Kieno klausai — Dievo ar žmonių?
Kieno klausai — Dievo ar žmonių?
„Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (APAŠTALŲ DARBŲ 5:29).
1. a) Kokia šio straipsnio įžanginė citata? b) Kodėl apaštalus atvedė į teismą?
ŽYDŲ aukščiausiojo teismo teisėjai įširdę. Dingo kaliniai — prieš kelias savaites jų pačių nuosprendžiu pasmerkto mirti Jėzaus Kristaus apaštalai. Dabar teismas nori susidoroti su artimiausiais jo sekėjais. Bet pasiųsti sargybiniai randa kameras tuščias, nors durys užrakintos, ir sužino, kad apaštalai vėl daro tai, už ką buvo suimti, — Jeruzalės šventykloje drąsiai kalba žmonėms tiesą apie Jėzų Kristų! Sargybiniai tuoj pat eina ten ir atveda šiuos izraelitus į teismą (Apaštalų darbų 5:17-27).
2. Ką angelas paliepė apaštalams?
2 Apaštalus iš kalėjimo išvadavo angelas. Gal norėta juos apsaugoti nuo persekiojimų? Ne. Taip buvo padaryta, kad Jeruzalės gyventojai išgirstų gerąją naujieną apie Jėzų Kristų. Angelas apaštalams paliepė: „Skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius“ (Apaštalų darbų 5:19, 20). Tad atėję į šventyklą sargybiniai ir pamatė apaštalus, klusniai vykdančius tą priesaką.
3, 4. a) Kaip reagavo Petras ir Jonas, kai jiems buvo liepta nebeskelbti Jėzaus vardu? b) Koks buvo kitų apaštalų požiūris?
3 Šie du atkaklūs skelbėjai — apaštalai Petras ir Jonas — jau kartą stovėjo teisme ir vyriausiasis teisėjas Juozapas Kajafas griežtai juodu įspėjo. Jis pasakė: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti [Jėzaus] vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu“ (Apaštalų darbų 5:28). Tad Kajafas tikriausiai nenustebo vėl pamatęs anuodu teisme. Juk jau tada, kai abiem apaštalams buvo pasakyta liautis skleisti mokymą, jiedu tarė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję.“ Kaip senovėje pranašas Jeremijas, taip ir Petras su Jonu negalėjo susilaikyti neskelbę tiesos žinios (Apaštalų darbų 4:18-20, kursyvas mūsų; Jeremijo 20:9).
4 Šįsyk ne tik Petrui ir Jonui, bet visiems apaštalams, tarp jų ir ką tik išrinktam Motiejui, buvo proga išsakyti savo požiūrį teisme (Apaštalų darbų 1:21-26). Prigrasinti nebeskelbti, jie vėl drąsiai pasakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29, kursyvas mūsų).
Kieno klausyti — Dievo ar žmogaus?
5, 6. Kodėl apaštalai nepakluso teismo sprendimui?
5 Apaštalai laikėsi šalies įstatymų ir kokiam kitam teismo sprendimui irgi būtų paklusę. Tačiau nė vienas žmogus, kad ir kiek galingas, neturi valios įsakyti neklausyti Dievo. Jehova yra „Aukščiausiasis visoje žemėje“ (Psalmyno 83:19 [83:18, Brb]). Jis ne tik „visos žemės Teisėjas“, bet ir viršiausiasis įstatymų Davėjas, amžinybės Karalius. Dievo požiūriu, neturi galios jokie teismų įsakymai, nesiderinantys su jo valia (Pradžios 18:25; Izaijo 33:22).
6 Šią tiesą pripažino ne vienas garsus teisininkas. Štai XVIII amžiaus anglų juristas Viljamas Blakstonas tvirtino, kad joks žmonių įstatymas negali prieštarauti Biblijoje „apreikštam įstatymui“. Vadinasi, sinedrionas, liepdamas apaštalams nustoti skelbti, viršijo savo įgaliojimus. Todėl apaštalai ir nepakluso.
