Gyvenimo istorija

Mokydama aštuonis savo vaikus Jehovos kelių patyriau ir vargo, ir džiaugsmo

PAPASAKOJO DŽASLIN VALENTAIN

Mano vyras 1989-aisiais išvyko dirbti į užsienį. Sakė, atsiųs pinigų, kad galėčiau išmaitinti aštuonis vaikus. Bėgo ilgos laukimo savaitės, slinko mėnesiai, bet jokios žinios nebuvo. Guodžiausi mintimi, kad vyras parsiras namo, kai tik susitvarkys reikalai.

NEBETURĖDAMA iš ko maitinti šeimą puoliau į neviltį. Per naktis nesudėdama akių vis galvojau: kaip jis gali taip elgtis? Galiausiai teko pripažinti karčią tiesą — vyras mus paliko. Jau praėjo šešiolika metų, o jis taip ir negrįžo. Taigi vaikus auklėjau viena. Buvo sunku, bet matydama jų ryžtą stoti Jehovos pusėn patyriau daug džiaugsmo. Prieš papasakodama, kaip viskas klojosi, nusikelsiu į savo vaikystę.

Ieškau atsakymų iš Biblijos

Gimiau 1938 metais Karibų jūros saloje Jamaikoje. Nors tėvas niekada nepriklausė jokiai bažnyčiai, laikė save dievobaimingu. Vakarais dažnai prašydavo manęs paskaityti iš Psalmyno. Netrukus  daugelį psalmių jau mokėjau atmintinai. Mama lankė vietinę bažnyčią ir kartais vesdavosi mane į pamaldas.

Ten girdėdavome, kad geruosius Dievas pasiima į dangų, o nedorėliai amžinai degs pragaro ugnyje. Taip pat aiškindavo, kad Jėzus yra Dievas ir kad myli vaikus. Aš nusivyliau Dievu ir jo bijojau. Mąsčiau: jeigu jis mus myli, kaip gali kankinti žmones pragare?

Naktimis pragarą net sapnuodavau. Paskui ėmiau studijuoti Bibliją susirašinėdama. Studijas rengė Septintosios dienos adventistai. Jie mokė, kad nusidėjėliai nebus kankinami amžinai, o sudegs ir virs pelenais. Tai atrodė logiškiau, todėl pradėjau lankyti jų sueigas. Bet kiti mokymai buvo painūs ir nepadėjo pakeisti klaidingo požiūrio į moralę.

Ištvirkavimas tada buvo smerkiamas. Bet mes manėme, kad ištvirkauja tik tie, kurie turi keletą seksualinių partnerių. O jeigu turi vieną, nors gyvena nesusituokę, nenusideda (1 Korintiečiams 6:9, 10; Hebrajams 13:4). Taip galvodama susilaukiau šešių nesantuokinių vaikų.

Dvasinė pažanga

1965 metais gyventi į gretimą Bato bendruomenę atvyko Vaslin Gudison ir Etel Čeimbers. Abi buvo Jehovos liudytojos, pionierės, arba visalaikės skelbėjos. Sykį jos pašnekino mano tėtį ir pasiūlė studijuoti Bibliją. Šis sutiko. Jeigu būdavau namie, kalbindavo ir mane. Nors į Jehovos liudytojus žiūrėjau gana įtariai, nusprendžiau studijuoti, kad įrodyčiau tas moteris klystant.

Užduodavau daug klausimų, o liudytojos į visus atsakydavo remdamosi Biblija. Jų padedama supratau, kad mirusieji neturi sąmonės ir nėra kankinami pragare (Mokytojo 9:5, 10). Taip pat sužinojau apie amžino gyvenimo žemės rojuje viltį (Psalmyno 37:11, 29; Apreiškimo 21:3, 4). Nors tėvas studijas nutraukė, aš tęsiau ir pradėjau lankyti vietinės liudytojų bendruomenės sueigas. Per tuos taikingus ir gerai organizuotus sambūrius daugiau sužinojau apie Jehovą. Dalyvavau ir didesniuose — rajono asamblėjose bei srities kongresuose. Gilindamasi į Biblijos mokymus troškau tarnauti Jehovai priimtinai. Tačiau buvo kliūčių.

Tuo laiku gyvenau susidėjusi su vyru, trijų iš šešeto mano vaikų tėvu. Iš Biblijos žinojau, kad nesantuokinius lytinius santykius Dievas smerkia, ir mane pradėjo graužti sąžinė (Patarlių 5:15-20; Galatams 5:19). Vis labiau pamildama tiesą troškau laikytis Dievo įstatymų. Nutariau pasakyti sugyventiniui, kad turime susituokti arba išsiskirti. Nors jis nepriėmė mano tikėjimo, 1970-ųjų rugpjūčio 15 dieną, po penkerių metų pažinties su Jehovos liudytojais, susirašėme. Tų pačių metų gruodį parodžiau savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu.

