„Skelbti belaisviams išvadavimą“

SAVO tarnybos pradžioje Jėzus pareiškė, kad vienas iš jam patikėtų uždavinių yra „skelbti belaisviams išvadavimą“ (Luko 4:18). Sekdami Viešpaties pavyzdžiu, tikrieji krikščionys gerąją Karalystės naujieną skelbia „visokiems žmonėms“, padeda jiems ištrūkti iš dvasinės nelaisvės ir ištiesinti savo kelius (1 Timotiejui 2:4, NW).

Dabartiniais laikais geroji naujiena pasiekia ir kalinius tiesiogine prasme, praradusius laisvę už įvykdytus nusikaltimus, bet vėliau susimąsčiusius apie dvasinį išsivadavimą. Tad kviečiame skaityti šį įkvepiantį pasakojimą apie Jehovos liudytojų veiklą Ukrainos bei kitų Europos šalių kalėjimuose.

Nebe narkomanai, o krikščionys

Iš 38 Serhijaus * gyvenimo metų 20 prabėgo už grotų. Netgi mokyklą jis turėjo baigti kalėjime. Serhijus pasakoja: „Prieš keliolika metų buvau įkalintas už nužudymą, mano bausmės laikas dar nesibaigė. Visada elgdavausi kaip koks despotas, tad kiti kaliniai manęs bijojo.“ Ar nuo to jis jausdavosi geriau? Ne. Daug metų Serhijus buvo pavergtas narkotikų, alkoholio ir tabako.

Ir štai kartą vienas kalinys papasakojo jam apie Biblijos tiesas. Tai buvo lyg šviesos blyksnis tamsoje. Serhijus įveikė savo žalingus įpročius, tapo gerosios naujienos skelbėju ir buvo pakrikštytas, — ir vos per kelis mėnesius. Dabar vyriškio gyvenimas kalėjime kupinas veiklos, nes jis tapo visalaikiu Jehovos tarnu. Padėjo gyvenseną pakeisti septyniems nusikaltėliams, ir šie jau tapo jo tikėjimo broliais. Šeši iš jų dabar laisvėje, o Serhijus — dar ne. Tačiau jis dėl to nenusimena, nes padėdamas kaliniams vaduotis iš dvasinės nelaisvės patiria daug džiaugsmo (Apaštalų darbų 20:35).

Viktoras, buvęs narkomanas ir narkotikų prekeivis, yra vienas iš tų, kuriuos mokė Serhijus. Išėjęs iš kalėjimo Viktoras toliau darė dvasinę pažangą ir galiausiai buvo pakviestas į Ukrainoje surengtą tarnybos tobulinimo  mokyklą; ją baigė. Dabar tarnauja specialiuoju pionieriumi Moldovoje. Viktoras pasakoja: „Rūkyti pradėjau būdamas aštuonerių, gerti — dvylikos, o į narkotikus įnikau nuo keturiolikos. Bandydavau suimti save į rankas, bet nesisekė. O 1995 metais, kai abudu su žmona ketinome persikelti gyventi kitur ir taip atitrūkti nuo blogos kompanijos, žmoną nudūrė žudikas maniakas. Gyvenimas tapo man visiškai nebemielas. „Kur žmona dabar? Ar yra kas po mirties?“ — vis klausdavau savęs, bet atsakymų nerasdavau. Neviltį slopinau vis didesnėmis kvaišalų dozėmis. Be to, prekiavau jais, tad galiausiai mane suėmė ir nuteisė penkeriems metams. Kalėjime rasti atsakymus man padėjo Serhijus. Tik tada, semdamasis jėgų iš Biblijos, sugebėjau mesti narkotikus, nors buvau bandęs tai jau daugelį kartų. Dievo Žodis toks galingas!“ (Hebrajams 4:12).

Keičiasi net užkietėję nusikaltėliai

Buvęs kalinys Vasilis narkotikų niekad nevartojo. „Mane buvo užvaldęs kikboksas, — pasakoja jis. — Treniravausi mušti taip, kad žmogui neliktų žymių ant kūno.“ Vasilis smurtavo ir plėšikavo. „Už grotų sėdėjau tris sykius, tad žmona galiausiai mane paliko. Atliekant paskutinę, penkerių metų, bausmę pasitaikė gauti Jehovos liudytojų literatūros. Ji paskatino mane skaityti Bibliją, bet savo mėgstamo užsiėmimo — kovų be taisyklių — vis tiek neatsisakiau.

Tačiau po šešių mėnesių, per kuriuos skaičiau Bibliją, manyje kažkas pasikeitė. Laimėta kova jau nebesuteikdavo tokio malonumo. Tad vis susimąstydavau, kaip gyvenu, lygindamas su tuo, kas rašoma Izaijo 2:4. Priėjau išvadą, kad privalau pasikeisti, — antraip likusį gyvenimą pūsiu kalėjime. Taigi išmečiau visus kikbokso reikmenis ir dabar pradėjau kovą su pačiu savimi. Buvo nelengva, bet padėjo malda ir apmąstymai. Kartais maldaudavau Jehovos net su ašaromis, kad suteiktų jėgų įveikti tą potraukį. Galų gale man pavyko.

