Pinigai ir moralė. Ko pamoko istorija

BALANDŽIO 7-ąją, 1630 metais, keturi laivai su maždaug 400 keleivių iš Anglijos leidosi Naujojo pasaulio link. Tarp keliaujančiųjų buvo daug apsišvietusių žmonių, klestinčių verslininkų, net parlamento narių. Europoje tęsiantis Trisdešimties metų karui (1618—1648) Anglijos ekonomika smarkiai smuko. Nors laukė nežinia, tie keliauninkai paliko namus, artimuosius, verslą ir išvyko ieškoti laimės svetur.

Visi plaukė su viltimi. Tai nebuvo naudos ištroškę pirkliai, o Dievui atsidavę puritonai, bėgantys nuo religinio persekiojimo. * Jie tikėjosi svetimoj šaly įkurti dievobaimingų žmonių koloniją, kur patys ir jų palikuonys galėtų pasiturinčiai gyventi nepažeisdami Biblijos normų. Išsilaipinę Saleme, Masačusetso valstijoje, puritonai apsigyveno vandenyno pakrantėje. Vietovę, kur apsistojo, jie pavadino Bostonu.

Ragino išlaikyti pusiausvyrą

Džonas Vintropas, tos išeivių bendruomenės vadovas ir valdytojas, siekė gerovės visai kolonijai bei kiekvienam jos nariui. Jis norėjo, kad žmonės būtų ir turtingi, ir dori. Bet išlaikyti tokią pusiausvyrą buvo nelengva. Laukė sunkumai, todėl savo draugams Vintropas daug aiškindavo, kiek turtas reikšmingas Dievui atsidavusioje visuomenėje.

Šis puritonų vadovas, kaip ir jo pirmtakai, manė, kad pats turtas nėra blogybė. Jo turėdami galime padėti kitiems. Kuo žmogus turtingesnis, tuo daugiau gali padaryti gera. „Išskyrus turtą, visa kita puritonus mažai domino, — sako istorikė Patricija O’Tul. — Viena vertus, materialinė gerovė buvo Dievo malonės ženklas, bet sykiu ir  didelė pagunda pulti į nuodėmę: imti didžiuotis [...] ar palaidai elgtis.“

Kad turtas ir prabanga netaptų suklupimo akmeniu, Vintropas skatino tautiečius būti nuosaikius ir susivaldančius. Bet tos kalbos mažai padėjo. Trokšdami prasigyventi jie nebekreipė dėmesio į raginimą ugdytis Dievo baimę ir meilę artimui. Nepatenkintieji vadovo griežtumą laikė kišimusi į jų asmeninius reikalus. Kai kurie siūlė priiminėti sprendimus bendrai ir tam reikalui išrinkti žmonių grupę. Kitiems atrodė, jog geriausia išeitis — keltis į gretimą Konektikuto valstiją ir tvarkytis, kaip kiekvienas sugeba.

O’Tul teigimu, „naujos galimybės, gerovė, demokratija buvo Masačusetso puritonų siekis, bet tas siekis pakurstė savas ambicijas ir užgožė Vintropo puoselėtus idealus“. Pats Vintropas mirė 1649-aisiais visiškai nuskurdęs, būdamas 61 metų. Nepaisant sunkumų ir vargų kolonija išliko, bet jos vadovas nesulaukė savo siekių išsipildymo.

Geresnio pasaulio paieškos

Svajonė sukurti geresnį pasaulį gyva ir šiandien. Kasmet šimtai tūkstančių iš Afrikos, Pietryčių Azijos, Rytų Europos bei Lotynų Amerikos išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Knygose, seminaruose, interneto puslapiuose žmonės viliojami galimybėmis greit praturtėti. Aišku, daug kas mano, jog įgis pinigų nepažeisdami moralės.

Deja, taip išeina ne visada. Norintys pralobti savo principus, o kartais netgi tikėjimą greit sudeda ant Mamonos aukuro. Dėl to iškyla klausimų: ar galima turėti daug pinigų ir būti pavyzdingu krikščioniu? Ar bus kada dievobaiminga visuomenė, klestinti materialiai ir dvasiškai? Mums atsako Biblija. Apie tai kitame straipsnyje.

[Išnaša]

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 3 puslapyje]

Laivai: The Complete Encyclopedia of Illustration/J. G. Heck; Vintropas: Brown Brothers