Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kiek tu pasitiki Dievu?

Kiek tu pasitiki Dievu?

Kiek tu pasitiki Dievu?

„Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės“ (MATO 6:33).

1, 2. Kaip vienas jaunas vyras apsisprendė dėl darbo ir kodėl taip pasielgė?

VIENAS jaunas Jehovos liudytojas norėjo labiau atsidėti savo bendruomenės veiklai. Deja, darbo grafikas buvo toks, kad jis negalėjo lankyti visų sueigų. Kokią išeitį vyras rado? Supaprastino savo gyvenimą, paliko aną darbą ir surado tokį, kad netrukdytų krikščioniškai tarnybai. Dabar jis uždirba kur kas mažiau, bet pakankamai, kad aprūpintų šeimą, ir gali daugiau nuveikti bendruomenės labui.

2 Ar supranti, kodėl šis jaunas vyras taip apsisprendė? Ar tu tokiomis aplinkybėmis pasielgtum panašiai? Daugelį krikščionių galima pagirti, kad supaprastina savo gyvenimą, pasitikėdami Jėzaus pažadu: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:33). Jie viliasi ne pasaulio, o Jehovos teikiamu saugumu (Patarlių 3:23, 26).

3. Kodėl kai kurie gali suabejoti, ar šiandien verta pirmiausia ieškoti Karalystės?

3 Kadangi gyvename sunkiais laikais, kai kas galbūt abejoja, ar minėto krikščionio sprendimas išmintingas. Šiandien viena žmonijos dalis visiškai skursta, o kita mėgaujasi neregėta prabanga. Vargingose šalyse dauguma mielai pasinaudotų net menkiausia galimybe bent kiek pagerinti savo padėtį, o turtinguose kraštuose žmonės stengiasi išsaugoti patogų būvį, nors ekonomika silpsta, darbo rinka keičiasi, darbdavių reikalavimai didėja. Pragyvenimo rūpesčių vis labiau slegiami, kai kurie gali suabejoti, ar tikrai verta pirmiausia ieškoti Karalystės. Tad naudinga prisiminti, kokiems žmonėms Jėzus davė šį patarimą.

„Per daug nesirūpinkite“

4, 5. Kokia iliustracija Jėzus parodė, jog Dievo tarnui neverta per daug rūpintis kasdienėmis reikmėmis?

4 Būdamas Galilėjoje Jėzus kalbėjo didžiulei miniai, susirinkusiai iš įvairių vietų (Mato 4:25). Paklausyti jo gal atėjo ir vienas kitas turtuolis, bet diduma greičiausiai buvo vargdieniai. Tačiau Jėzus skatino juos ne turtėti, o kaupti kai ką daug vertingesnio — dvasinį lobį (Mato 6:19-21, 24). Jis kalbėjo: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas — už drabužį?“ (Mato 6:25).

5 Nemažai klausytojų jo patarimą galbūt palaikė nepraktišku. Juk jeigu neplušėsi, šeima kentės vargą. Bet Jėzus paragino įsižiūrėti į paukščių gyvenimą: jiems kasdien reikia lesalo bei vietos prisiglausti ir Jehova tai parūpina. Jėzus paminėjo ir lauko gėles, puošnumu pranokstančias net Saliamoną pačioje jo didybėje. Jeigu Dievas taip rūpinasi sparnuočiais, gėlėmis, tai argi ne dar labiau mumis? (Mato 6:26-30) Pasak Jėzaus, mūsų gyvybė ir kūnas kur kas svarbesni nei maistas gyvybei palaikyti bei drabužis kūnui pridengti. Jei rūpinamės tik tuo, kaip prasimaitinti bei apsirengti, ir mažai bepaliekame laiko ir jėgų Jehovos tarnybai, gyvename be prasmės (Mokytojo 12:13).

Nuosaikus požiūris

6. a) Kokios krikščionio pareigos? b) Kuo krikščionys visiškai pasikliauja?

