Labai senas Biblijos kanono patvirtinimas

„KIEKVIENA eilutė atrodo lyg specialiai skirta sužadinti smalsumą tų, kuriems rūpi ankstyvosios krikščionybės istorija.“ Šie žodžiai — apie vieną senovinį dokumentą. Ar žinote, kokį?

Gal apie jį girdėjote, o gal ir ne, — tai Muratorio fragmentas. Tikriausiai įdomu sužinoti, kuo gi jis toks ypatingas? Tai pats seniausias žinomas krikščionių graikiškųjų raštų, pripažintų įkvėptais, sąrašas arba, kitaip tariant, kanonas.

Dabar daugeliui žmonių nė nekyla klausimo, kodėl Biblija sudaryta būtent iš tų, o ne kitų knygų. Tad jus galbūt nustebins faktas, jog ankstyvosios krikščionybės laikais dėl kai kurių knygų įtraukimo į Bibliją būta abejonių. Muratorio fragmente kaip tik ir išvardytos tos, kurias krikščionys laikė Dievo įkvėptomis. Tikriausiai suprantate, kad Biblijos turinio tikslumas yra be galo svarbus. Taigi ką tas dokumentas atskleidžia apie knygas, kurios sudaro Krikščionių graikiškuosius raštus, dar vadinamus Naujuoju Testamentu? Netrukus aptarsime, bet iš pradžių šiek tiek susipažinkime su Muratorio fragmento istorija.

Kaip atrastas?

Muratorio fragmentas — tai dalis rankraštinio kodekso (kitaip sakant, knygos), sudaryto iš 76 pergamento lapų, kurių matmenys — 27x17 centimetrų. Jį Ambraziejaus bibliotekoje (Milanas) aptiko žymus italų istorikas Liudovikas Antonijus Muratoris (1672—1750). Šį kodekso fragmentą, vėliau pavadintą jo vardu, Muratoris paskelbė 1740 metais. Manoma, kad kodeksas buvo sudarytas VIII amžiuje sename Bobijaus vienuolyne prie Pjačencos miesto šiaurinėje Italijoje. Į Ambraziejaus biblioteką jis pateko XVII amžiaus pradžioje.

Muratorio fragmentą sudaro 85 lotyniško teksto eilutės dešimtame ir vienuoliktame  kodekso puslapiuose. Regis, perrašinėtojo būta ne itin kruopštaus. Bet kai kurias jo padarytas klaidas pavyko nustatyti palyginus šį dokumentą su kitomis keturiomis to paties teksto kopijomis, rastomis XI ir XII a. rankraščiuose.

Kada parašytas?

Galbūt susidomėjote, kada šviesą išvydo fragmento teksto originalas? Atrodo, kad jis buvo parašytas graikiškai daug šimtmečių iki išvertimo į lotynų kalbą. Datuoti originalą padeda tai, kad tekste paminėtas nebiblinis veikalas pavadinimu Ganytojas, kurį, pasak fragmento, „visai neseniai, mūsų laikais Romos mieste“ parašė žmogus, vardu Hermas. Mokslininkai teigia, kad Hermo Ganytojas užbaigtas tarp 140 ir 155 m. e. m. Taigi visai suprantama, kodėl lotyniško Muratorio fragmento graikiškasis originalas datuojamas 170—200 m. e. m.

Spėjama, kad tekstas parašytas Romoje, nes tas miestas jame minimas tiesiogiai ir netiesiogiai. Tačiau dėl autoriaus vieningos nuomonės nėra. Pagal kai kurias versijas, juo galėjo būti Klemensas Aleksandrietis, Melitonas Sardietis, Polikratas Efezietis. Vis dėlto dauguma mokslininkų autoriumi linkę laikyti Ipolitą, mat šis produktyvus rašytojas minėtu laikotarpiu gyveno Romoje, o rašė graikiškai. Pastarieji faktai gal ir įdomūs, bet labiausiai turbūt smalsu susipažinti su ypač vertingu dokumento turiniu.

Ką Muratorio fragmentas atskleidžia?