7. Kodėl skelbimo veikla išgąsdino aukštuosius kunigus?
7 Apaštalų ryžtas skelbti tiesą siutino aukštuosius kunigus. Kai kurie iš jų ir pats Kajafas buvo sadukiejai, taigi netikėjo prikėlimu (Apaštalų darbų 4:1, 2; 5:17). O apaštalai atkakliai tvirtino Jėzų prisikėlus iš mirties. Be to, kai kam iš aukštųjų dvasininkų labiausiai rūpėjo pelnyti Romos valdžios palankumą. Išgirdę pasiūlymą pripažinti teisiamą Kristų savo karaliumi, aukštieji kunigai tiek norėjo įsiteikti romėnams, kad sušuko: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“ (Jono 19:14, 15). * O apaštalai skelbė ne tik apie Jėzaus prikėlimą, bet ir mokė, kad ‘neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galima būti išgelbėtiems’, tik jo vieno vardas (Apaštalų darbų 2:36; 4:12). Kunigai nuogąstavo, kad jeigu žydai pripažins prikeltąjį Jėzų savo Vadovu, ateis romėnai ir atims jų „vietą bei tautą“ (Jono 11:48, Brb).
8. Kokį išmintingą patarimą davė Gamalielis sinedrionui?
8 Iš sinedriono Jėzaus Kristaus apaštalai negalėjo tikėtis nieko gero — juos ketino nužudyti (Apaštalų darbų 5:33). Bet netikėtai viskas pakrypo kitaip. Pakilo Įstatymo žinovas Gamalielis ir patarė teisėjams gerai pagalvoti, kaip pasielgti. Jo argumentas buvo svarus: „Jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie žlugs savaime, o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti.“ Ir dar šis vyras pridūrė kai ką svarbaus: „Sergėkitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!“ (Apaštalų darbų 5:34, 38, 39).
9. Kas liudijo, kad apaštalų veikla — iš Dievo?
9 Nelauktai sinedrionas paklausė Gamalielio. Teisėjai „pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido“. Tačiau apaštalai ne išsigando, bet buvo kupini ryžto klausyti angelo nurodymo skleisti tiesos žinią. Atgavę laisvę jie „nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Mesiją — Jėzų“ (Apaštalų darbų 5:40, 42). Jehova labai laimino jų darbą. „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo.“ Net „didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“ (Apaštalų darbų 6:7). Kaip tikriausiai apmaudavo aukštieji kunigai! Juk visa tai aiškiai liudijo, jog ši veikla — iš Dievo!
Kovojantys su Dievu negali laimėti
10. Kodėl, žmogaus požiūriu, Kajafas galėjo manyti esąs įsitvirtinęs savo poste ir kodėl toks pasitikėjimas buvo tuščias?
10 Pirmajame amžiuje žydų vyriausiąjį kunigą paskirdavo Romos pareigūnai. Turtuolis Juozapas Kajafas šias pareigas gavo iš Valerijaus Grato ir ėjo jas ilgiau nei daugelis pirmtakų. Tik, matyt, ne todėl, kad tokia buvo Dievo valia. Jis greičiausiai kliovėsi savo diplomatiniais sugebėjimais bei draugyste su Pilotu. Tačiau Kajafo pasitikėjimas žmonėmis buvo tuščias: praėjus vos trejetui metų po apaštalų teismo sinedrione, jis prarado romėnų malonę ir neteko posto.
11. Kaip baigėsi Poncijaus Piloto karjera, taip pat žydų sistema ir kokią išvadą galima daryti?
11 Nurodymą atleisti Kajafą iš pareigų davė Sirijos legatas Lucijus Vitelijus, tiesioginis Piloto viršininkas, ir pastarasis negalėjo nieko pakeisti. Pats Pilotas, praėjus tik metams po Kajafo pašalinimo, buvo atleistas iš pareigų ir iškviestas į Romą atsakyti į sunkius kaltinimus. Žydų vadovai irgi tuščiai vylėsi imperatoriumi. Romėnai vis tiek atėmė jų „vietą bei tautą“. Tai įvyko 70 mūsų eros metais. Romos kariuomenė visiškai sugriovė Jeruzalę — nebeliko nei šventyklos, nei sinedriono menės. Čia verta prisiminti teisingus psalmininko žodžius: „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti“ (Jono 11:48; Psalmyno 146:3).
