Biblija italų kalba. Sunkus kelias pas skaitytoją

„MŪSŲ šalyje [Italijoje] Biblija yra viena labiausiai paplitusių knygų, bet sykiu turbūt ir viena neskaitomiausių. Tikintieji iki šiol per mažai skatinami pažinti Bibliją ir skaityti ją kaip Dievo Žodį. Yra norinčių suprasti Bibliją, bet dažnai nėra kas paduotų jiems trokštamos „duonos iš dangaus“.“

Šis teiginys, 1995-aisiais pareikštas Italijos vyskupų konferencijos, iškelia nemažai klausimų. Kiek skaitomas Šventasis Raštas Italijoje buvo ankstesniais amžiais? Kodėl čia į žmonių rankas jis pateko vėliau nei kituose kraštuose? Kodėl Italijoje ir dabar Biblija yra viena mažiausiai skaitomų knygų? Daug ką išsiaiškinti galime pasidomėję Šventojo Rašto vertimų į italų kalbą istorija.

Vadinamosios romanų kalbos — italų, ispanų, portugalų, prancūzų bei kitos — išsivystė iš lotynų kalbos. Šis procesas truko šimtmečius. Europos kraštuose, kur anksčiau kalbėta lotyniškai, vis labiau įsigalėjo vietinės kalbos — tos, kuriomis šnekėjo paprasti tų kraštų žmonės; jomis net imta rašyti įvairūs raštai. Randantis naujoms kalboms, atsirado ir reikmė versti Bibliją. Mat galiausiai kiekvieno krašto kalba su savo dialektais bei tarmėmis taip nutolo nuo Bažnyčios vartojamos lotynų, kad nėjusieji didelių mokslų šios jau ėmė nebesuprasti.

Apie 1000 m. e. m. didžioji dauguma Apeninų pusiasalio gyventojų vargiai begalėjo skaityti lotyniškąją Vulgatą, — jeigu kas ją ir turėjo. Šimtmečius švietimo sistema buvo monopolizuota Bažnyčios; jai pavaldūs buvo ir tie nedaugelis tada jau veikusių universitetų. Mokslo siekti galėjo tik privilegijuotieji. Taigi liaudžiai Biblija pamažu tapo „nežinoma knyga“. Vis dėlto daug kas norėjo turėti Dievo Žodį savo kalba ir jį suprasti.

Apskritai dvasininkija nepritarė minčiai versti Šventąjį Raštą, mat baiminosi, kad tuomet dar padaugėtų vadinamųjų erezijų. Kaip teigia istorikas Masimas Firpas, išvertus Bibliją į naująsias kalbas „[būtų buvęs] panaikintas kalbos barjeras, kuris saugojo išimtinę dvasininkijos teisę spręsti religinius reikalus“. Taigi, bendrai žiūrint,  Šventojo Rašto žinių stoka Italijoje buvo ir iki šiol tebėra žymi dėl kultūrinių, religinių ir socialinių veiksnių.

Pirmieji nepilni Šventojo Rašto vertimai

XIII a. pasirodė kai kurių Biblijos knygų vertimai į italų kalbą. Tokie nepilni vertimai buvo perrašomi ranka, todėl labai brangiai kainavo. XIV a. atsirado daugiau vertimų — jau ir visõs Biblijos, — nors atskiras jos knygas vertė skirtingi vertėjai, ne tuo pačiu laiku ir skirtingose vietose. Daugiausia šiuos nežinomų autorių vertimus įsigydavo pasiturintys ir išsimokslinę žmonės, nes kitiems tai buvo paprasčiausiai neprieinama. Net kai knygas imta spausdinti ir jos tapo nebe tokios brangios, pasak istorikės Džiljolos Franjito, Šventąjį Raštą vis tiek galėjo skaityti tik nedaugelis.

Ilgus šimtmečius diduma Italijos gyventojų buvo neraštingi. Netgi 1861-aisiais, kai šalis buvo suvienyta, 74,7 procento jų nemokėjo skaityti nei rašyti. Ir deja, naujajai Italijos vyriausybei rengiantis įgyvendinti švietimo reformą — padaryti mokslą nemokamą ir privalomą, 1870-aisiais popiežius Pijus IX parašė karaliui, prašydamas nepatvirtinti tokio įstatymo, netgi pavadino jį „tikra neganda“, kuri „iš pagrindų sugriautų katalikiškąją mokyklą“.