Išėjęs iš kalėjimo atkūriau šeimą. Dabar dirbu anglių kasykloje. Po darbo su žmona einame į skelbimo tarnybą, taip pat turiu pareigų krikščionių bendruomenėje.“

 Mikola su savo bendrais Ukrainoje apiplėšė kelis bankus. Už tai gavo dešimt metų. Prieš įkalinimą buvo tik kartą lankęsis bažnyčioje — bet ir tai vien tam, kad pasiruoštų ją apiplėšti. Sumanymas neišdegė, o Mikolai liko įspūdis, jog Biblija turėtų būti pilna visokiausių nuobodžių pasakojimų apie stačiatikių dvasininkus, žvakes ir religines šventes. Jis sako: „Pats nesuprantu, kodėl vis dėlto ėmiau skaityti Bibliją. Labai nustebau, kad ji visai ne tokia, kaip įsivaizdavau!“ Jis pareiškė norįs studijuoti Bibliją ir 1999 metais buvo pakrikštytas. Žvelgiant į jį dabar sunku patikėti, kad tas nuolankus krikščionių bendruomenės tarnybinis padėjėjas kažkada buvo ginkluotas bankų plėšikas!

Kitam kaliniui, Vladimirui, skyrė mirties bausmę. Laukdamas, kada bus įvykdytas nuosprendis, jis meldėsi Dievui ir pažadėjo tarnauti jam, jei liks gyvas. Kaip tik tuo metu išėjo naujas įstatymas ir mirties bausmę pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos. Vladimiras laikėsi duoto pažado — ėmė ieškoti teisingos religijos. Įstojo į adventistų kursus, kurie vyko susirašinėjimu, juos baigė, gavo diplomą, bet dvasinio alkio nenumalšino.

Tačiau paskui pradėjo skaityti kalėjimo bibliotekoje buvusius žurnalus Sargybos bokštas bei Atsibuskite! Vladimiras parašė laišką į Ukrainos Jehovos liudytojų filialą ir paprašė, kad kas nors jį aplankytų. Kai atėjo vietiniai liudytojai, Vladimiras jau laikė save vienu iš jų ir buvo pradėjęs pasakoti apie Bibliją kitiems. Liudytojai padėjo jam tapti tikru Karalystės skelbėju. Kai buvo rašomas šitas straipsnis, Vladimiras ir dar septyni nuteistieji tame kalėjime jau laukė savo krikšto. Vis dėlto vyrams iškilęs vienas keblumas. Nuteisti iki gyvos galvos į kameras skirstomi pagal religinius įsitikinimus, tad Vladimiras ir jo kameros draugai — to paties tikėjimo. Kokiems žmonėms liudyti? Jie kalbasi apie gerąją naujieną su kalėjimo prižiūrėtojais ir rašo laiškus.

Nazaras iš Ukrainos persikėlė į Čekiją ir susidėjo su vagių gauja. Galop trejiems su puse metų pateko už grotų. Ten ėmė bendrauti su kalėjimą lankiusiais Jehovos liudytojais iš Karlovi Varų, pažino tiesą ir persiauklėjo. Todėl vienas sargybinis Nazaro kameros kaliniams pasakė: „Jei visi pasidarytumėte tokie kaip tas ukrainietis, pagaliau galėčiau imtis kitokio darbo.“ O kitas darbuotojas pridūrė: „Tie Jehovos liudytojai — tikri specialistai. Į kalėjimą sėda nusikaltėlis, o išeina doras žmogus.“ Dabar Nazaras jau namie. Išmoko staliaus amato, susituokė. Abu su žmona tarnauja visalaikiais evangelizuotojais. Jis labai džiaugiasi, kad liudytojai lankė tą kalėjimą!

Naudą pripažįsta ir valdžia

Už tokią Jehovos liudytojų tarnybą dėkingi ne vien kaliniai. Štai ką sakė vieno Lenkijos kalėjimo atstovas spaudai Miroslavas Kovalskis: „Mes tikrai dėkingi, kad jie čia apsilanko. Kai kurių kalinių praeitis labai liūdna. Galbūt su jais niekas niekada nesielgė kaip su žmonėmis. [...] [Liudytojų] pagalbą labai vertiname, nes personalo bei pedagogų mums trūksta.“

Kito Lenkijos kalėjimo viršininkas parašė šios šalies Jehovos liudytojų filialui ir paprašė suaktyvinti veiklą toje įkalinimo įstaigoje. Kodėl? Laiške sakoma: „Dažnesni Sargybos bokšto bendrijos atstovų vizitai gali padėti kaliniams ugdytis socialiai naudingas savybes ir mažinti agresyvumą.“