12. Kaip iš Jėzaus pavyzdžio galime spręsti, kad klausyti Dievo — išmintingiausia?
12 O prikeltąjį Jėzų Kristų Dievas paskyrė Vyriausiuoju kunigu tarnauti didingoje dvasinėje šventykloje ir joks žmogus negali panaikinti tokio nutarimo. Jėzus „turi neatšaukiamą kunigystę“ (Hebrajams 2:9; 7:17, 24; 9:11). Be to, Dievas įpareigojo jį teisti gyvuosius ir mirusiuosius (1 Petro 4:5). Šis Teisėjas ir nuspręs, ar dar suteikti Juozapui Kajafui ir Poncijui Pilotui kokią nors galimybę (Mato 23:33; Apaštalų darbų 24:15).
Bebaimiai mūsų laikų Karalystės skelbėjai
13. Koks darbas mūsų laikais pasirodė esąs žmonių užmačia, o koks — Dievo paskirtas? Iš kur tai žinome?
13 Kaip ir pirmajame amžiuje, mūsų laikais „Dievo priešininkų“ netrūko (Apaštalų darbų 5:39). Štai Vokietijoje Jehovos liudytojus, atsisakiusius sveikintis nacistiškai, Hitleris prisiekė išnaikinti (Mato 23:10). Atrodė, kad jo mirties mašina tikrai sutraiškys kiekvieną pasmerktąjį. Tūkstančius Jehovos liudytojų nacistai suėmė, uždarė koncentracijos stovyklose, nemažai nužudė. Tačiau palaužti liudytojų ryžto garbinti tik Dievą ir sunaikinti juos iki vieno nepavyko. Šie krikščionys dirbo ne savo pačių sumanytą, o Dievo paskirtą darbą ir sužlugdyti jo nepajėgė niekas. Iki dabar, po šešių dešimtmečių, daug buvusių koncentracijos stovyklų kalinių tebetarnauja Jehovai „visa širdimi, visa siela ir visu protu“, o Hitleris ir jo nacistinė partija — jau tik gėdinga praeitis (Mato 22:37).
14. a) Kaip bandyta apšmeižti Dievo tarnus ir kuo visa baigėsi? b) Ar tokios užmačios gali užtraukti neatitaisomą žalą Dievo tarnams? (Hebrajams 13:5, 6)
14 Nuo nacių laikų dar daugelis stojo į beviltišką karą prieš Jehovą ir jo tarnus. Kai kuriose Europos šalyse klastingi religiniai bei politiniai veikėjai labai stengėsi prilipdyti Jehovos liudytojams „pavojingos sektos“ etiketę — panašiai vadino ir pirmojo amžiaus krikščionis (Apaštalų darbų 28:22). Bet Europos Žmogaus Teisių Teismas Jehovos liudytojus pripažino ne sekta, o religija. Priešininkai, be abejo, tai žino, tačiau ir toliau šmeižia liudytojus. Dėl tokios dezinformacijos kai kurie mūsų bendratikiai buvo atleisti iš darbo. Mokyklose liudytojų vaikams tenka patirti patyčias. Tie, kas nuomoja liudytojams patalpas sueigoms, išsigandę kartais tokias sutartis nutraukia. Kai kuriems liudytojams valdžia net nesuteikia pilietybės dėl jų tikėjimo! Bet visa tai Dievo tarnų neišmuša iš vėžių.
15, 16. Kaip Prancūzijos Jehovos liudytojai reagavo, kai priešininkai apsunkino jų krikščionišką darbą, ir kodėl jie toliau skelbia žinią?
15 Pavyzdžiui, Prancūzijos gyventojų dauguma turi nuosaikų požiūrį, yra nešališki. Tačiau saujelei mūsų priešininkų pavyko prastumti įstatymą, apsunkinantį Karalystės darbą. Kaip reagavo tenykščiai Jehovos liudytojai? Jie suaktyvino savo veiklą ir džiaugėsi puikiais kaip niekad rezultatais (Jokūbo 4:7). Per pusmetį Biblijos studijų padaugėjo net 33 procentais! Velnias turbūt niršta matydamas, kaip teisios širdies žmonės šioje šalyje priima gerąją naujieną (Apreiškimo 12:17). Mūsų bendratikiai Prancūzijoje neabejoja, kad jiems išsipildys pranašo Izaijo žodžiai: „Joks ginklas, nukaltas tau pulti, neatneš sėkmės; liežuvį, kuris bylos prieš tave teisme, tu nugalėsi“ (Izaijo 54:17).