Knygos, sudarančios Krikščionių graikiškuosius raštus, šiame tekste ne tik išvardytos, bet dar ir šiek tiek apibūdintos, — taip pat ir jų rašytojai. Jei tektų skaityti Muratorio fragmentą, pastebėtumėte, jog keleto pirmųjų eilučių trūksta, o baigiasi jis irgi kažkaip staigiai. Fragmento pradžioje minima Evangelija pagal Luką ir priduriama, kad ją parašęs Lukas buvo gydytojas (Kolosiečiams 4:14). Ši knyga ten pavadinta trečiąja Evangelija, taigi neišlikusioje dokumento įžangoje veikiausiai buvo nurodytos Evangelijos pagal Matą ir Morkų. Jei tokiai išvadai pritariate, Muratorio fragmentas toliau ją dar patvirtina teigdamas, kad ketvirtąją Evangeliją parašė Jonas.

 Fragmentas taip pat paliudija, jog ir Apaštalų darbų knygą „garbingajam Teofiliui“ parašė Lukas (Luko 1:3; Apaštalų darbų 1:1). Toliau vardijami apaštalo Pauliaus laiškai: du korintiečiams, po vieną efeziečiams, filipiečiams, kolosiečiams, galatams, du tesalonikiečiams, po vieną romiečiams, Filemonui, Titui bei du Timotiejui. Prie įkvėptų raštų taip pat priskirtas Judo laiškas bei du Jono laiškai. Apie Jono pirmą laišką atskirai užsiminta toje teksto dalyje, kur kalbama apie jo parašytą Evangeliją. Įkvėptomis laikytų knygų sąrašą užbaigia Apokalipsė, arba Apreiškimas.

Verta pažymėti, kad fragmente minima ir Petro Apokalipsė, bet drauge pabrėžiama, jog, kai kurių manymu, krikščionims jos skaityti nedera. Autorius perspėja, kad jo dienomis jau buvo platinami ir suklastoti raštai. Tokius, sakoma fragmente, reikia atmesti, „nes netinka tulžį maišyti su medumi“. O kai kurie kiti veikalai fragmente nors ir paminėti, bet ne tarp įkvėptų raštų. Priežastis ta, kad jie arba parašyti poapaštališkaisiais laikais (kaip Hermo Ganytojas), arba specialiai sukurti erezijoms pagrįsti.

Kaip jau gal ir pastebėjote, šiame autentiškų Biblijos knygų kataloge nėra laiško hebrajams, abiejų Petro laiškų ir Jokūbo laiško. Tačiau dr. Džefris M. Hanemanas siūlo atsižvelgti į akivaizdų perrašinėtojo aplaidumą ir todėl sako: „Visai tikėtina, jog Fragmento originale galėjo būti daugiau informacijos, kuri mūsų taip ir nepasiekė. Šitaip galėjo būti praleistas ir Laiškas hebrajams, ir Jokūbo laiškas (bei Petro pirmas laiškas)“ (The Muratorian Fragment and the Development of the Canon).

Taigi Muratorio fragmentas patvirtina, jog didžioji dauguma knygų, priklausančių Krikščionių graikiškiesiems raštams, kanoninėmis buvo laikomos jau II m. e. a. Žinoma, Biblijos knygų kanoniškumą, tai yra jų teisę priklausyti dieviškajai bibliotekai, lemia ne jų paminėjimas tam tikrame senoviniame sąraše. Apie šventosios dvasios žymę liudija visa, kas tose Biblijos knygose parašyta. Jos visos patvirtina Dievo Jehovos autorystę ir puikiai derinasi tarpusavyje. 66 kanoninės Biblijos knygos nuostabiai papildo viena kitą ir sudaro darnią bei užbaigtą visumą. Todėl gerai darote, jei priimate Bibliją tokią, kokia ji iš tikro yra, — kaip Jehovos įkvėptą tiesos žodį, išsaugotą iki pat mūsų dienų (1 Tesalonikiečiams 2:13; 2 Timotiejui 3:16, 17).

[Iliustracija 13 puslapyje]

Liudovikas Antonijus Muratoris

[Iliustracija 14 puslapyje]

Ambraziejaus biblioteka

[Iliustracija 15 puslapyje]

Muratorio fragmentas

[Šaltinio nuoroda]

Diritti Biblioteca Ambrosiana. Vietata la riproduzione. Aut. No. F 157/05

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 13 puslapyje]

Tekstai: Diritti Biblioteca Ambrosiana. Vietata la riproduzione. Aut. No. F 157/05; Muratorio portretas: © 2005 Brown Brothers