Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Vyriausiasis kunigas, kuris pasmerkė Jėzų

Vyriausiasis kunigas, kuris pasmerkė Jėzų

Vyriausiasis kunigas, kuris pasmerkė Jėzų

LAPKRITĮ 1990-aisiais vyrai, rengiantys vietą parkui maždaug už kilometro į pietus nuo Jeruzalės senamiesčio, aptiko įdomų radinį. Traktorius netikėtai atvėrė senovinę laidojimo olą. Nuo I a. p. m. e. iki I m. e. a. šiose apylinkėse būta didžiulio kapinyno. Ką archeologai pamatė viduje, pranoko jų lūkesčius.

Oloje buvo 12 urnų su žmonių kaulais. Pagal paprotį, kaulus į jas sudėdavo praėjus metams po laidotuvių, kai mirusiojo kūnas jau būdavo suiręs. Ant vienos dailiai išraižytos, gražiausios iš visų kada nors rastų, urnos šono buvo matyti vardas Jehosef bar Kaiafa (Juozapas, Kajafo sūnus).

Duomenys liudija, kad tai, ko gero, kapas vyriausiojo kunigo, vadovavusio žymiausiam visų laikų — Jėzaus Kristaus — teismui. Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, vyriausiasis kunigas tada buvo „Juozapas, vadinamas Kajafu“. Biblijoje jis tiesiog — Kajafas. Kodėl šis asmuo mus domina? Kodėl jis pasmerkė Jėzų mirti?

Šeima ir kilmė

Kajafas vedė Ano, kito vyriausiojo kunigo, dukterį (Jono 18:12, 13). Susigiminiuoti vedybomis tikriausiai nuspręsta gerokai iš anksto, nes abi šeimos stengėsi sudaryti tvirtą sąjungą. Tam reikėjo patikrinti kilmės sąrašus, nes buvo svarbu išlaikyti tikrąją vyriausiųjų kunigų dinastiją. Tiek vieni, tiek kiti, matyt, buvo turtingi ir kilmingi, pralobę iš didelių žemės plotų, jiems priklausančių Jeruzalės apylinkėse. Anui, be abejo, rūpėjo, kad žentas būtų patikimas politinis sąjungininkas. Abu šie vyrai, atrodo, buvo anuometinės įtakingos sadukiejų sektos nariai (Apaštalų darbų 5:17).

Kajafas, kilęs iš garsios kunigų šeimos, matyt, gerai išmanė Hebrajiškuosius raštus ir galėjo juos aiškinti. Tarnybą šventykloje jis turbūt pradėjo turėdamas dvidešimt metų. O kokio amžiaus tapo vyriausiuoju kunigu, nežinoma.

Vyriausieji ir aukštieji kunigai

Iš pradžių vyriausiojo kunigo tarnystė buvo paveldima ir trukdavo iki gyvos galvos. Bet II a. p. m. e. tą postą pasisavino chasmonėjai. * Erodas Didysis pats skirdavo ir atleisdavo vyriausiuosius kunigus tuo parodydamas, kad šią tarnybą jie gauna tik iš jo malonės. Romos paskirti valdytojai elgėsi panašiai.

Esant tokiai tvarkai atsirado grupė, Biblijoje vadinama „aukštaisiais kunigais“ (Mato 26:3, 4). Be Kajafo, jiems priklausė ankstesni vyriausieji kunigai, tokie kaip Anas, turintys teisę taip tituluotis ir po atleidimo. Į grupę taip pat įėjo esamų ir buvusių šio aukšto posto savininkų šeimos nariai.

Romėnams leidus žydų diduomenė, įskaitant vyriausiuosius kunigus, Judėjoje tvarkė kasdienius administracinius reikalus. Taip be didelio kareivių būrio Roma galėjo kontroliuoti šitą provinciją bei išreikalauti mokesčius. Jai rūpėjo, kad žydų hierarchai palaikytų tvarką vietoje ir gintų jos interesus. Romos paskirti valdytojai nemėgo žydų vadų, norinčių nusimesti pavergėjų jungą. Tačiau dėl stabilios valdžios abi pusės siekė glaudžiai bendradarbiauti.

