Gyvenimo istorija

Žinau ir darau, kas teisinga

PAPASAKOJO HEIDINAS SANDERSONAS

Kartą savo apaštalams Jėzus pasakė: „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi“ (Jono 13:17). Išties galbūt ir suprantame, kas teisinga, bet kartais nelengva taip elgtis. Vis dėlto sulaukęs daugiau nei 80 metų, iš kurių 40 tarnavau misionieriumi, net neabejoju, kad Jėzus sakė tiesą. Vykdydami Dievo valią tikrai esame laimingi. Papasakosiu, kodėl taip manau.

KARTĄ 1925-aisiais, kai buvau trejų metų, mano tėvai klausėsi biblinės kalbos, kuri buvo sakoma mūsų mieste, Niukaslyje (Australija). Ji vadinosi „Milijonai dabar gyvenančiųjų niekada nemirs“. Mama iškart suvokė radusi tiesą ir pradėjo reguliariai lankyti krikščionių sueigas. O tėčio susidomėjimas greitai atslūgo. Jis ėmė priekaištauti mamai dėl jos naujų įsitikinimų ir grasino išeisiąs iš namų, jei ji neatsisakys šios religijos. Mama mylėjo tėtį ir norėjo išsaugoti šeimą, tačiau žinojo, kad svarbiausia — paklusti Dievui. Todėl pasiryžo daryti tai, kas teisinga Jo akyse (Mato 10:34-39). Tėtis mus paliko ir aš retai jį bematydavau.

Prisimindamas praeitį, žaviuosi mamos ištikimybe Dievui. Dėl jos tvirto apsisprendimo aš ir mano vyresnioji sesuo Bjula pasirinkome tą patį gyvenimo kelią ir patyrėme daug džiaugsmo. Be to, iš jos pasimokėme kai ko labai svarbaus: žinodami, kas teisinga, turime taip ir elgtis.

Tikėjimo išbandymai

Biblijos tyrinėtojai (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai) labai mums padėjo. Be to,  pas mus atsikėlė močiutė ir ji taip pat priėmė Biblijos tiesą. Jos su mama buvo neišskiriamos partnerės skelbimo darbe ir dėl kilnaus elgesio bei draugiškumo pelnė žmonių pagarbą.

Tuo tarpu mane ėmėsi globoti vyresni krikščionys broliai ir davė daug vertingų pamokų. Netrukus naudodamasis liudijimo kortele jau skelbiau žmonėms jų namuose, patefonu leisdavau biblinių kalbų įrašus, teko dalyvauti ir eitynėse su plakatais pagrindine miesto gatve. Tai nebuvo lengva, nes turėjau kovoti su žmonių baime. Tačiau žinojau, kas teisinga, ir buvau pasiryžęs taip elgtis.

Baigęs mokyklą pradėjau dirbti banke. Dažnai reikėdavo vykti į jo filialus visoje Naujojo Pietų Velso valstijoje. Toje šalies dalyje liudytojų buvo nedaug, bet anksčiau įgytos žinios ir patirtis padėjo neprarasti tikėjimo. Dvasiškai stiprino ir ugdantys mamos laiškai.

Jie buvo pagalba deramu laiku. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gavau šaukimą į armiją. Mano darbdavys, banko valdytojas, ne tik uoliai lankė bažnyčią, bet ir vadovavo vietiniam kariniam komisariatui. Kai jam paaiškinau, jog būdamas krikščionis laikausi neutralumo karo atžvilgiu, jis pareikalavo atsisakyti savo religijos arba išeiti iš banko. Bet tuo viskas dar nesibaigė. Turėjau prisistatyti į karo prievolės centrą. Kai atėjau, valdytojas buvo ten ir nenuleido nuo manęs akių. Nesutikęs pasirašyti šaukimo dokumentus, karininkus labai supykdžiau. Įtampa buvo didžiulė, bet aš pasiryžau daryti, kas teisinga. Su Jehovos pagalba likau ramus ir tvirtas. Vėliau, sužinojęs, kad kai kas manęs ieško norėdami sumušti, skubiai susidėjau daiktus ir traukiniu išvykau iš miesto.