Pagaliau visa Biblija italų kalba

Pirmoji visa Biblija itališkai buvo išspausdinta 1471-aisiais Venecijoje, maždaug 16 metų praėjus nuo tada, kai Europoje išėjo pirmas renkamaisiais spaudmenimis spausdintas leidinys. Nikolas Malerbis, kamaldulių vienuolis, savąjį vertimą parengė per aštuonis mėnesius. Jis daug rėmėsi jau esamais vertimais, redagavo juos lotyniškosios Vulgatos pavyzdžiu, pakeitė kai kuriuos žodžius — pavartojo tokius, kurie įprastesni jo krašte, Venecijoje. Šitas vertimas buvo pirmoji gan plačiai paplitusi spausdinta Biblija italų kalba.

Kitas žmogus, irgi Venecijoje išleidęs Bibliją, — Antonijus Bručiolis. Jis buvo humanistas, palaikė kai kurias protestantų idėjas, bet niekad neišsižadėjo ir Katalikų bažnyčios. 1532-aisiais išėjęs Bručiolio vertimas buvo pirma itališka Biblija, versta tiesiai iš originalo kalbų — hebrajų ir graikų. Tekstas, tiesa, nėra sklandžios literatūrinės italų kalbos pavyzdys, bet verta dėmesio, kaip tiksliai stengtasi perteikti originalo mintį, nors anuometinės senųjų kalbų žinios ir buvo kiek ribotos. Kai kuriose eilutėse ir pataisytuose leidimuose Bručiolis parašė Dievo vardą — „Ieova“ forma. Beveik visą šimtmetį jo versta Biblija buvo labai populiari tarp Italijos protestantų ir kitų, kurie nepritarė katalikų dogmoms.

Vėliau atsirado daugiau vertėjų, — ir iš katalikų tarpo, — bet jų darbai buvo ne kas kita kaip peržiūrėti Bručiolio Biblijos variantai. Nė vienas labiau nepaplito. Ilgainiui iš originalo kalbų Bibliją išvertė ir 1607-aisiais Ženevoje išleido Džiovanis Diodatis, kalvinistų pastorius, kurio tėvai dėl religinio persekiojimo buvo pabėgę į Šveicariją. Šitą vertimą Italijos protestantai skaitė ištisus šimtmečius. Turint omenyje laikmetį, tai buvo puikus Šventojo Rašto vertimas į italų kalbą. Diodačio vertimas padėjo žmonėms suprasti Biblijos mokymus. Tačiau Diodačio Biblija ir kiti vertimai užkliuvo Bažnyčios cenzūrai.

Biblija — „nežinoma knyga“

„Bažnyčia visą laiką jautė pareigą cenzūruoti knygas ir ją vykdė, bet kol dar nebuvo išrasta spausdinimo mašina, nematė reikalo sudaryti draudžiamų knygų  sąrašo, nes „pavojingi“ raštai tiesiog būdavo sudeginami“, — aiškinama žinyne Enciclopedia Cattolica. Net ir paskui, atslūgus reformacijos sąjūdžio bangai, kai kurių Europos šalių dvasininkija kiek įmanydama darė kliūtis vadinamųjų erezinių knygų plitimui. Bažnyčios pozicija ypač sugriežtėjo po 1546-aisiais įvykusio Tridento (dabar Trentas) susirinkimo, kuriame buvo svarstytas Biblijos vertimo į įvairias kalbas klausimas. Dalyvavusiųjų nuomonės išsiskyrė. Vieni teigė, kad į liaudies kalbą išversta Biblija taptų „visų erezijų motina“. O tie, kas buvo prieš draudimą, sakė, kad jų „priešai“ protestantai tvirtins, jog [Katalikų] bažnyčia draudžia versti Šventąjį Raštą į vietines kalbas norėdama paslėpti „apgavystes ir melą“.

Prie vieningos nuomonės nebuvo prieita, todėl Susirinkimas nepaskelbė konkretaus nutarimo, — apsiribojo tuo, kad patvirtino Vulgatą kaip autentišką Biblijos vertimą, kuriuo ir turi remtis Katalikų bažnyčia. Tačiau, kaip pabrėžia Popiežiškojo saleziečių universiteto Romoje dėstytojas Karlas Bucetis, pavadinus Vulgatą „autentiška“, „iš esmės buvo pareikšta, kad ji yra vienintelė teisėta Biblija“. Tolesni įvykiai tai patvirtino.

1559-aisiais popiežius Paulius IV paskelbė pirmą sąrašą knygų, kurias katalikams uždraudė skaityti, pardavinėti, versti ir apskritai turėti. Tie raštai buvo laikomi blogais, keliančiais pavojų tikėjimui ir moralei. Į draudžiamų knygų sąrašą pakliuvo visi itališki Šventojo Rašto vertimai — taip pat ir Bručiolio. Nepaisančius draudimo atskirdavo nuo Bažnyčios. 1596-aisiais buvo paskelbti dar griežtesni apribojimai. Niekas nebegalėjo gauti leidimo versti Bibliją į italų kalbą ar ją spausdinti. Vertimus reikalavo sunaikinti.

