Gyvenimo istorija

Dėkinga Jehovai, kad jį suradau

PAPASAKOJO FLORENS KLARK

Mano vyras buvo arti mirties. Laikiau jo ranką ir maldavau Dievą padėti jam pasveikti. Aš, anglikonė, tada pasižadėjau, kad jeigu vyras išgyvens, ieškosiu Dievo, kol jį surasiu. Tada priklausysiu jam.

MERGAUTINĖ mano pavardė Čulung. Gimiau 1937 metų rugsėjo 18-ąją Umbulgurio aborigenų bendruomenėje, atokiame Kimberlio plynaukštės regione, Vakarų Australijoje.

Malonu prisiminti džiugią, nerūpestingą vaikystę. Iš bažnyčios misionierių kai ką sužinojau apie Dievą ir Bibliją, bet krikščioniškų principų mokė mama. Ji skaitydavo man Bibliją, todėl dvasinius dalykus pamėgau labai anksti. Viena mano teta buvo misionierė. Žavėjausi ja ir širdyje puoselėjau mintį pasekti jos pėdomis.

Mūsų vietovė, seniau vadinta Foresto Riverio misija, turėjo mokyklą, kurioje vaikai išeidavo pirmos—penktos klasės programą. Mokydavausi kas rytą tik po dvi valandas, todėl išmokau ne kažin ką. Tuo susirūpino tėvas. Jis norėjo suteikti vaikams geresnį išsilavinimą, taigi nusprendė iš Umbulgurio su šeima keltis į Vindamą. Iš pradžių buvo liūdna, bet naujoje vietoje galėjau mokytis, kaip ir visi vaikai. Esu labai dėkinga tėčiui, kad ketverius metus, nuo 1949 iki 1952, turėjau galimybę semtis žinių.

 Mama dirbo pas vietinį gydytoją. Aš, sulaukusi penkiolikos, daugiau nebesimokiau, todėl tas gydytojas pasiūlė dirbti ligoninėje slaugytoja. Mielai sutikau, nes rasti darbo tuomet buvo sunku.

Kiek vėliau susipažinau su Aleku, baltaodžiu gyvulių augintoju. Susituokėme 1964-aisiais Derbio miesto anglikonų bažnyčioje, kurią lankiau. Vieną dieną į duris paskambino Jehovos liudytojai. Pasakiau, kad man visiškai neįdomu, ir paprašiau daugiau neateiti. Vis dėlto viena mintis įstrigo: Dievas turi vardą, Jehova.

„Nemokat pasimelsti pati?“

Nuo 1965-ųjų užgriuvo bėdos. Vyras triskart smarkiai susižalojo — du sykius jodamas arkliu, vienąsyk važiuodamas mašina. Laimei, pasitaisė ir grįžo į darbą. Bet paskui ištiko kita nelaimė, vėl jojant arkliu. Šį kartą jis gavo sunkią galvos traumą. Kai atskubėjau į ligoninę, gydytojas pranešė, jog vyras mirs. Buvau priblokšta. Slaugytoja paprašė ateiti vietinį kunigą, bet tas pasakė: „Rytoj. Dabar negaliu!“

Norėjau, kad kunigas pasimelstų drauge su manimi. Kai apie tai užsiminiau vienuolei, ji metė: „Ko aimanuojat? Nemokat pasimelsti pati?“ Šaukiausi bažnyčios statulų pagalbos, bet atsako nebuvo. Atrodė, vyro gyvybė gęsta. Galvoje sukosi mintys: kaip versiuos, jei liksiu viena? Kaip išlaikysiu tris vaikus — Kristiną, Nanetę ir Džefrį? Ko jiems tikėtis neturint tėvo? Mano džiaugsmui, po trijų dienų vyras atgavo sąmonę ir 1966-ųjų gruodžio 6 dieną išėjo iš ligoninės.

Deja, jo smegenys liko pažeistos, nors sveikata ir pasitaisė. Pablogėjo atmintis, atsirado polinkis smurtauti, dažnai keitėsi nuotaika. Su vaikais buvo nekantrus, net agresyvus, jeigu jie nesielgdavo kaip suaugusieji. Turėjau su juo daug vargo, nes pats beveik nieko neįstengė. Netgi mokiau iš naujo skaityti ir rašyti. Rūpinimasis juo bei kitos pareigos mane labai išsekino. Praėjus septyneriems metams po tos nelaimės, mudu su vyru nutarėme kurį laiką gyventi atskirai, kad bent kiek atsigaučiau.