Kajafo laikais vyriausiasis kunigas buvo sykiu žydų politinis vadovas. Į šį postą Aną 6 ar 7 m. e. m. paskyrė Romos vietininkas Sirijoje Kvirinas. Rabinų tradicija liudija, jog žydų aristokratų šeimos elgėsi savanaudiškai, žiauriai, šališkai. Vienos autorės teigimu, būdamas vyriausiuoju kunigu Anas pasirūpino, kad jo žentas „greitai kiltų šventyklos hierarchijos laiptais, nes kuo aukštesnes pareigas šis užėmė, tuo naudingesnis Anui buvo“.

Apie 15 m. e. m. Judėjos valdytojas Valerijus Gratas Aną atstatydino. Paskui tas pareigas vienas po kito trumpai ėjo trys kiti, tarp jų ir Ano sūnus. Kajafas vyriausiuoju kunigu tapo 18 m. e. m. Tame poste jis liko ir visą Poncijaus Piloto, 26 m. e. m. paskirto Romos vietininku Judėjoje, valdymo dešimtmetį. Kajafo tarnystės metu žemėje skelbė Jėzus ir savo veiklą pradėjo pirmieji krikščionys. Tačiau į jų skelbiamą žinią Kajafas žiūrėjo priešiškai.

Bijojo Jėzaus, bijojo Romos

Kajafas laikė Jėzų pavojingu maištininku. Jėzus nesilaikė dvasininkų nustatytų šabo taisyklių. Be to, išvarė prekiautojus bei pinigų keitėjus iš šventyklos sakydamas, jog šie pavertė ją „plėšikų lindyne“ (Luko 19:45, 46). Kai kurių istorikų nuomone, tos šventyklos prekyvietės priklausė Anui, ir tai buvo dar viena priežastis, kodėl Kajafas norėjo nutildyti Jėzų. Kai aukštieji kunigai pasiuntė sargybinius Jėzaus suimti, šie buvo taip nustebinti jo žodžių, kad sugrįžo tuščiomis (Jono 2:13-17; 5:1-16; 7:14-49).

O kaip žydų hierarchai reagavo sužinoję, kad Jėzus prikėlė Lozorių? Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: ‘Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą’“ (Jono 11:47, 48). Teismo tarybos narių manymu, Jėzus kėlė grėsmę nusistovėjusiai religinei bei viešajai tvarkai, kurios Piloto įsakymu jie turėjo žiūrėti. Bet koks liaudies bruzdėjimas, galintis atrodyti kaip ardomasis, paskatintų romėnus įsikišti, o to žydų religiniai vadai kaip įmanydami vengė.

Nors Jėzaus stebuklai buvo akivaizdūs, Kajafas neįtikėjo. Jam labiau rūpėjo jo paties prestižas ir valdžia. Argi jis, būdamas sadukiejas, galėjo pripažinti Lozoriaus prikėlimą? Juk šie prikėlimą neigia (Apaštalų darbų 23:8).

Apie Kajafo nedorumą liudija žodžiai, jo pasakyti bendravaldžiams: „Jūs [...] nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“ Kaip skaitome toliau, jis „tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę [Jėzų] nužudyti“ (Jono 11:49-53).

Kajafas nesuprato visos savo žodžių prasmės. Kaip vyriausiasis kunigas, jis pranašavo. * Jėzaus mirtis bus naudinga — bet ne vien žydams. Jo išperkamoji auka išlaisvins iš nuodėmės ir mirties visą žmoniją.

Žudikiškas sąmokslas

Kajafo namuose susirinkę žydų aukštieji kunigai ir seniūnai tarėsi, kaip Jėzų suimti ir nužudyti. Pinigų sumą Judui Iskarijotui už Jėzaus išdavimą, matyt, pasiūlė pats vyriausiasis kunigas (Mato 26:3, 4, 14, 15). Tačiau vienos aukos Kajafui neužteko. „Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių, nes daugybė žydų per jį [...] įtikėjo Jėzų“ (Jono 12:10, 11).

