Eikite ir ruoškite mokinius juos krikštydami

„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos [...], mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (MATO 28:19, 20).

1. Ką Izraelio tauta pažadėjo prie Sinajaus kalno?

MAŽDAUG prieš 3500 metų viena tauta davė įžadą Dievui. Prie Sinajaus kalno susirinkę izraelitai sutartinai pareiškė: „Vykdysime visa, ką Viešpats pasakė.“ Nuo tada Izraelis tapo Dievui pasiaukojusia tauta, „ypatinga [jo] nuosavybe“ (Išėjimo 19:5, 8, Brb; 24:3). Šie žmonės galėjo tikėtis Dievo apsaugos ir per kartų kartas gyventi krašte, „tekančiame pienu ir medumi“ (Kunigų 20:24).

2. Kokius santykius su Dievu žmonės gali turėti šiandien?

² Tačiau, anot psalmininko Asafo, izraelitai „nesilaikė Dievo Sandoros ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą“ (Psalmyno 78:10). Jie laužė įžadą, kurį protėviai buvo davę Jehovai. Galop tauta prarado nuostabų ryšį su Dievu (Mokytojo 5:3 [5:4, Brb]; Mato 23:37, 38). Todėl Dievas nusprendė „iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą“ (Apaštalų darbų 15:14). Šiomis paskutinėmis dienomis jis renka ‘milžinišką minią, kurios niekas negali suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų’ ir kuri džiugiai sako: „Išgelbėjimas — iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apreiškimo 7:9, 10).

3. Ką žmogus turi daryti, jeigu nori turėti ryšį su Dievu?

³ Kad žmogus turėtų brangų ryšį su Jehova Dievu, privalo jam pasiaukoti ir tai  viešai parodyti krikštu vandenyje. Šitaip paklūstama Jėzaus įsakymui, kurį jis davė savo mokiniams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Prie Sinajaus izraelitai klausėsi Mozės skaitomos „Sandoros knygos“ (Išėjimo 24:3, 7, 8). Iš jos sužinojo Jehovos reikalavimus. Šiandien irgi žmogui prieš krikštą būtina gerai žinoti, kokia yra Dievo valia, apsakyta Jo Žodyje, Biblijoje.

4. Ką žmogus turi daryti rengdamasis krikštui? (Atkreipk dėmesį į viršuje esantį rėmelį.)

⁴ Jėzus, be abejo, norėjo, kad dar iki krikšto mokiniai būtų pasikloję tvirtą tikėjimo pamatą. Jis liepė sekėjams ne tik eiti ir ruošti mokinius, bet ir mokyti juos ‘laikytis visko, ką tik yra įsakęs’ (Mato 7:24, 25; Efeziečiams 3:17-19). Todėl tie, kurie yra pasiruošę krikštytis, paprastai jau daugelį mėnesių, gal net metus kitus studijavo Bibliją, kad jų apsisprendimas nebūtų skubotas, neparemtas žiniomis. Prieš pat krikštą jiems užduodami du svarbūs klausimai, į kuriuos atsakoma „taip“. Kadangi Jėzus pabrėžė, jog ‘mūsų taip tebus taip, o ne tebus ne’, išsamiai aptarkime, kuo reikšmingi tie du krikšto klausimai (Mato 5:37, NW).

Atgaila ir pasiaukojimas

5. Kokie du svarbūs dalykai pabrėžiami pirmame krikšto klausime?

⁵ Norinčiojo krikštytis pirmiausia klausiama, ar jis atgailavo dėl savo ankstesnės gyvensenos, ar pasiaukojo Jehovai ir yra pasiryžęs vykdyti jo valią. Šis klausimas pabrėžia, kokie du svarbūs žingsniai būtini prieš krikštą, — atgaila ir pasiaukojimas.

6, 7. a) Kodėl kiekvienas, kas ruošiasi krikštytis, turi atgailauti? b) Kaip turime pasikeisti po atgailos?

⁶ Kodėl prieš krikštą kiekvienas turi atgailauti? Apaštalas Paulius primena: „Kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais“ (Efeziečiams 2:3). Kol nežinojome, kokia iš tikrųjų Dievo valia, ėjome išvien su pasauliu orientuodamiesi į jo vertybes bei normas. Buvome pavaldūs šios santvarkos dievui Šėtonui (2 Korintiečiams 4:4). O kai sužinojome Jehovos nuostatus, nusprendėme gyventi „nebe žmonių aistromis, o Dievo valia“ (1 Petro 4:2).