Sugrįžęs į Niukaslį stojau prieš teismą kartu su septyniais tikėjimo broliais, irgi atsisakiusiais eiti į armiją. Teisėjas nubaudė mus trijų mėnesių laisvės atėmimu sunkiųjų darbų kalėjime. Tai buvo nemaloni patirtis, bet dariau, kas teisinga, ir viskas išėjo į gera. Kai atgavome laisvę, liudytojas Hiltonas Vilkinsonas, su kuriuo kalėjome vienoje kameroje, pasiūlė man darbą savo fotostudijoje. Ten sutikau Melodi, savo būsimą žmoną; ji dirbo priimamojo sekretore. Netrukus krikštu parodžiau esąs pasiaukojęs Jehovai.

Tikslas — visalaikė tarnyba

Susituokę su Melodi, Niukaslyje atidarėme nuosavą fotostudiją. Darbo greit padaugėjo tiek, kad ėmė šlubuoti ir fizinė, ir dvasinė sveikata. Kartą Tedas Jaračas, tuomet tarnavęs Jehovos liudytojų Australijos filiale, o dabar Vadovaujančiosios tarybos narys, pasikalbėjo su mumis apie dvasinius tikslus. Po to pokalbio nusprendėme parduoti fotostudiją ir gyventi paprasčiau. 1954-aisiais nusipirkome nedidelę gyvenamąją priekabą, nuvykome į Balaratą Viktorijos valstijoje ir pradėjome tarnauti pionieriais, arba visalaikiais evangelizuotojais.

Darbuodamiesi su nedidele Balarato liudytojų bendruomene matėme, kad Jehova  laimina mūsų pastangas. Per pusantrų metų sueigas lankančiųjų skaičius išaugo nuo 17 iki 70. Paskui buvau paprašytas imtis rajono prižiūrėtojo darbo Pietų Australijoje. Trejus metus lankėme liudytojų bendruomenes Adelaidėje ir vynuogynų bei citrusų plantacijų gausiuose Mario pakrančių regionuose. Džiaugėmės tarnaudami kartu su mylinčiais broliais bei seserimis. Kaip pasikeitė mūsų gyvenimas dėl to, kad darėme, ką žinojome esant teisinga!

Tampame misionieriais

Australijos filialui 1958-aisiais pranešėme, kad norėtume dalyvauti tarptautiniame kongrese „Dievo valia“, numatytame surengti tais metais Niujorke. Vietoj atsakymo broliai atsiuntė anketas norintiems mokytis Gileado misionierių mokykloje (JAV). Manėme, kad įpusėję ketvirtą dešimtį esame tam per seni, tačiau anketas užpildėme ir buvome pakviesti į 32 klasę. Apie kursų vidurį sužinojome, kad būsime paskirti į Indiją! Iš pradžių baiminomės, bet norėjome daryti, kas teisinga, todėl mielai sutikome ten vykti.

Vieną ankstų 1959-ųjų rytą laivu atplaukėme į Bombėjų (dabar Mumbajus). Prieplaukoje išsitiesę miegojo šimtai darbininkų. Ore tvyrojo keisti kvapai. Pakilus saulei, supratome, kas mūsų laukia: dar niekad neteko būti tokiame karštyje! Misionierių pora Lintonas ir Dženi Daueriai, su kuriais tarnavome pionieriais Balarate, pasitiko mus ir nuvežė į Indijos filialą, įsikūrusį viename bute netoli miesto centro. Ankštose patalpose dirbo ir gyveno šeši Betelio savanoriai. Brolis Edvinas Skineris, misionierius Indijoje nuo 1926 metų, patarė prieš išvykstant į paskyrimo vietą nusipirkti du brezentinius kelioninius krepšius. Pamatėme, kad traukiniuose daug kas buvo su tokiais krepšiais. Mums jie vėliau labai pravertė.

Dvi dienas traukiniu važiavome į Tiručirapalį pietinėje valstijoje, Madrase (dabar Tamilnadas). Šis miestas, kuriame gyveno 250000 žmonių, buvo mūsų ir trijų specialiųjų pionierių indų skelbimo teritorija. Gyvenome labai paprastai. Kartą teturėjome mažiau nei keturis dolerius ir galiausiai likome visai be pinigų. Tačiau Jehova mūsų neapleido: vienas studijuotojas davė jų skolon, kad galėtume išsinuomoti būstą, kuriame tiktų rengti sueigas. O kai trūko maisto, kaimynas sykį atnešė naminio troškinio su kariu. Patiekalas buvo skanus, bet toks aštrus, jog ėmiau žagsėti.