6 Jėzus, aišku, neliepė mesti visus darbus ir laukti, kol Dievas viskuo aprūpins. Juk ir paukščiai ieško maisto sau ir jaunikliams. Tad Jėzaus klausytojai turėjo patys užsidirbti pragyvenimui ir neapleisti šeimos pareigų. Ir tarnai, ir vergai — visi krikščionys privalėjo stropiai dirbti savo šeimininkams (2 Tesalonikiečiams 3:10-12; 1 Timotiejui 5:8; 1 Petro 2:18). Apaštalas Paulius irgi triūsė — dažniausiai siūdamas palapines — ir taip prasimanydavo lėšų (Apaštalų darbų 18:1-4; 1 Tesalonikiečiams 2:9). Vis dėlto aniems krikščionims tokie darbai nebuvo gerovės laidas. Jie kliovėsi Jehova. Todėl, skirtingai nei kiti, šie tikintieji buvo kupini vidinės ramybės. Psalmininkas tvirtino: „Kas Viešpačiu pasitiki, tas lyg Siono kalnas niekada nesvyruoja ir tveria amžinai“ (Psalmyno 125:1).

7. Kaip dažniausiai samprotauja žmogus, nesudedantis vilčių į Jehovą?

7 O kas nėra sudėjęs vilčių į Jehovą, samprotauja kitaip. Daugumos nuomone, patikimiausia apsauga — turtai. Štai tėvai galbūt skatina vaikus didumą jaunystės skirti aukštajam mokslui, esą paskui jie tikrai galės susirasti pelningą darbą. Deja, kai kurie krikščionys jau pamatė, kad jų vaikai, aukodami tokiam išsilavinimui nemažai pastangų ir laiko, sumokėjo pernelyg didelę kainą, — nukreipė žvilgsnį nuo dvasinių tikslų į materialinius siekius.

8. Kokio nuosaikaus požiūrio stengiasi laikytis krikščionys?

8 Taigi supratingi krikščionys neabejoja, kad pirmajame amžiuje Jėzaus duotas patarimas visiškai tinka ir šiandien, todėl stengiasi laikytis nuosaikaus požiūrio. Net jeigu rūpindamiesi šeima, kaip liepia Raštas, jie turi daug dirbti, vis tiek nesileidžia, kad pinigų poreikis užtemdytų svarbesnes — dvasines — reikmes (Mokytojo 7:12).

„Nesisielokite“

9. Kokiais dar žodžiais Jėzus ragina visiškai pasitikėti Jehova?

9 Kalno pamoksle Jėzus savo klausytojus skatino: „Nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ — arba: ‘Ką gersime?’ — arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia“ (Mato 6:31, 32). Kaip sustiprina šie žodžiai! Jeigu iš širdies pasitikėsime Jehova, jis visada mus palaikys. Sykiu toks patarimas skatina susimąstyti, ar nepradėjome vaikytis materialinių dalykų. Tada juk būtume panašūs į „pagonis“ — tuos, kurie mąsto nekrikščioniškai.

10. Kaip Jėzus, vieno jauno turtuolio paklaustas patarimo, parodė, ką šis labiausiai myli?

10 Kartą labai turtingas jaunuolis paklausė Jėzaus, ką turįs daryti, kad galėtų gyventi amžinai. Jėzus pasakė, jog privalu laikytis tuo metu tebegaliojančio Įstatymo reikalavimų. Turtuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“ Jėzaus patarimas galėjo daugeliui atrodyti neįvykdomas. Mat jis liepė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mato 19:16-21). Jaunuolis pasišalino nuliūdęs, nes nenorėjo atsisakyti savo turto. Gal jis ir labai mylėjo Jehovą, bet savo gėrybes — labiau.

11, 12. a) Kokius įsidėmėtinus žodžius apie turtą pasakė Jėzus? b) Kaip turtas gali sukliudyti tarnauti Jehovai?

11 Tuomet Jėzus pasakė kai ką nelaukta: „Turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. [...] Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mato 19:23, 24). Ar Jėzus manė, kad joks turčius nepaveldės Karalystės? Ne, nes jis pridūrė: „Dievui viskas galima“ (Mato 19:25, 26). Juk Jehovos padedami kai kurie turtingi žmonės tapo pateptaisiais krikščionimis (1 Timotiejui 6:17). Tačiau tuos netikėtus žodžius Jėzus ištarė ne veltui. Tai buvo perspėjimas.

