„Laiku pasakytas žodis, koks jis mielas!“

VYKO vienadienė Jehovos liudytojų asamblėja. Kim stengėsi atidžiai klausytis, užsirašinėti ir kartu žiūrėjo, kad pustrečių metų dukrelė sėdėtų ramiai. Programai baigiantis viena sesuo iš tos pačios eilės atsisuko į Kim ir ją su vyru nuoširdžiai pagyrė už tokią rūpestingą mergaitės priežiūrą. Kim buvo taip sujaudinta, kad atsimena tuos žodžius ir po daugelio metų: „Kai per sueigą labai nuvargstu, pagalvoju, ką tada pasakė ana sesuo. Jos pagyrimas skatina nenuleisti rankų ir toliau auklėti dukrą.“ Iš tiesų laiku ištarti žodžiai pakelia nuotaiką. Biblijoje sakoma: „Laiku pasakytas žodis, koks jis mielas!“ (Patarlių 15:23, Brb).

Tačiau pagirti kitus ne visada lengva. Ypač, kai suvokiame savo pačių silpnybes. Vienas krikščionis sako: „Jaučiuosi, lyg stovėčiau ant minkšto pagrindo. Kuo daugiau aukštinu kitus, tuo labiau smunku pats.“ Tiems, kurie drovūs, nepasitiki savimi, bijo būti nesuprasti, pagyrimo žodžius kartais ištarti sunku. Be to, jei patys niekad nebuvom giriami, pagirti ką nors vargu ar turėsime noro.

Vis dėlto žinodami, kad pagyrimas gali teigiamai paveikti tiek giriantį, tiek giriamąjį, stengsimės tinkamu laiku surasti malonių žodžių (Patarlių 3:27, Brb). Koks gi tas teigiamas pagyrimo poveikis? Trumpai aptarkime.

Geras poveikis

Pagirtas asmuo įgyja pasitikėjimo. „Jeigu sulaukiu pagyrimo, suprantu, kad manimi tiki ir pasikliauja“, — sako krikščionė Ilein. Nepasitikintį savimi malonus žodis gali padrąsinti įveikti kliūtis ir turėti iš to džiaugsmo. Pelnytas pagyrimas ypač pakelia jaunuolius. Viena paauglė, kuriai sunku atsikratyti neigiamų minčių, sako: „Stengiuosi džiuginti Jehovą kaip galėdama, bet kartais vis tiek esu nepatenkinta. Jeigu kas nors pagiria, jaučiuosi labai laiminga.“ Čia pasitvirtina Biblijos patarlė: „Laiku pasakytas tinkamas žodis yra kaip aukso obuolys sidabro įdėkle“ (Patarlių 25:11, Brb).

Pagyrimas paskatina ir padrąsina. Vienas visalaikis skelbėjas pripažįsta: „Pagirtas stengiuosi tarnauti dar uoliau ir našiau.“ Dviejų vaikų mama pastebi, kad kitų bendruomenės narių už gražius atsakymus pagirti jos vaikai dažniau kelia rankas. Taigi pagyrimas skatina mažuosius daryti dvasinę pažangą. Tiesą sakant, visi norime žinoti esą gerbiami, vertinami. Šis sunkumų kupinas pasaulis slegia ir vargina. Vienas krikščionių vyresnysis sako: „Kai būnu nusiminęs,  geras žodis yra lyg atsakas į mano maldas.“ Ilein pritaria: „Kartais jaučiu, tarsi Jehova kalbėtų apie mane kitų lūpomis.“

Pagyrimas padeda jaustis vienos šeimos nariais. Nuoširdžiai pagirdami rodome kitam dėmesį, ugdome šiltus, pagarbius santykius. Taip kiti mato, kad iš tikrųjų mylime bendratikius ir juos vertiname. Džosi, auginanti vaikus, sako: „Kadangi sutuoktinis nepritarė mano pažiūroms, stoti tiesos pusėn nebuvo lengva. Kiekvienas brandžių brolių ir sesių pagyrimas stiprino ryžtą nepasiduoti.“ Iš tiesų, „esame vieni kitų nariai“ (Efeziečiams 4:25).

Norėdami pagirti stengsimės įžvelgti gerąsias kitų savybes. Matysime geruosius žmonių bruožus, ne silpnybes. Krikščionių vyresnysis, vardu Deividas, teigia: „Jeigu esame dėkingi už tai, ką mums daro kiti, nepraleisime progų juos pagirti.“ Turėdami omenyje, kaip dažnai Jehova ir jo Sūnus giria netobulus žmones, mes irgi taip darysime (Mato 25:21-23; 1 Korintiečiams 4:5).