Pasiėmusi vaikus persikėliau į Perto miestą šalies pietuose. Dar prieš tai mano sesuo pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais Kununuroje, Vakarų Australijoje. Ji parodė man vieną iliustraciją knygoje Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą, * kurioje pavaizduotas Biblijoje pranašaujamas žemės rojus. Taip pat parodė, kad Dievo vardas — Jehova, ir tai man patiko. Kadangi to niekada negirdėjau bažnyčioje, nusprendžiau vos apsigyvenusi Perte paskambinti Jehovos liudytojams.

Vis dėlto šiek tiek abejojau, ar verta su jais prasidėti. Ir štai vieną vakarą sulaukėme skambučio į duris. Sūnus nuėjo pažiūrėti, kas ten, ir atbėgęs pasakė: „Mama, čia tie žmonės, kuriems žadėjai paskambinti.“ Kiek sutrikusi ištariau: „Sakyk, kad manęs nėra namie!“ — „Bet, mama, juk mokei mus nemeluoti“, — atrėmė jis. Pasidarė nesmagu, ir duris atidariau. Pamatę mane svečiai šiek tiek suglumo. Jie atėjo aplankyti visai kitą  žmogų, kuris jau buvo išsikėlęs. Pakviečiau įeiti ir apibėriau klausimais. Į visus atsakė remdamiesi Biblija.

Kitą savaitę pradėjau su liudytojais studijuoti Bibliją pagal knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Vėl atgijo noras daugiau sužinoti apie Dievą. Po dviejų savaičių dalyvavau Jėzaus Kristaus mirties minėjime. Pradėjau lankyti sekmadienio sueigas, paskui ir tas, kurios vykdavo vidury savaitės. Įgytomis žiniomis ėmiau dalytis su kitais. Kalbėdama žmonėms apie Biblijos tiesas stiprėjau emociškai ir dvasiškai. Po pusmečio per srities kongresą Perte buvau pakrikštyta.

Gilindamasi į Bibliją suvokiau, kad santuoka Jehovos požiūriu šventa. Taip pat supratau principą iš 1 Korintiečiams 7:13: „Moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tegul jo nepalieka.“ Šie žodžiai paskatino grįžti pas Aleką.

Vėl Derbyje

Pargrįžau į Derbį 1979-ųjų birželio 21 dieną. Nuo vyro gyvenau atsiskyrusi daugiau kaip penkerius metus. Kamavo įvairios mintys, kaip sutiks. Tačiau baiminausi be reikalo. Vyras apsidžiaugė, nors žinia, kad tapau Jehovos liudytoja, jį šiek tiek nuvylė. Jis tuoj patarė nueiti į jo bažnyčią, kurią buvau lankiusi prieš išsikeldama į Pertą. Paaiškinau, jog eiti negaliu. Stengiausi gerbti jį kaip šeimos galvą ir būti gera krikščionė žmona. Bandžiau pasakoti apie Jehovą ir jo nuostabius pažadus, bet vyras nekreipė dėmesio.

Vis dėlto per laiką Alekas ne tik pripažino mano naują religiją, bet ir duodavo pinigų, kad galėčiau nuvykti į kongresus ir asamblėjas bei savaitines sueigas. Paskui, didžiam mano džiaugsmui, nupirko automobilį, taip reikalingą lankant žmones šioje atokioje Australijos vietovėje. Broliai, seserys bei rajono prižiūrėtojas dažnai apsistodavo mūsų namuose. Taip Alekas geriau pažino liudytojus ir, regis, džiaugėsi jų draugija.

Jaučiausi lyg Ezechielis

Bendratikiai lankė mane, bet turėjau sunkumų. Derbyje buvau vienintelė liudytoja. Artimiausia bendruomenė — Brume, už 220 kilometrų. Nusprendžiau kaip galėdama skelbti gerąją naujieną. Paprašiusi Jehovą pagalbos pradėjau liudyti nuo durų prie durų. Reikėjo ištvermės, bet prisimindavau apaštalo Pauliaus žodžius: „Visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13).

Vietinius kunigus mano veikla erzino, ypač kai skelbdavau čiabuviams. Jie bandė gąsdinti ir trukdyti. Bet toks priešiškumas tik sustiprino ryžtą nepasiduoti. Nuolat meldžiau Jehovą paramos. Drąsino pranašui Ezechieliui pasakyti žodžiai: „Tikėk manimi! Sutvirtinau tavo veidą prieš jų veidus ir sukietinau tavo kaktą prieš jų kaktas; kaip deimantą, kietesnę už titnagą padariau tavo kaktą. Nebijok  jų, dėl jų nenustok drąsos“ (Ezechielio 3:8, 9).

