi 40 Karalystės skelbėjų.

Paskui trejus metus tarnavome Livorne. Čionykštėje Jehovos liudytojų bendruomenėje beveik nebuvo brolių. Taigi mes, seserys, turėjome prisiimti daugelį pareigų, kurios paprastai tenka broliams. Iš Livorno mus pasiuntė į Genują — ten, kur prieš 11 metų ir pradėjome savo misionierišką tarnybą. Dabar čia jau radome susikūrusią bendruomenę. Karalystės salė buvo pirmajame aukšte to pastato, kuriame kadaise gyvenome.

Mums atvykus į Genują, netrukus pradėjau studijas su viena moterimi. Jos vyras, buvęs boksininkas, vadovavo bokso mokyklai. Moteris darė pažangą ir greitai tapo mūsų tikėjimo seserimi. Vyras ilgą laiką buvo labai tuo nepatenkintas. Paskui ėmė lydėti žmoną į sueigas, tik neidavo į salę, o likdavo lauke ir klausydavosi. Po kurio laiko, kai jau buvome išsikėlę iš Genujos, sužinojome, kad tas vyriškis išreiškė norą studijuoti Bibliją. Dar vėliau pasikrikštijo ir ilgainiui tapo puikiu krikščionių prižiūrėtoju. Jis ištikimai tarnavo Jehovai iki pat mirties.

Dar studijavau su mergina, kuri buvo susižadėjusi su policininku. Iš pradžių jis irgi lyg šiek tiek domėjosi, bet po vedybų viskas pasikeitė. Ėmė drausti žmonai gilintis į Bibliją ir ši studijas nutraukė. Kai vėliau atnaujino, vyras pagrasino, kad jei dar sykį užtiks mus studijuojant, abi nušaus. Vis dėlto moteris toliau sėmėsi žinių iš Biblijos ir pasikrikštijo. Kaip suprantate, jos vyras mūsų nenušovė. Ir tai dar ne viskas. Po kelerių metų per asamblėją Genujoje kažkas priėjo prie manęs iš už nugaros, uždengė rankomis akis ir paprašė atspėti, kas jis toks. Negalėjau sulaikyti ašarų pamačiusi tą patį vyrą. Jis mane apkabino ir pasakė, kad kaip tik tą dieną pasikrikštijo, tai yra viešai parodė, jog pasiaukoja Jehovai!

Nuo 1964-ųjų iki 1972-ųjų lydėjau Čarlzą, kai jis lankė bendruomenes, stiprindamas brolius dvasiškai. Keliavome beveik po visą šiaurės Italiją — Pidmontą, Lombardiją, Ligūriją. Paskui vėl ėmėmės pionierių tarnybos ir darbavomės netoli Florencijos, vėliau Verčelyje. 1977-aisiais Verčelyje tebuvo viena Jehovos liudytojų bendruomenė, o 1999-aisiais, mums išvykstant — jau trys. Tais metais man suėjo devyniasdešimt vieneri ir mums pasiūlė persikelti į misionierių namus Romoje, gražų nedidelį pastatą gan ramioje vietoje.

Vėl skaudi netektis

2002-ųjų kovą Čarlzas staiga susirgo, nors šiaip visada buvo stiprios sveikatos. Jo būklė vis prastėjo ir gegužės 11 dieną mano vyras mirė. 71 metus mes dalinomės sielvartais ir džiaugsmais. Jo mirtis man buvo didžiulė, neapsakomai skaudi netektis.

Dažnai mintyse iškyla Čarlzo paveikslas — matau jį apsivilkusį savo dvieiliu švarku, su fetrine skrybėle. Matau jo šypseną, girdžiu taip pažįstamą juoką. Tik Jehovos pagalba ir daugelio brangių brolių bei seserų meilė padėjo man ištverti netekties skausmą. Be galo laukiu dienos, kai susitiksiu su Čarlzu vėl.

Toliau tarnauju Dievui

Esu laiminga, kad paskyriau gyvenimą pačiam kilniausiam darbui — tarnauti Kūrėjui. Per ilgus metus tikrai ‘išbandžiau ir patyriau, koks geras Viešpats’ (Psalmyno 34:8). Jaučiau jo meilę ir rūpestingą ranką. Nors netekau savo mažos dukrelės, Jehova davė man daugybę tikėjimo sūnų ir dukterų, — jie išsibarstę po visą Italiją ir džiugina tiek mano, tiek Dievo širdį.

Labiausiai už viską mėgau ir tebemėgstu pasakoti kitiems apie Kūrėją. Todėl iki šiol skelbiu gerąją naujieną ir studijuoju su žmonėmis Bibliją. Kartais apgailestauju, kad dėl silpnos sveikatos nebeįstengiu nuveikti tiek, kiek norėčiau. Bet neabejoju, kad Jehova žino mano galimybes, mane myli ir vertina tai, ką darau (Morkaus 12:42). Kaip trokštu, kad ir man tiktų Dovydo žodžiai, užrašyti Psalmyno 146:2: „Šlovinsiu Viešpatį visą gyvenimą, giedosiu šlovės giesmes savo Dievui, kol būsiu gyvas.“ *

[Išnašos]

^ pstr. 5 Jaunesnio brolio Andželo Katanzaro pasakojimas buvo išspausdintas 1975 m. birželio 1 d. Sargybos bokšte, p. 205—207.

^ pstr. 28 Jos pasakojimas buvo išspausdintas 1971 m. kovo 1 d. Sargybos bokšte, p. 277—280.

^ pstr. 41 Sesuo Benanti mirė šių metų liepos 16-ąją, kai straipsnis buvo ruošiamas. Jai buvo devyniasdešimt šešeri.

[Iliustracija 13 puslapyje]

Kamilė

[Iliustracija 14 puslapyje]

Vestuvių dieną 1931-aisiais

[Iliustracija 14 puslapyje]

Mama galiausiai sutiko studijuoti Bibliją, nors iš pradžių nenorėjo

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su broliu Noru per išleistuves Gileado mokykloje 1946 metais

[Iliustracija 17 puslapyje]

Su Čarlzu beveik prieš pat jo mirtį