Kas nusipelno pagyrimo

Jehova Dievas, Kūrėjas, vertas didžiausio mūsų gyriaus (Apreiškimo 4:11). Tiesa, Dievui nereikia, kad stiprintume jo pasitikėjimą savimi ar drąsintume. Bet  jeigu šloviname Jehovą už jo nepaprastą didybę ir gerumą, artinamės prie jo ir mūsų ryšys stiprėja. Be to, girdami Dievą nuosaikiau vertiname savo pačių nuopelnus, aiškiai suvokdami, kad viską pasiekėme tik jo dėka (Jeremijo 9:22, 23 [9:23, 24, Brb]). Visiems vertiesiems Jehova dovanos amžinąjį gyvenimą ir tai dar viena priežastis jį girti (Apreiškimo 21:3, 4). Karalius Dovydas džiugiai ‘šlovino Dievo vardą giesme, aukštino jį ir dėkojo’ (Psalmyno 69:31 [69:30, Brb]). Tegu toks bus ir mūsų troškimas.

Dera pagirti tikėjimo brolius ir seseris. Pasakydami jiems malonų žodį laikomės Šventojo Rašto patarimo: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Hebrajams 10:24). Čia pavyzdys mums yra apaštalas Paulius. Romos bendruomenei jis rašė: „Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą“ (Romiečiams 1:8). Ir apaštalas Jonas gyrė bendratikį Gajų už tai, kad „gyvena tiesoje“ (3 Jono 1-4).

Jeigu sesuo ar brolis rodo puikias krikščioniškas savybes, gerai paruošia kokią nors teokratinę užduotį, nuoširdžiai komentuoja per sueigą, galime jam padėkoti. Jeigu vaikas kruopščiai ieško Biblijos eilučių, dera jį pagirti. Anksčiau minėta Ilein sako: „Mūsų sugebėjimai skirtingi. Įvertindami tai, ką daro kiti, rodome dėkingumą už įvairiopas Dievo dovanas.“

 Pagyrimas šeimoje

Na, o ar turime būti dėkingi savo šeimos nariams? Vyras ir žmona negailėdami laiko, pastangų ir meilės rūpinasi namiškių dvasiniais, emociniais bei fiziniais poreikiais. Be abejo, jie nusipelno padėkos žodžių vienas iš kito bei iš vaikų (Efeziečiams 5:33). Štai apie stropią žmoną Dievo Žodyje sakoma: „Jos vaikai ją giria, jos vyras irgi liaupsina ją“ (Patarlių 31:10, 28).

Pagirti dera ir vaikus. Deja, kartais tėvai daugiau primena mažiesiems, ko iš jų tikisi, o kad yra pagarbūs ir klusnūs, beveik nepastebi (Luko 3:22). Jeigu mama ir tėtis negaili mažyliams pagyrų nuo kūdikystės, šie jaučiasi mylimi ir saugesni.

Tiesa, ištarti pagyrimo žodį ne visada lengva, bet stengtis verta. Kuo daugiau ieškome už ką vertuosius pagirti, tuo laimingesni jaučiamės (Apaštalų darbų 20:35).

Teisinga nuostata

Kai kuriems pagyrimas — tikras išbandymas (Patarlių 27:21). Linkęs didžiuotis asmuo giriamas gali pasijusti pranašesnis už kitus (Patarlių 16:18). Dėl to reikia būti nuosaikiems. Apaštalas Paulius davė gerą patarimą: „Raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą“ (Romiečiams 12:3). Kad nepaskatintume kitų puikuotis, svarbu nesutelkti dėmesio į intelektą ar išvaizdą. Verčiau girti už gerus darbus.

Jeigu mūsų nuostata teisinga, pagyrimas, tiek duodamas, tiek gaunamas, paveiks teigiamai. Jis gali paskatinti mus pripažinti, jog gera darome tik Jehovos dėka, todėl esame jam skolingi. Taip pat padrąsinti ir toliau nepriekaištingai elgtis.

Nuoširdus ir pelnytas pagyrimas — tai dovana, kurią visi galime duoti. Malonūs žodžiai, laiku pasakyti, gali būti labai paveikūs.

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

Tas laiškas palietė jos širdį

Vienas keliaujantysis prižiūrėtojas gerai prisimena, kaip sykį su žmona atšiaurią žiemos dieną grįžo iš tarnybos. Jis pasakoja: „Žmona buvo sušalusi ir prislėgta. Ji pasakė, kad daugiau nebeturi jėgų. ‘Kaip norėčiau būti visalaikė skelbėja bendruomenėje, gyventi vienoje vietoje, turėti savo Biblijos studijas’, — guodėsi ji. Nenorėjau nieko daryti paskubomis. Tik pasakiau, kad užbaigsime aplankymo savaitę, o tada pamatysime. Jeigu tikrai atrodys per sunku, tebus pagal jos norą. Tą pačią dieną nuėję į paštą radome laišką, atsiųstą iš filialo jos vardu. Laiške buvo nuoširdi padėka už jos pastangas lauko tarnyboje bei už ištvermę kas savaitę nakvoti vis kitoje vietoje. Žmona buvo taip sujaudinta to pagyrimo, kad niekada daugiau nesiskundė keliaujamuoju darbu. Tiesą sakant, net mane padrąsindavo nepasiduoti, kai norėdavau palikti šią tarnybą.“ Ši pora lankė bendruomenes beveik 40 metų.

[Iliustracija 17 puslapyje]

Kas jūsų bendruomenėje nusipelno pagyrimo?

[Iliustracija 19 puslapyje]

Vaikai laimingi, kai yra mylimi ir giriami