Mirtis glemžia visus

„VOS tik žmogus gimsta, jam nuolat, kiekvieną akimirką, gresia mirtis, — rašė britų istorikas Arnoldas Toinbis ir pridūrė: — Anksčiau ar vėliau juk teks mirti.“ Tačiau kaip skaudu netekti mylimo šeimos nario arba gero draugo!

Mirtis pasaulyje šeimininkauja nuo pirmykščių laikų. Vis dėlto ypač bejėgiai pasijuntame mirus kam iš artimųjų. Šitokia nelaimė gali ištikti bet kurį, nė vienas nesame nuo jos apsaugotas. „Sielvartas visus vėl padaro vaikais, įveikia visokį protą. Išmintingiausias nieko nebežino“, — rašė vienas XIX amžiaus eseistas. Iš tikrųjų tampame kaip maži vaikai: pamatome, kad esam visai silpni, nieko negalim pakeisti. Nei turtais, nei valdžia artimojo nebesusigrąžinsi. Išminčiai ir intelektualai neturi čia ką pasakyti. Verkia tiek menki, tiek galingi.

Netekties skausmą patyrė ir senovės Izraelio karalius Dovydas. Išgirdęs žinią, kad jo sūnaus Abšalomo nebėra gyvo, ėmė nesustodamas raudoti: „O mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! Kad aš būčiau miręs vietoj tavęs, Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“ (2 Samuelio 19:1 [18:33, Brb]). Galingas karalius, įveikęs daugel didžių priešų, tik bejėgiškai vaitojo, kad verčiau pats vietoj sūnaus būtų pasidavęs „paskutiniam priešui“ — mirčiai (1 Korintiečiams 15:26).

Ar iš mirties yra kelias atgal? Jeigu taip, ar mirusieji sugrįš? Ar pamatysime savo išėjusius artimuosius? Kitame straipsnyje į šiuos klausimus bus atsakyta remiantis Šventuoju Raštu.