16 Jehovos liudytojams anaiptol nėra malonu, kai juos persekioja. Tačiau laikydamiesi visiems krikščionims Dievo duoto įsakymo, jie negali nustoti kalbėti tai, ką išgirdo. Liudytojai stengiasi būti geri piliečiai. Bet jeigu žmogaus įstatymas prieštarauja Dievo įstatymui, jie paklūsta Aukščiausiajam valdovui.
Nebijokite!
17. a) Kodėl nereikia bijoti savo priešininkų? b) Kaip turime žiūrėti į persekiotojus?
17 Mūsų priešininkų padėtis labai pavojinga, nes jie kovoja su Dievu. Todėl klausydami Jėzaus nurodymo, užuot bijoję persekiotojų, mes už juos meldžiamės (Mato 5:44). Prašome, kad Jehova atvertų akis kiekvienam, kuris, kaip Saulius iš Tarso, Jam priešinasi dėl nežinojimo (2 Korintiečiams 4:4). Saulius tapo krikščionių apaštalu Pauliumi ir turėjo daug kentėti nuo ano meto valdžios pareigūnų. Vis dėlto bendratikiams jis priminė, kad „būtų klusnūs valdovams bei vyresnybei, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui, nieko [net aršiausių savo persekiotojų] neįžeidinėtų, nesikivirčytų, būtų romūs, visiems žmonėms rodytų meilumą“ (Titui 3:1, 2). Prancūzijos ir kitų šalių Jehovos liudytojai stengiasi laikytis šio patarimo.
18. a) Kaip Jehova gali apsaugoti savo tarnus? b) Galiausiai kuo galime neabejoti?
18 Pranašui Jeremijui Dievas pasakė: „Aš su tavimi ir tave apsaugosiu“ (Jeremijo 1:8). Kaip šiandien Jehova gali mus apsaugoti nuo persekiojimų? Galbūt per tokį nešališką teisėją kaip kadaise Gamalielis. O gal papirktas, priešiškas pareigūnas Dievo valia nelauktai pašalinamas ir jo vietą užima kur kas supratingesnis asmuo. Tačiau kartais Jehova nesukliudo persekioti savo tarnų (2 Timotiejui 3:12). Tuomet Dievas visada suteikia jėgų ištverti kentėjimus (1 Korintiečiams 10:13). Kad ir kokia būtų jo valia, neabejokime: tie, kurie kovoja su mumis, kovoja su pačiu Dievu ir, aišku, neatsilaikys.
19. Kokia Šventojo Rašto citata parinkta 2006 metams ir kodėl šie žodžiai tokie tinkami?
19 Jėzus perspėjo savo mokinius, kad jų laukia priespauda (Jono 16:33). Vadinasi, mums šiandien kaip niekad tinka Apaštalų darbų 5:29 žodžiai: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ Todėl šis svarbus nurodymas ir buvo parinktas Jehovos liudytojų organizacijoje Šventojo Rašto citata 2006 metams. Nusiteikime bet kokiomis aplinkybėmis klausyti savo Valdovo Dievo ne tik ateinančiais metais, bet ir visą amžinybę!
[Išnaša]
^ pstr. 7 Ciesoriumi, kurį tada aukštieji kunigai viešai palaikė, buvo Romos imperatorius Tiberijus — niekšas, veidmainys ir žudikas, atsidavęs žemiausiems seksualiniams įpročiams (Danieliaus 11:15, 21).
Kaip atsakytum?
• Kokį sektiną pavyzdį paliko apaštalai, bauginami priešininkų?
• Kodėl Dievo visada turime klausyti labiau nei žmonių?
• Su kuo iš tikrųjų kovoja mūsų priešininkai?
• Ko gali tikėtis tie, kas ištveria persekiojimus?
[Studijų klausimai]
[Anotacija 23 puslapyje]
2006 metams parinkta ši Šventojo Rašto citata: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29).
[Iliustracija 19 puslapyje]
„Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“
[Iliustracija 21 puslapyje]
Kajafas pasitikėjo ne Dievu, o žmonėmis