⁷ Šis naujas gyvenimas laimingas. Pirmiausia turime brangų ryšį su Jehova. Tai išties didžiulė garbė: juk, pasak Dovydo, mes tarsi svečiuojamės Dievo „Palapinėje“  ir „šventajame kalne“ (Psalmyno 15:1). Jehova, aišku, pasikviečia ne kiekvieną, o tik tą, kuris „dorai gyvena, daro, kas teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies“ (Psalmyno 15:2). Kad tokie būtume, tikriausiai privalėsime pasikeisti: vieni daugiau, kiti mažiau — nelygu, kaip elgėmės ir kokias savybes turėjome prieš pažindami tiesą (1 Korintiečiams 6:9-11; Kolosiečiams 3:5-10). Apsivilkti nauja asmenybe mus skatina atgaila, tai yra nuoširdus apgailestavimas dėl ankstesnės gyvensenos, taip pat tvirtas ryžtas įtikti Jehovai. Tampame visiškai kitokie: nebepuoselėjame savanaudiškų pasaulio siekių, bet darome, kas malonu Dievui (Apaštalų darbų 3:19).

8. Kaip pasiaukojame Dievui ir kodėl reikia krikštytis?

⁸ Krikšto pirmo klausimo antroje dalyje klausiama, ar pasiaukojai Jehovai ir esi pasirengęs vykdyti jo valią. Pasiaukojimas — svarbus žingsnis, vedantis į krikštą. Maldoje išsakome savo troškimą skirti gyvenimą Jehovai per Jėzų Kristų (Romiečiams 14:7, 8; 2 Korintiečiams 5:15). Nuo šiol mūsų Šeimininkas bei Savininkas yra Jehova, tad mums, kaip ir Jėzui, malonu vykdyti jo valią (Psalmyno 40:9 [40:8, Brb]; Efeziečiams 6:6). Šį rimtą įžadą dangiškajam Tėvui duodame vienintelį kartą. Kadangi jį ištarėme tik Dievui, kiti apie tokį pasiaukojimą sužino matydami mus krikštijantis (Romiečiams 10:10).

9, 10. a) Ko reikia, kad vykdytume Dievo valią? b) Kas rodo, kad net nacistų pareigūnai suvokė mūsų įžado svarbą?

⁹ Ko reikia, kad sekdami Jėzumi vykdytume Dievo valią? Savo mokiniams Jėzus pasakė: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kančių stulpą ir be perstojo teseka manimi“ (Mato 16:24, NW). Čia jis išvardijo tris mums privalomus dalykus. Pirma, išsižadame savęs. Kitaip tariant, atsisakome savanaudiškų netobulo žmogaus polinkių ir laikomės Dievo patarimų bei vadovavimo. Antra, imame kančių stulpą. Jis Jėzaus laikais buvo gėdos ir kentėjimų simbolis. Mes, krikščionys, dėl gerosios naujienos sutinkame net kentėti, jei susiklosto tokios aplinkybės (2 Timotiejui 1:8). Nors pasaulis gali išjuokti, kritikuoti, mes, kaip ir Kristus, nepaisydami gėdos džiaugiamės įtinką Dievui (Hebrajams 12:2). Ir trečia, sekame Jėzumi „be perstojo“ (Psalmyno 73:26; 119:44; 145:2).

¹⁰ Įsidėmėtina, jog net kai kurie priešininkai pripažino, koks rimtas Jehovos liudytojų įžadas besąlygiškai tarnauti Dievui. Štai Buchenvalde, nacistinės Vokietijos koncentracijos stovykloje, iš liudytojų, neišsižadėjusių savo tikėjimo, reikalavo pasirašyti tokį spausdintą pareiškimą: „Tebesu Biblijos tyrinėtojas ir niekada nesulaužysiu savo priesaikos Jehovai.“ Tokia ir buvo atsidavusių, ištikimų Dievo tarnų nuostata (Apaštalų darbų 5:32).

 Viešai parodai, kad esi Jehovos liudytojas

11. Kodėl galima sakyti, kad pasikrikštyti yra garbė?

¹¹ Paskui pereinama prie antro klausimo. Visų pirma klausiama, ar žmogus supranta, kad pasikrikštydamas viešai parodys esąs Jehovos liudytojas. Po panardinimo vandenyje jis tampa Dievo tarnu ir vadinasi jo vardu. Kokia didelė garbė ir atsakomybė! Sykiu žmogus įgyja viltį gyventi amžinai, jeigu tik nesulaužys savo ištikimybės Jehovai įžado (Mato 24:13).

12. Kam įpareigoja garbė vadintis Jehovos vardu?

¹² Išties garbinga vadintis Jehovos, visagalio Dievo, vardu. Pranašas Michėjas sakė: „Visos tautos vaikšto kiekviena savo dievo vardu, tačiau mes vaikščiosime Viešpaties [„Jehovos“, NW], savo Dievo, vardu visados ir per amžius“ (Michėjo 4:5, Brb). Bet tokia garbė neatsiejama nuo įpareigojimo. Turime gyventi taip, kad Jehovos vardas būtų pašlovintas. Jeigu krikščionis kalba viena, o daro kita, tuomet, pasak Pauliaus įspėjimo bendratikiams Romoje, ‘piktžodžiaujama Dievo vardui’, užtraukiama jam negarbė (Romiečiams 2:21-24).