Taigi XVII a. pradžioje žmonės dažnai galėdavo matyti, kaip bažnyčių aikštėse deginamos Biblijos. Šventasis Raštas liaudžiai tapo erezijų knyga, ir tokia neigiama nuostata tebėra išlikusi iki šiol. Beveik visi Biblijos vertimai ir aiškinamieji jos raštai, buvę viešosiose bibliotekose ir žmonių turėti namuose, buvo sunaikinti. Du šimtmečius niekas iš katalikų nesiėmė versti Šventojo Rašto į italų kalbą. Tik retas Apeninų pusiasalio gyventojas galėjo  slaptai gauti kokį protestantišką Biblijos vertimą. Istorikas Marijus Činjonis teigia: „Paprasti bažnyčios lankytojai, galima sakyti, šimtmečius neturėjo Biblijos savo rankose. Šventasis Raštas beveik tapo nežinoma knyga, ir milijonai italų per gyvenimą neperskaitė jo nė puslapio.“

Vis daugiau laisvės

1757-ųjų birželio 13 dieną popiežius Benediktas XIV išleido dekretą dėl „Sąrašo“, kuriuo pakeitė ankstesnįjį nutarimą ir „leido skaityti itališkus vertimus, aprobuotus Šventojo sosto ir išleistus su vyskupų žinia“. Taigi Antonijus Martinis, vėliau, beje, tapęs Florencijos arkivyskupu, ėmėsi versti Vulgatą. Pirmą dalį išleido 1769-aisiais, o 1781-aisiais darbą užbaigė. Remiantis vienu katalikų leidiniu, Martinio vertimas buvo „pirmasis, tikrai vertas pavadinti išskirtiniu“. Iki tol katalikai, nesuprantantys lotyniškai, negalėjo skaityti Bažnyčios aprobuotos Biblijos. Tolesnius pusantro šimto metų Martinio Biblija buvo vienintelis patvirtintas itališkas katalikų vertimas.

Padėtis smarkiai pasikeitė po II Vatikano ekumeninio susirinkimo. 1965-aisiais paskelbtame rašte Dei Verbum (Dievo žodis) pirmą kartą prabilta apie reikmę „gerų ir tikslių vertimų [...] į įvairias kalbas, ypač iš šventųjų knygų originalo tekstų“. Kiek anksčiau, 1958-aisiais, Popiežiaus biblistikos institutas buvo išleidęs „pirmą katalikišką visos Biblijos vertimą iš originalo kalbų“. Šiame vertime keliose eilutėse yra Dievo vardas „Jahve“ forma.

Draudimas versti Bibliją į italų kalbą padarė didelę žalą — pasekmės juntamos iki šiol. Kaip teigia Džiljola Franjito, tai „įdiegė tikintiesiems nepasitikėjimą savo pačių sąmonės ir sąžinės laisve“. Be to, peršamos religinės tradicijos daugeliui katalikų tapo svarbesnės už Bibliją. Dėl šių priežasčių Šventasis Raštas žmonėms liko svetimas — netgi kai buvo įveiktas neraštingumas.

Jehovos liudytojų evangelizacijos veikla pažadino italų susidomėjimą Šventuoju Raštu. 1963-iaisiais liudytojai išleido italų kalba Biblijos graikiškųjų krikščionių raštų „Naujojo pasaulio“ vertimą, o 1967-aisiais ir visą Bibliją. Vien Italijoje išplatinta daugiau nei 4000000 šito vertimo egzempliorių. „Naujojo pasaulio“ vertimas ypatingas tuo, kad labai tiksliai perteikia originalo teksto mintį, be to, jame savo vietose yra Dievo vardas Jehova.

Eidami iš namų į namus Jehovos liudytojai skaito ir aiškina viltingą Šventojo Rašto žinią visiems, kas klauso (Apaštalų darbų 20:20). Kai liudytojai užsuks pas jus, paprašykite, ir jie iš jūsų pačių Biblijos parodys, jog Dievas žada „naują dangų ir naują žemę, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Petro 3:13).

[Žemėlapis 13 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Venecija

ROMA

[Iliustracija 15 puslapyje]

Bručiolio vertime vartojamas Dievo vardas „Ieova“ forma

[Iliustracija 15 puslapyje]

Į „Draudžiamų knygų sąrašą“ kaip pavojingi buvo įtraukti Biblijos vertimai į italų kalbą

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 13 puslapyje]

Biblijos titulinis puslapis: Biblioteca Nazionale Centrale di Roma

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 15 puslapyje]

Bručiolio vertimas: Biblioteca Nazionale Centrale di Roma; „Sąrašas“: Su concessione del Ministero per i Beni e le Attività Culturali