12 Žmogus, prisirišęs prie turto kaip tas jaunuolis, vargiai betarnaus Jehovai visa širdimi. Taip gali būti ne vien tam, kas jau turtingas, bet ir tam, kas dar tik „geidžia pralobti“ (1 Timotiejui 6:9, 10). Per daug reikšmės teikdamas materialinėms vertybėms, asmuo gal ima primiršti savo dvasinius poreikius (Mato 5:3, NW). Tada ir Jehovos parama nebeatrodo jam tokia reikalinga (Pakartoto Įstatymo 6:10-12). Galbūt jis netgi tikisi iš bendruomenės ypatingos pagarbos (Jokūbo 2:1-4). Pats daugiausia laiko skiria malonumams, o ne Jehovos tarnybai.

Ugdykis teisingą požiūrį

13. Kokį klaidingą požiūrį turėjo laodikiečiai?

13 Pirmojo amžiaus Laodikėjos bendruomenės požiūris į turtą irgi buvo klaidingas. Tenykščius krikščionis Jėzus įspėjo: „Tu juk sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju’, — o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas.“ Dvasinė bendruomenės būklė buvo tokia vargana ne dėl turto, o dėl to, kad laodikiečiai pasitikėjo materialinėmis vertybėmis, o ne Jehova. Todėl dvasiniu požiūriu jie buvo tokie drungni, kad Jėzus ruošėsi juos ‘išspjauti iš burnos’ (Apreiškimo 3:14-17).

14. Už ką Paulius pagyrė krikščionimis tapusius žydus?

14 O štai krikščionimis tapusius žydus Paulius pagyrė už jų nuostatą kenčiant pirmuosius persekiojimus. Apaštalas rašė: „Jūs kentėjote drauge su kaliniais ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite geresnį ir nenykstantį lobį“ (Hebrajams 10:34). Šitie krikščionys netekę turto nenusiminė, neprarado džiaugsmo, nes niekas iš jų neatėmė didžiausios vertybės, „geresnio ir nenykstančio lobio“. Kaip Jėzaus palyginime paminėtas pirklys, viską atidavęs už vieną brangų perlą, jie už jokią kainą neišsižadėjo Karalystės vilties (Mato 13:45, 46). Koks puikus požiūris!

15. Kaip viena krikščionė Liberijoje pirmiausia ieškojo Karalystės?

15 Šiandien irgi daug kas laikosi tokios geros nuostatos. Štai Liberijoje vienai jaunai krikščionei buvo pasiūlyta studijuoti universitete, o į tai šalyje žiūrima kaip į galimybę užsitikrinti puikią ateitį. Bet ji tarnavo pioniere, visalaike evangelizuotoja, ir gavo kvietimą laikinai padirbėti specialiąja pioniere. Jaunuolė pasirinko pastarąją tarnystę ir per tris mėnesius pradėjo 21-erias Biblijos studijas. Ši sesė drauge su tūkstančiais kitų Jehovos liudytojų verčiau pirmiausia ieško Karalystės, net jeigu dėl to tenka atsisakyti siūlomų materialinių vertybių. Kaip jie geba išsaugoti tokį požiūrį šiame materialistiniame pasaulyje? Ugdydamiesi daugybę girtinų savybių. Aptarkime kai kurias.

16, 17. a) Kodėl svarbu būti kukliam norint pasikliauti Jehova? b) Kodėl reikia ugdytis pasitikėjimą Dievo pažadais?

16 Kuklumas. Biblijoje rašoma: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius. Nebūk išmintingas tik savo paties akyse“ (Patarlių 3:5-7). Kartais, žiūrint žmogaus akimis, tam tikras pasirinkimas atrodo visai tinkamas (Jeremijo 17:9). Bet ištikimas krikščionis nori būti Jehovos vadovaujamas (Psalmyno 48:15 [48:14, Brb]). Visur — kilus kokiam nors klausimui bendruomenėje, lavinimo įstaigoje, darbe, pramogaujant ar darant ką kita — jis nuolankiai laikosi Jehovos nurodymų (Psalmyno 73:24).

