Tikroji gerovė Dievo naujajame pasaulyje

KRIKŠČIONIS Deividas, * sutuoktinis ir tėvas, išvyko į Jungtines Valstijas neabejodamas tokio sprendimo teisingumu. Sunku buvo palikti žmoną ir vaikus, bet jis tikėjo, kad jeigu uždirbs daugiau pinigų, gyventi šeimai bus lengviau. Taigi priėmė giminaičių iš Niujorko kvietimą ir atvykęs greit susirado darbą.

Slinko mėnesiai. Deivido optimizmas pamažu pradėjo blėsti. Dvasinei veiklai beveik nelikdavo laiko. Vienu metu jis vos neprarado tikėjimo Dievu. Tik pažeidęs moralės normas Deividas suvokė, kiek toli nuėjo. Sutelkęs dėmesį į pinigus jis pamiršo tikrąsias vertybes. Reikėjo kažką daryti.

Panašiai kaip Deividas kasmet iš skurdžių šalių šimtai keliauja svetur tikėdamiesi  pagerinti savo ekonominę padėtį. Tačiau dažnas nusilpsta dvasiškai. Kai kurie klausia: ar gali krikščionis kaupti turtus ir būti turtingas pas Dievą? Pasak populiarių knygų autorių ir pamokslininkų, gali. Bet, kaip įsitikino Deividas ir daugelis kitų, tai beveik neįmanoma — ką nors vis tiek prarasi (Luko 18:24).

Pinigai — ne blogybė

Pinigus sugalvojo žmogus. Kaip ir kiti išradimai, jie nėra blogybė. Bet verti tiktai tiek, kiek reikalingi mainams. Taigi tinkamai naudojami pasitarnauja geram. Štai Biblijoje sakoma, jog ‘pinigai yra apsauga’, ypač atsidūrus bėdoje (Mokytojo 7:12, Brb). Bet kai kurių manymu, „pinigai viskam naudingi“ (Mokytojo 10:19).

Biblija smerkia tingulį. Ji ragina sunkiai darbuotis. Privalome aprūpinti savo šeimą ir, jei šiek tiek susitaupome, turime „iš ko padėti stokojančiam“ (Efeziečiams 4:28; 1 Timotiejui 5:8). Dievo Žodis neskatina visko atsisakyti. Priešingai, galime džiaugtis įgytu turtu. Gera žmogui „imti savo dalį“ ir gėrėtis savo triūso vaisiais (Mokytojo 5:18-20 [5:17-19, Brb]). Iš tiesų Biblijoje rašoma apie ištikimus Dievui vyrus ir moteris, kurie buvo pasiturintys.

Turtingi ir atsidavę Dievui

Ištikimas Dievo tarnas Abraomas turėjo labai daug galvijų, sidabro, aukso, taip pat šimtus tarnų (Pradžios 12:5; 13:2, 6, 7). Pralobęs buvo ir Jobas: laikė gausias bandas, samdė didelę tarnų šeimyną, prisikaupė aukso ir sidabro (Jobo 1:3; 42:11, 12). Šiedu vyrai buvo turtingi net matuojant dabartiniais matais, bet jie buvo turtingi ir pas Dievą.

Apaštalas Paulius sako, jog Abraomas tapo „tėvu visiems tikintiesiems“. Šis vyras nebuvo nei šykštuolis, nei per daug prisirišęs prie savo turto (Romiečiams 4:11; Pradžios 13:9; 18:1-8). Ir Jobą Dievas vadino „be priekaištų ir doru“ (Jobo 1:8). Jobas visada ištiesdavo pagalbos ranką vargšams bei kenčiantiems (Jobo 29:12-16). Tiek Abraomas, tiek Jobas pasitikėjo Dievu, ne turtais (Pradžios 14:22-24; Jobo 1:21, 22; Romiečiams 4:9-12).

Kitas pavyzdys — karalius Saliamonas. Sėdęs į Dievo sostą Jeruzalėje jis buvo apdovanotas ne tik dieviška išmintimi, bet  ir turtais bei garbe (1 Karalių 3:4-14). Didžiąją savo gyvenimo dalį šis karalius ištikimai tarnavo Dievui. Bet senatvėje jo „širdis nebuvo ištikima Viešpačiui“ (1 Karalių 11:1-8). Tokia liūdna pabaiga rodo, jog turtas gali tapti spąstais. Kokiais?

Materialistinės gyvensenos spąstai

Didžiausias pavojus — meilė pinigams ir tam, ką už juos galima įsigyti. Kai kuriems turtas tampa nenumaldoma aistra. Šitą žmonių polinkį Saliamonas pastebėjo vos pradėjęs karaliauti. Jis rašė: „Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais, nė turtus mėgstantis — pelnu. Tai irgi migla!“ (Mokytojo 5:9). Nepasiduoti tokiai apgaulingai meilei krikščionis vėliau perspėjo Jėzus ir Paulius (Morkaus 4:18, 19; 2 Timotiejui 3:2).