Lauko tarnyboje

Kai kurie žmonės Tiručirapalyje šnekėjo angliškai, tačiau dauguma — tamilų kalba. Todėl stengėmės ją pramokti, kad skelbdami pasakytume bent keletą sakinių. Daugelis vietinių vertino mūsų pastangas.

Skelbti po namus buvo tikras malonumas. Indai — svetingi, dauguma pakviesdavo į vidų, pavaišindavo. Mes mielai užeidavome, nes lauke karštis siekdavo 40 laipsnių Celsijaus. Prieš pasakant, ko atėjom, mandagumas reikalavo pasikalbėti apie šį bei tą. Šeimininkai paklausdavo, iš kur mes, ar turime vaikų. Sužinoję, kad neturime, nustebdavo ir dažniausiai net pasisiūlydavo nurodyti gerą gydytoją. Vis dėlto tie pokalbiai padėdavo susipažinti, ir mes galėdavom paaiškinti, kad atliekame svarbų darbą, — mokome žmones Biblijos tiesų.

Dauguma čionykščių gyventojų išpažino hinduizmą, o ši religija nuo krikščionybės labai skiriasi. Kalbėdami su jais nesileisdavom į diskusijas apie sudėtingą hinduizmo filosofiją, o tiesiog paskelbdavome gerąją  naujieną apie Dievo Karalystę. Tai davė vaisių. Nepraėjus nė pusmečiui sueigas pas mus, misionierių namuose, jau lankė 20 žmonių. Vienas jų — inžinierius statybininkas, vardu Nalathambis. Vėliau jis su sūnumi Vidžajalajanu 50-čiai asmenų padėjo tapti Jehovos tarnais. Be to, Vidžajalajanas kurį laiką tarnavo Indijos filiale.

Nuolat keliaujame

Po mažiau nei šešių mėnesių nuo mūsų atvykimo į Indiją buvau paprašytas tarnauti nuolatiniu srities prižiūrėtoju, pirmu toje šalyje. Dirbant šį darbą reikėjo daug keliauti, rengti asamblėjas, bendradarbiauti su devynių kalbų liudytojų grupėmis. Nebuvo lengva. Drabužius ir visa kita, ko gali prireikti per pusę metų, susikraudavom į tris skardines dėžes bei tuos nepamainomus brezentinius krepšius ir išvažiuodavom traukiniu iš Madraso miesto (dabar Čenajus). Kadangi teritorija buvo didelė — keliaujant aplinkui susidarytų kokie 6500 kilometrų, — gyvenome, galima sakyti, ant ratų. Kartą, sekmadienį, pasibaigus asamblėjai Bangalūre šalies pietuose, išvažiavome į dar vieną asamblėją. Ji turėjo vykti kitą savaitę Dardžilinge, šalies šiaurėje, Himalajų papėdėje. Reikėjo nukakti apie 2700 kilometrų ir penkis kartus persėsti į kitą traukinį.

Tais laikais rodydavome filmą „Naujojo pasaulio bendruomenė darbuojasi“. Jis supažindindavo žmones, koks yra Jehovos tarnų veiklos mastas. Neretai susirinkdavo minios žiūrovų. Kartą filmą rodėme tiesiog pakelėje. Tada ėmė tvenktis juodi debesys ir netrukus pakibo mums virš galvos. Nenorėjome nutraukti filmo, nes sykį minia dėl to reiškė nepasitenkinimą, tad jį tik pagreitinome. Laimei, spėjome filmą parodyti iki galo ir tada ėmė kristi pirmieji lietaus lašai.

Laikui bėgant su Melodi aplankėme daugumą Indijos regionų. Kiekviename vis kitoks maistas, drabužiai, kalba ir kraštovaizdis — atrodė, keliaujame po skirtingas šalis. Kokia nuostabi Jehovos kūrinių įvairovė! Turiu omenyje ir Indijos gyvūniją. Kartą stovyklaudami Nepalo džiunglėse iš arti matėme didžiulį gražų tigrą. Tada dar labiau panorau gyventi rojuje, kur galiausiai tarp žmonių ir gyvūnų bus taika.