17 Pasitikėjimas Jehovos pažadais. Paulius pasakė: „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:6). Jeigu abejosime, ar Jehova tesi savo pažadus, greičiausiai iš pasaulio ‘mėginsime išgauti viską’ (1 Korintiečiams 7:31, Vl). O jei mūsų tikėjimas bus tvirtas, pirmiausia ieškosime Karalystės. Kaip galime išsiugdyti tokį nepajudinamą tikėjimą? Visada artindamiesi prie Jehovos, tai yra nuolat karštai melsdamiesi ir gilindamiesi į jo Žodį (Psalmyno 1:1-3; Filipiečiams 4:6, 7; Jokūbo 4:8). Kreipkimės į Dievą kaip karalius Dovydas: „Aš pasitikiu tavimi, Viešpatie, ir sakau: ‘Tu mano Dievas. Koks nuostabus tavo gerumas’“ (Psalmyno 31:15, 20 [31:14, 19, Brb]).

18, 19. a) Kaip uoli tarnystė stiprina mūsų pasitikėjimą Jehova? b) Kodėl krikščioniui reikia būti nusiteikusiam noriai aukotis?

18 Uoli tarnystė Jehovai. Pasak Pauliaus, pasitikėjimas Dievo pažadais neatsiejamas nuo uolumo: „Trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą iki galo, kol pasieks visišką vilties užtikrintumą“ (Hebrajams 6:11, Brb). Jeigu atsidedame Jehovos tarnybai, jis mus palaikys. Kaskart, kai pajuntame jo paramą, sustiprėjame viltimi, daromės „tvirti ir nepajudinami“ (1 Korintiečiams 15:58). Tada akivaizdžiai matome, kad mūsų tikėjimas pagrįstas ir viltis ne tuščia (Efeziečiams 3:16-19).

19 Troškimas aukotis. Paulius atsisakė daug žadančios karjeros ir tapo Jėzaus sekėju. Tai buvo geras pasirinkimas, nors apaštalui kartais tekdavo kęsti nepriteklių (1 Korintiečiams 4:11-13). Jehova nežada prabangos ir jo tarnus neretai vargina sunkumai. Jeigu mielai sutinkame gyventi paprasčiau ir aukotis, rodome savo ryžtą tarnauti Jehovai (1 Timotiejui 6:6-8).

20. Kodėl tas, kuriam pirmiausia rūpi Karalystė, turi būti kantrus?

20 Kantrybė. Jėzaus mokinys Jokūbas skatino krikščionis: „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Jokūbo 5:7). Šiame karštligiškame pasaulyje sunku būti kantriam, mokėti laukti. Bet Paulius ragina sekti tais, kurie „tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus“ (Hebrajams 6:12, Brb). Nusiteik laukti Jehovos. Amžinasis gyvenimas žemės rojuje — nepaprastas dalykas, kurio tikrai verta laukti!

21. a) Ką parodome, jeigu pirmiausia ieškome Karalystės? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

21 Akivaizdu, kad Jėzaus patarimas pirmiausia ieškoti Karalystės — praktiškas. Taip darydami rodome tikrą pasitikėjimą Jehova ir einame geriausiu krikščioniui gyvenimo keliu. Bet Jėzus dar patarė „pirmiausia ieškoti Dievo [...] teisumo“. Kitame straipsnyje aptarsime, kodėl toks paskatinimas itin aktualus šiandien.

Ar gali paaiškinti?

• Kokio nuosaikaus požiūrio į materialines vertybes patarė laikytis Jėzus?

• Ko pasimokome iš Jėzaus palyginimo apie kupranugarį ir adatos skylutę?

• Kokios krikščionio savybės padeda pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Daugelis, girdėjusių Jėzaus žodžius, buvo vargdieniai

[Iliustracija 23 puslapyje]

Pirklys, kurį Jėzus paminėjo savo palyginime, atidavė viską už vieną brangų perlą

[Iliustracija 23 puslapyje]

Turtingas jaunuolis materialines gėrybes mylėjo labiau nei Dievą

[Iliustracija 24 puslapyje]

Jei atsidedame Jehovos tarnybai, jis mus palaikys