Pinigai yra priemonė tam tikram tikslui pasiekti. Bet jeigu patys pinigai tampa tikslu, galime pasiduoti pagundai meluoti, vogti, griebtis klastos. Vienas iš Kristaus apaštalų, Judas Iskarijotas, vos už 30 sidabrinių išdavė savo mokytoją (Morkaus 14:11; Jono 12:6). Pamilę pinigus kai kurie net atsižadėjo Dievo (1 Timotiejui 6:10). Siekdami daugiau uždirbti krikščionys turi visada pagalvoti, kas juos tam skatina (Hebrajams 13:5).

Besivaikančių turto tyko ir subtilesni pavojai. Visų pirma pralobusieji ima pernelyg pasitikėti savimi. Jėzus turėjo tai omenyje kalbėdamas apie „turto apgaulę“ (Mato 13:22). Biblijos rašytojas Jokūbas panašiai perspėjo krikščionis neužmiršti Dievo net tvarkant verslo reikalus (Jokūbo 4:13-16). Kadangi pinigai suteikia daugiau laisvės, visada yra pavojus viltis jais, ne Dievu (Patarlių 30:7-9; Apaštalų darbų 8:18-24).

Antra, kaip suprato pradžioje paminėtas Deividas, turtui įgyti žmogus eikvoja visą savo laiką bei jėgas ir pamažu silpsta dvasiškai (Luko 12:13-21). Be to, praturtėjus kyla pagunda leisti pinigus pramogoms ar kitiems malonumams.

Taip galėjo atsitikti su Saliamonu. Prabangiai gyvendamas jis tapo nebejautrus ir dvasiškai nupuolė (Luko 21:34). Nors žinojo Dievo nurodymą neimti į žmonas svetimtaučių, turėjo tūkstančio moterų haremą (Pakartoto Įstatymo 7:3). Trokšdamas joms įtikti net palaikė netyrą garbinimą. Kaip jau minėta, Saliamono širdis palaipsniui atitolo nuo Jehovos.

Šie pavyzdžiai rodo, koks teisingas Jėzaus patarimas: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mato 6:24). Kaip tad krikščioniui verstis šiais sunkiais laikais? Dar svarbiau, ar yra viltis geriau gyventi ateityje?

Tikroji gerovė — netrukus

Kitaip nei patriarchai Abraomas ir Jobas bei Izraelio tauta, Jėzaus sekėjai įpareigoti ‘padaryti mokiniais visų tautų žmones’ (Mato 28:19, 20). Tai užduočiai įvykdyti reikia pastangų ir laiko, kurį šiaip galbūt skirtume pasaulietiniams siekiams. Dėl to turime laikytis Jėzaus patarimo: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:33).

Vos nepraradęs šeimos ir tikėjimo, Deividas galiausiai atgavo pusiausvyrą. Vėl ėmėsi studijuoti Bibliją, melstis ir skelbti. Kaip kad žadėjo Jėzus, kai tie dalykai tapo  svarbiausi, visa kita jam susitvarkė. Santykiai su žmona ir vaikais pamažu atsinaujino. Deividas vėl linksmas ir patenkintas. Jis ir toliau sunkiai dirba. Tiesa, turtuoliu nepasidarė. Bet iš skaudžios patirties pasimokė.

Deividas suprato, kaip neišmintinga buvo persikelti į Jungtines Valstijas, ir nusprendė niekada nebesileisti užvaldomas pinigų troškimo. Dabar jis žino, kad didžiausių vertybių — atsidavusios šeimos, gerų draugų bei santykių su Dievu — nenupirksi už jokius pinigus (Patarlių 17:17, Brb; 24:27, Brb; Izaijo 55:1, 2). Išties būti doram daug svarbiau nei turtingam (Patarlių 19:1; 22:1). Kartu su šeimos nariais Deividas pasiryžęs rinktis, kas vertingiau (Filipiečiams 1:10).

Žmonių pastangos sukurti klestinčią ir sykiu dorą visuomenę nuėjo niekais. Bet Dievas žada, kad valdant jo Karalystei visi džiaugsis gausybe materialinių bei dvasinių vertybių ir bus iš tiesų laimingi (Psalmyno 72:16; Izaijo 65:21-23). Jėzus mokė, jog tikroji gerovė be dvasingumo neįmanoma (Mato 5:3, NW). Tad ar būtume turtingi, ar ne, pirmiausia tenkindami savo dvasinius poreikius geriausiai pasiruošime artėjančiam Dievo naujajam pasauliui (1 Timotiejui 6:17-19). Tas pasaulis bus iš tikrųjų klestinti visuomenė tiek materialine, tiek dvasine prasme.

[Išnaša]

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Jobas pasitikėjo ne turtais, o Dievu

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Didžiausios gyvenimo vertybės nenuperkamos