Gerėja organizacinė tvarka

Anuomet bendratikiams Indijoje reikėjo išmokti geriau laikytis Jehovos organizacijoje nustatytos tvarkos. Kai kuriose bendruomenėse per sueigas vyrai sėdėdavo vienoje pusėje, moterys — kitoje. Sueigos retai kada  prasidėdavo laiku. Vienur skelbėjus šaukdavo rinktis varpo dūžiai, kitur jie pamažu sueidavo valandą nustatę pagal saulę. Asamblėjos ir rajono prižiūrėtojų aplankymai buvo nereguliarūs. Broliai norėjo daryti, kas teisinga, bet juos reikėjo to mokyti.

1959 metais Jehovos organizacija įsteigė Karalystės tarnybos mokyklą. Ši pasaulinė mokymo programa buvo skirta padėti rajono prižiūrėtojams, specialiesiems pionieriams, misionieriams, bendruomenių vyresniesiems geriau atlikti savo pareigas, laikantis Biblijos nurodymų. Indijoje ta mokykla pradėjo veikti 1961-ųjų gruodį, ir man teko joje dėstyti. Pamažu visos šalies bendruomenės pajuto to mokymo naudą ir sparčiau augo dvasiškai. Kai broliai žinojo, kas teisinga, Dievo dvasia skatino juos taip ir elgtis.

Dideli kongresai irgi drąsino bei vienijo. Džiugiausi prisiminimai liko apie 1963 metais Delyje vykusį tarptautinį kongresą „Amžinoji geroji naujiena“. Ten susirinko liudytojai iš visos Indijos, daugelis keliavo tūkstančius kilometrų ir net išleido tam visas santaupas. Taip pat dalyvavo 583 delegatai iš 27 šalių, ir tai buvo pirmas kartas, kai vietiniai galėjo susitikti su tiek daug bendratikių iš užsienio.

1961-aisiais su Melodi persikėlėme į Bombėjų, nes mus pakvietė tarnauti Betelyje. Vėliau buvau paskirtas filialo komiteto nariu. Laikui bėgant gavau ir kitų užduočių. Daugelį metų tarnavau zonos prižiūrėtoju — lankiau kai kurias Azijos ir Vidurio Rytų šalis. Ne vienoje jų skelbimo darbas buvo uždraustas, todėl liudytojams reikėjo būti „gudriems kaip žalčiams ir neklastingiems kaip balandžiams“ (Mato 10:16).

Plėtra ir pokyčiai

Kai 1959-aisiais atvykome į Indiją, ten buvo 1514 skelbėjų, o dabar yra per 24000. Dėl tokio augimo Betelyje daugėjo darbo, tad du kartus kėlėmės į kitas patalpas Bombėjuje ir netoli jo. 2002 metais Betelio šeima vėl persikėlė — tąkart į naują modernų kompleksą prie Bangalūro. Dabar ten darbuojasi 240 beteliečių, o biblinė literatūra verčiama į 20 kalbų.

Mes su Melodi taip pat troškome keltis į Bangalūrą, tačiau dėl prastos sveikatos 1999-aisiais turėjome grįžti į Australiją. Dabar tarnaujame Betelyje Sidnėjuje. Iki šiol jaučiame stiprią meilę Indijoje gyvenantiems mieliems draugams ir dvasiniams vaikams. Kaip džiugu gauti jų laiškus!

Per daugiau nei 50-ies metų visalaikę tarnybą abu su Melodi buvome dosniai palaiminti. Kadaise stengėmės įamžinti žmonių atvaizdus fotopopieriuje, bet kur kas svarbiau yra darbuotis, kad jie liktų gyvi Dievo atmintyje. Nusprendę Dievo valią laikyti svarbiausia savo gyvenime, susilaukėme daug džiaugsmo. Iš tikrųjų laimė yra daryti tai, ką Dievas sako esant teisinga!

[Žemėlapiai 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

INDIJA

Delis

Dardžilingas

Bombėjus (Mumbajus)

Bangalūras

Madrasas (Čenajus)

Tiručirapalis

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Heidinas ir Melodi 1942-aisiais

[Iliustracija 16 puslapyje]

Indijos Betelio šeima 1975 metais