Vienas Ukrainos laikraštis rašė apie depresijos vargintą kalinį, kuris bandė žudytis ir kuriam paskui pagalbą suteikė Jehovos liudytojai. „Dabar šis žmogus emociškai sveiksta, — rašoma straipsnyje. — Jis laikosi kalėjimo tvarkos ir yra pavyzdys kitiems nuteistiesiems.“

Pagalba išėjus į laisvę

Tokio Jehovos liudytojų darbo vaisiai naudingi ne vien pačiuose kalėjimuose. Išėjusieji į laisvę irgi nepaliekami be paramos.  Pavyzdžiui, dvi krikščionės — Brigita ir Renata — jau keletą metų teikia pagalbą buvusioms kalinėms. Štai ką apie jas rašė Vokietijos laikraštis Main-Echo Aschaffenburg: „Jiedvi rūpinasi paleistomis į laisvę kalinėmis nuo trijų iki penkių mėnesių, skatina jas rasti gyvenimo tikslą. [...] Šioms pagalbininkėms oficialiai suteiktas lygtinai nuteistuosius prižiūrinčių pareigūnų-savanorių statusas. [...] Jų santykiai su kalėjimo personalu — konstruktyvūs ir teigiami.“ Dėl šios pagalbos jau nemažai moterų apsisprendė tarnauti Jehovai.

Iš Jehovos liudytojų vykdomos Biblijos mokymo programos naudos pasisemia netgi kalėjimų darbuotojai. Štai Romanas turėjo karinį majoro laipsnį ir viename Ukrainos kalėjime dirbo psichologu. Kai liudytojai užėjo pas jį į namus, Romanas sutiko studijuoti Bibliją. Paskui sužinojo, kad liudytojams neleidžiama pasikalbėti su nuteistaisiais, kalinčiais jo įstaigoje. Todėl kreipėsi į kalėjimo viršininką, kad leistų jam pačiam dirbant su kaliniais naudotis Biblija. Leidimą davė, ir Šventuoju Raštu susidomėjo apie dešimt kalinių. Romanas nuolat dalinosi su jais savo augančiomis Biblijos žiniomis, ir jo pastangos atnešė puikių vaisių. Išėję laisvėn, kai kurie iš tų asmenų toliau darė dvasinę pažangą ir tapo krikštytais Jehovos tarnais. Matydamas tokią Dievo Žodžio galią, Romanas pats ėmėsi dar rimčiau jį tyrinėti. Vyriškis atsisakė karinio laipsnio ir toliau mokė žmones Biblijos. Dabar daro tai drauge su vienu buvusiu kaliniu.

„Mus čia palaiko Biblija, bibliniai leidiniai ir Biblijos studijos“, — rašė vienas kalinys. Šie žodžiai taikliai parodo, jog kai kuriuose kalėjimuose biblinė literatūra labai laukiama. Viena Ukrainos liudytojų bendruomenė apie šviečiamąją veiklą kalėjime praneša: „Administracija dėkinga už mūsų tiekiamą literatūrą. Reguliariai duodame jiems po 60 Sargybos bokšto ir Atsibuskite! egzempliorių.“ Kita bendruomenė rašo: „Mes bendraujame su įkalinimo įstaiga, kuri turi 20 mažų bibliotekų. Visas jas aprūpinome mūsų pagrindiniais leidiniais — iš viso 20 dėžių literatūros.“ Kito kalėjimo darbuotojai patys ėmėsi iniciatyvos rinkti mūsų žurnalus bibliotekai, kad kaliniai galėtų semtis naudos iš visų numerių.

2002 metais Ukrainos Jehovos liudytojų filiale įsteigta susirašinėjimo su kalėjimais tarnyba. Iki šiol ji yra susisiekusi su maždaug 120 įkalinimo įstaigų, kuriomis dabar rūpinasi paskirtos krikščionių bendruomenės. Tarnyba iš kalinių kas mėnesį gauna vidutiniškai 50 laiškų, kuriuose dažniausiai prašoma literatūros arba Biblijos studijų. Knygos, žurnalai ir brošiūros kaliniams iš filialo siunčiamos tol, kol su jais susisiekia vietiniai liudytojai.

„Prisiminkite kalinius“, — savo broliams krikščionims rašė apaštalas Paulius (Hebrajams 13:3). Jis turėjo omenyje tuos, kurie laisvę prarado dėl tikėjimo. Šiandien Jehovos liudytojai prisimena visokius kalinius ir ateina į kalėjimus „skelbti belaisviams išvadavimo“ (Luko 4:18).

[Išnaša]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Kalėjimo siena Lvove (Ukraina)

[Iliustracija 10 puslapyje]

Mikola

[Iliustracija 10 puslapyje]

Vasilis su žmona Irina

[Iliustracija 10 puslapyje]

Viktoras