Keletą kartų du vyrai iš bažnyčios užkabino mane parduotuvėje. Garsiai šaukdami tyčiojosi bandydami atkreipti kitų pirkėjų dėmesį. Aš dėjausi negirdinti. O sykį, kai lankiau susidomėjusią moterį, atėjęs vietinės bažnyčios tarnas apkaltino, kad netikiu Jėzumi. Ištraukęs Bibliją iš mano rankos pagrūmojo ja, paskui įbruko atgal. Žiūrėdama jam tiesiai į akis ramiu, bet tvirtu balsu pacitavau Jono 3:16 eilutę ir pasakiau, kad Jėzų tikiu. Priblokštas mano aiškaus atsakymo vyriškis nuėjo netaręs daugiau nė žodžio.

Man patiko skelbti čiabuviams Derbio apylinkėse. Kunigas bandė kliudyti lankyti žmones, ypač vienoje bendruomenėje, bet buvo iškeltas. Taip jiems paliudijau Biblijos tiesą. Visada troškau būti misioniere kaip teta, ir štai dabar ja tapau — padėjau kitiems pažinti Dievo Žodį. Daug čiabuvių atsiliepė palankiai ir aš pradėjau keletą Biblijos studijų.

Dvasiniai poreikiai

Penkerius metus Derbyje buvau vienintelė liudytoja. Išlikti dvasiškai stipriai negaunant padrąsinimo iš bendratikių buvo sunku. Sykį visai nusiminusi nusprendžiau pasivažinėti, kad prasiblaškyčiau. Grįžusi gerokai po pietų radau belaukiančią vieną seserį su septyniais vaikais. Jie atgabeno man literatūros iš  Brumo bendruomenės, nors keliauti teko daug mylių. Nuo tada ši sesuo, Beti Baterfild, kartą per mėnesį atvykdavo į Derbį ir pasilikdavo vieną savaitgalį. Eidavome sykiu skelbti, paskui studijuodavome namie Sargybos bokštą. Kitą kartą aš vykdavau į Brumą.

Brumo bendruomenės broliai buvo labai paslaugūs ir retkarčiais atkeliaudavo į Derbį padėti man skelbti. Jie ragino brolius ir seseris iš kitų miestų važiuojant pro Derbį mane aplankyti ir išeiti į lauko tarnybą. Svečiai atveždavo viešųjų kalbų įrašų. Kai kurie pasilikdavo studijuoti su manimi Sargybos bokšto straipsnių. Tie apsilankymai, nors trumpi, labai džiugino.

Daugiau pagalbininkų

Keletą metų sulaukdavau ir daugiau pagalbos. Pagyvenusi pora iš Vakarų Australijos pietų, Artūras ir Meri Vilisai, kasmet atvykdavo vėsesniu sezonu ir tris mėnesius padėdavo skelbti. Brolis Vilisas vesdavo daugumą sueigų ir vadovaudavo skelbimo tarnybai. Drauge lankėme atokias vietoves Kimberlio plynaukštėje, kur įsikūrusios galvijų fermos (rančos). Vilisams išvykus jausdavausi labai vieniša.

Galiausiai 1983-iųjų pabaigoje atėjo gera žinia: Denis ir Deniza Sterdžonai su keturiais sūnumis persikelia gyventi į Derbį. Jiems atsikrausčius pradėjome rengti visas savaitines sueigas ir drauge skelbti. 2001-aisiais buvo įkurta bendruomenė. Dabar ji labai sustiprėjo. Šiandien Derbyje yra 24 Karalystės skelbėjai, iš jų — du vyresnieji ir vienas tarnybinis padėjėjas. Esame gerai aprūpinti dvasiškai. Kartais sueigose dalyvauja 30 ir daugiau žmonių.

Kai galvoju apie praeitį, širdis džiaugiasi, kaip Jehova padėjo tarnauti jam. Nors vyras dar nepriėmė mano tikėjimo, ir toliau įvairiopai palaiko. Dvi dukros, dvi anūkės ir dukterėčia yra krikštytos liudytojos. Be to, su Jehovos liudytojais Bibliją studijuoja dar keletas giminaičių.

Kokia aš dėkinga Jehovai, kad jį suradau. Noriu priklausyti jam amžinai (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]).

[Išnaša]

[Žemėlapis/iliustracijos 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

AUSTRALIJA

Vindamas

Kimberlio plynaukštė

Derbis

Brumas

Pertas

[Šaltinių nuorodos]

Kengūra ir lyrauodegis: Lydekker; koala: Meyers

[Iliustracija 14 puslapyje]

Kai dirbau slaugytoja Vindamo ligoninėje, 1953 m.

[Iliustracija 15 puslapyje]

Derbio bendruomenė, 2005 m.