Niekada nepamiršiu savo pirmos tarnybos dienos. Jaudinausi ir nežinojau, nuo ko pradėti. Kai pirmas pašnekovas greit užtrenkė duris, lengviau atsidusau. Paskui įsidrąsinau. Baigiantis dienai buvau labai laiminga, nes su keliais žmonėmis pakalbėjau apie Bibliją ir palikau ją aiškinančių leidinių.

 Rūpinuosi šeimos dvasingumu

Iki 1977-ųjų mūsų šeima dar padidėjo. Jau auginome aštuonis vaikus. Pasiryžau daryti, ką galiu, kad visi jie tarnautų Jehovai (Jozuės 24:15). Stengiausi reguliariai vesti šeimos Biblijos studijas. Kartais pavargusi užsnūsdavau, vienam iš vaikų garsiai skaitant, ir mane turėdavo žadinti. Bet fizinis nuovargis nebuvo kliūtis studijuoti drauge.

Su vaikais dažnai melsdavausi. Vos tik paaugo, mokiau melstis pačius. Žiūrėdavau, kad prieš miegą kiekvienas padėkotų Jehovai. Su dar nesugebančiais melstis kartojau sykiu maldos žodžius.

Iš pradžių vyras nenorėjo leisti vaikų į sueigas. Bet matydamas, kad man nesant turės jais rūpintis, nuomonę pakeitė. Vakarais jis mėgo išeiti pas draugus, o mintis, kad reikės vestis su savim aštuonis vaikus, jo neviliojo. Tad vėliau net padėdavo man išruošti mažylius į Karalystės salę.

Vaikai greit priprato lankyti bendruomenės sueigas ir dalyvauti viešoje tarnyboje. Per vasaros atostogas dažnai skelbdavo su pionieriais, arba visalaikiais tarnais. Tai padėjo išsiugdyti nuoširdžią meilę bendruomenei bei troškimą skelbti (Mato 24:14).

Išbandymų metas

Norėdamas aprūpinti šeimą, vyras pradėjo uždarbiauti užsienyje. Išsiruošdavo ilgam, bet visada sugrįždavo. Tačiau išvykęs 1989-aisiais daugiau nebepasirodė. Kaip jau minėjau pradžioje, tai mane pribloškė. Per naktis su ašaromis meldžiau Jehovą paguodos, kad galėčiau ištverti, ir jis atsakė į mano maldas. Šventojo Rašto žodžiai iš Izaijo 54:4 ir 1 Korintiečiams 7:15 suteikė dvasios ramybę  ir jėgų nepalūžti. Giminės, bendratikiai palaikė emociškai ir materialiai. Už tokią paramą Jehovai ir jo tautai esu be galo dėkinga.

Patyrėme ir kitų sunkumų. Viena iš mano dukterų už nekrikščionišką elgesį buvo atskirta nuo bendruomenės. Myliu visus savo vaikus, bet ištikimybė Jehovai man svarbiausia. Dėl to su kitais namiškiais griežtai laikėmės Biblijos nurodymų, kaip elgtis su atskirtaisiais (1 Korintiečiams 5:11, 13). Nesupratingi žmonės mus labai kritikavo. Tačiau kai dukrą vėl priėmė į bendruomenę, jos vyras pasakė, kad jį paveikė mūsų nusistatymas tvirtai laikytis Biblijos principų. Jis su šeima dabar tarnauja Jehovai.

Bandome išsiversti

Kadangi nuolatinių pajamų neturėjau, sutuoktiniui šeimą palikus netekome finansinės paramos. Reikėjo išmokti gyventi paprastai ir dvasinius turtus vertinti labiau nei materialinius. Stengdamiesi mylėti vienas kitą ir pagelbėti, vaikai augo labai artimi. Pradėję dirbti vyresnieji noriai rėmė jaunesniuosius. Vyriausia duktė Marseri padėjo jauniausiajai, Nikolei, baigti vidurinę mokyklą. Aš pati įstengiau atidaryti maisto prekių parduotuvėlę. Tomis kukliomis lėšomis ir vertėmės.

Jehovos gelbstinčią ranką jaučiau visada. Sykį vienai bendratikei išsitariau, kad dėl pinigų stygiaus negalėsime dalyvauti srities kongrese. Ji atsakė: „Sese Val, kai tik išgirsi apie kongresą, pradėk ruoštis! Jehova duos išeitį.“ Paklausiau to patarimo. Ir tikrai Jehova aprūpino ir neapleidžia iki šiol. Dėl lėšų stygiaus nepraleidome nė vienos asamblėjos nei kongreso.