Būryje, pasiųstame suimti Jėzaus, buvo Kajafo tarnas Malkus. Apklausti kaltinamąjį pirmiausia vedė pas Aną, paskui pas Kajafą, kuris jau buvo sušaukęs žydų seniūnus į nelegalų naktinį teismą (Mato 26:57; Jono 18:10, 13, 19-24).

Girdėdamas prieštaringus liudytojų parodymus Kajafas nesutriko. Jis žinojo bendrininkų nuomonę apie bet kokį netikrą Mesiją. Todėl norėjo išsiaiškinti, ar Jėzus tvirtina juo esąs. Jėzus pasakė, kad jo kaltintojai pamatys jį „sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“. Dėdamasis dievobaimingu „vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: ‘Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?!’“ Taip visa taryba pasmerkė Jėzų mirti (Mato 26:64-66).

Mirties nuosprendžius turėdavo patvirtinti romėnai. Tarp jų ir žydų, matyt, tarpininkavo Kajafas, nes būtent jis perdavė Pilotui Jėzaus bylą. Kai tas mėgino Jėzų išvaduoti, Kajafas su kitais kunigais greičiausiai irgi šaukė: „Ant stulpo jį, ant stulpo!“ (Jono 19:4-6; NW). Tikėtina, kad jis paskatino minias reikalauti vietoj Jėzaus paleisti žmogžudį ir kartu su savo sėbrais veidmainiškai tvirtino: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“ (Jono 19:15; Morkaus 15:7-11).

Kajafas atmetė įrodymus, kad Jėzus buvo prikeltas. Jis priešinosi Petrui ir Jonui, paskui Steponui. Įsakė Sauliui suiminėti visus krikščionis, kuriuos tik ras Damaske (Mato 28:11-13; Apaštalų darbų 4:1-17; 6:8—7:60; 9:1, 2). Apie 36 m. e. m. Romos vietininkas Sirijoje Vitelijus Kajafą pašalino iš pareigų.

Kaip teigiama žydų raštuose, Kajafo šeima neturėjo gero vardo. Štai Babilono Talmude yra toks skundas: „Vargas man dėl Ano namų, vargas man dėl jų gyvatiško šnypštimo!“ Čia, matyt, turimos omenyje „slaptos konklavos griežtoms priemonėms įvesti“.

Ko pasimokome

Vieno biblisto teigimu, vyriausieji kunigai buvo „griežti, gudrūs, išprusę ir greičiausiai išdidūs“. Išdidumas neleido Kajafui pripažinti Mesijo. Neturime stebėtis, jeigu ir šiandien žmonės atmeta Biblijos žinią. Kai kuriems menkai rūpi Šventraščio mokymai, todėl nekeičia savų įsitikinimų. Kiti per daug orūs, kad taptų nuolankiais gerosios naujienos skelbėjais. O nesąžiningi ar godūs niekina krikščioniškas normas.

Būdamas vyriausiuoju kunigu Kajafas galėjo padėti savo tautiečiams priimti Mesiją, bet trokšdamas valdžios jį pasmerkė. Toks priešiškas, matyt, išliko iki paskutinio atodūsio. Kajafo gyvenimas rodo, kad po mirties lieka ne vien kaulai. Savo elgesiu mes įgyjame amžiną vardą Dievo akyse — gerą arba blogą.

[Išnašos]

^ pstr. 19 Anksčiau nedoras pranašas Bileamas Jehovos palieptas teisingai pranašavo apie izraelitus (Skaičių 23:1—24:24).

[Iliustracija 10 puslapyje]

Juozapas, Kajafo sūnus

[Iliustracija 10 puslapyje]

Atrastoji urna

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 10 puslapyje]

Urna, įrašas ir laidojimo ola (fone): Courtesy of Israel Antiquities Authority