1988 metais Jamaiką nusiaubė uraganas Gilbertas ir turėjome keltis į saugesnę vietą. Audrai aprimus su sūnumi leidomės pažiūrėti, kas liko iš mūsų namo. Kapstydamasi nuolaužose kai ką pamačiau ir norėjau paimti. Netikėtai vėjas vėl sustiprėjo, bet aš tebelaikiau savo radinį. „Mama, mesk tą televizorių. Nebūk Loto žmona!“ (Luko 17:31, 32). Sūnus privertė atsitokėti. Mečiau tą permirkusią dėžę ir abu nuskubėjome slėptis.

Ir dabar sudrebu prisiminusi, kaip dėl daikto rizikavau gyvybe. Bet kartu širdį užlieja džiaugsmas, kad sūnus paskatino pagalvoti, kas svarbiau. Biblijos pamokos, gautos krikščionių bendruomenėje, jam nenuėjo veltui. Taip jis man padėjo išvengti didelės fizinės, netgi dvasinės žalos.

Uraganas sugriovė mūsų namą, nuniokojo turtą. Buvome nusiminę, bet netrukus pasirodė broliai. Jie ragino pasitikėti Jehova ir nepalikti tarnybos, atstatė namą. Meilės bei pasiaukojimo  dvasia, parodyta Jamaikos ir užsienio liudytojų, sujaudino iki širdies gelmių.

Jehovai skiriame svarbiausią vietą

Baigusi mokslus mano antroji dukra Melein tarnavo pioniere. Vėliau sutiko keltis į kitą bendruomenę, bet dėl to turėjo išeiti iš darbo. Nemažai uždirbdama ji gerokai parėmė mūsų šeimą, tačiau neabejojome, kad Karalystę laikydami svarbiausia nebūsime Jehovos palikti (Mato 6:33). Paskui tarnauti pionieriumi buvo pakviestas sūnus Juenas. Jis irgi padėjo išlaikyti šeimą, vis dėlto skatinome jį priimti kvietimą ir linkėjome Jehovos malonės. Niekada neatkalbinėjau vaikų, kai šie norėjo daugiau laiko skirti Karalystės tarnybai. Tie, kas liko namuose, būtiniausių dalykų irgi nestokojo. Priešingai, buvome džiugūs ir net įstengdavome padėti kitiems.

Be galo džiaugiuosi matydama savo vaikus ‘gyvenančius tiesoje’ (3 Jono 4). Viena iš dukterų, Melein, dabar tarnauja drauge su vyru, rajono prižiūrėtoju. Kita, Andrėja, ir jos vyras yra specialieji pionieriai. Kai sutuoktinis, rajono prižiūrėtojo pavaduotojas, lanko krikščionių bendruomenes, ji vyksta kartu. Sūnus Juenas su žmona irgi tarnauja specialiaisiais pionieriais. Jis, be to, bendruomenės vyresnysis. Dukra Eiva-Gei su vyru darbuojasi Jehovos liudytojų bendrijos Jamaikos filiale. Dženifer, Dženiv ir Nikolė ištekėjusios ir su šeimomis aktyviai prisideda prie savo bendruomenių veiklos. Marseri gyvena su manimi. Abi priklausome Port Moranto krikščionių bendruomenei. Iš tiesų esu laiminga. Juk visi aštuoni mano vaikai ištikimai tarnauja Jehovai.

Bėgant laikui sveikata silpsta. Kamuoja reumatoidinis artritas, bet vis dar tarnauju pioniere. Lankyti kalvotas apylinkes pastaruoju metu pasidarė sunku, reikia nemažai pastangų. Išmėginau dviratį. Važiuoti juk lengviau negu vaikščioti. Taigi nusipirkusi naudotą pradėjau važinėti. Vaikams buvo baisu matyti artritu sergančią mamą ant dviračio. Bet vėliau labai džiaugėsi, kad galiu tęsti taip mėgstamą savo tarnybą.

Kaip malonu, kai žmonės, su kuriais studijuoju, priima Biblijos tiesą. Be perstojo meldžiu Jehovą padėti mano šeimai likti jam ištikimiems šiais pabaigos laikais ir visą amžinybę. Giriu Jehovą, didįjį „maldos klausytoją“, ir dėkoju, kad padėjo man išmokyti aštuonis vaikus eiti jo keliais (Psalmyno 65:2, Jr).

[Iliustracija 10 puslapyje]

Su vaikais ir jų šeimomis

[Iliustracija 12 puslapyje]

Į tarnybą dabar važiuoju dviračiu