13. Kodėl pasiaukoję Jehovos tarnai įpareigoti apie jį skelbti?

¹³ Tapdamas Jehovos liudytoju, žmogus taip pat įsipareigoja liudyti apie Dievą. Jehova jam pasiaukojusią Izraelio tautą kvietė būti jo liudytojais, kad būtų skelbiama jo amžina dievystė (Izaijo 43:10-12, 21). Bet tauta nevykdė šios užduoties ir galiausiai visiškai prarado Jehovos malonę. Šiandien tikrieji krikščionys didžiuojasi garbe kalbėti apie Dievą. Tai darome iš meilės jam ir kupini troškimo, kad jo vardas būtų pašlovintas. Argi galime tylėti žinodami tiesą apie savo dangiškąjį Tėvą ir jo tikslus? Mūsų nuostata tokia pat kaip apaštalo Pauliaus: „Tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Korintiečiams 9:16).

14, 15. a) Kaip Jehovos organizacija padeda mums daryti dvasinę pažangą? b) Kokios Dievo dovanos palaiko mūsų dvasinę gerovę?

¹⁴ Antrame krikšto klausime primenama ir apie įpareigojimą darbuotis drauge su Jehovos dvasios vadovaujama organizacija. Dievui tarnaujame ne pavieniui — mus remia, palaiko ir drąsina visa brolija (1 Petro 2:17, Brb; 1 Korintiečiams 12:12, 13). Daryti dvasinę pažangą galime tik Dievo organizacijos padedami. Ji tiekia gausybę Bibliją aiškinančių leidinių, kad augtume tikruoju pažinimu, išmintingai elgtumės prislėgti sunkumų ir ugdytumės glaudžius santykius su Dievu. Kaip motina saugoja vaiką ir žiūri, kad jis būtų sotus, taip „ištikimas ir protingas vergas“ rūpinasi, kad pačiu laiku ir pakankamai gautume mus stiprinančio dvasinio maisto (Mato 24:45-47, Jr; 1 Tesalonikiečiams 2:7, 8).

¹⁵ Savaitiniuose sambūriuose Jehovos tarnai mokomi ir skatinami būti ištikimais jo liudytojais (Hebrajams 10:24, 25). Teokratinės tarnybos mokykloje lavinamės kalbėti viešai, tarnybos sueigoje — veiksmingai skelbti Karalystės žinią. Lankydami  sueigas, taip pat savarankiškai studijuodami Bibliją aiškinančius leidinius, matome, kaip veikia Jehovos dvasia, per kurią jis vadovauja savo organizacijai. Jeigu nuolat naudojamės šiomis Dievo dovanomis, esame jo perspėjami apie pavojus, mokomi būti pažangiais tarnais ir neprarasti dvasinio budrumo (Psalmyno 19:8, 9, 12 [19:7, 8, 11, Brb]; 1 Tesalonikiečiams 5:6, 11; 1 Timotiejui 4:13).

Kas lemia sprendimą krikštytis

16. Kas skatina mus pasiaukoti Jehovai?

¹⁶ Abu krikšto klausimai primena žmogui, kokiam svarbiam žingsniui jis pasirengęs ir kam krikštas įpareigoja. Tad kas turi nulemti tokį sprendimą? Krikštytis norime ne kieno nors verčiami, bet todėl, kad Jehova mus patraukia (Jono 6:44). Kadangi „Dievas yra meilė“, visa valdo ne galia, o meile (1 Jono 4:8). Jehova patraukia puikiomis savybėmis ir savo elgsena su mumis. Jis paaukojo už mus savo viengimį Sūnų ir siūlo pačią geriausią ateitį (Jono 3:16). Tad ir mes norime Dievui paskirti, tai yra paaukoti, savo gyvenimą (Patarlių 3:9; 2 Korintiečiams 5:14, 15).

17. Kam mes nesame pasiaukoję?

¹⁷ Mes atsiduodame ne kokiai nors idėjai ar veiklai, o pasiaukojame pačiam Jehovai. Mūsų įžadas nesikeičia, nors pats darbas, kurį Dievas skiria savo tarnams, gali keistis. Pavyzdžiui, Abraomui buvo duota vienokia užduotis, o Jeremijui — kitokia (Pradžios 13:17, 18; Jeremijo 1:6, 7). Bet jiedu padarė, kas liepta, nes abu mylėjo Jehovą ir troško ištikimai jam tarnauti. Šiais pabaigos laikais visi krikštyti Jėzaus sekėjai stengiasi vykdyti jo įsakymą skelbti gerąją naujieną apie Karalystę ir ruošti mokinius (Mato 24:14; 28:19, 20). Tas nuoširdus triūsas aiškiai liudija, kad mylime savo dangiškąjį Tėvą ir tikrai esame jam atsidavę (1 Jono 5:3).

18, 19. a) Ką visiems parodome krikštydamiesi? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Krikštas — žingsnis į gyvenimą, kuriame laukia daug džiaugsmo, bet tas žingsnis atsakingas (Luko 14:26-33). Juk jis įpareigoja labiau nei kas nors kita (Luko 9:62). Krikštydamiesi visiems parodome, kad „šis Dievas — mūsų Dievas per amžių amžius. Jis ves mus amžinai“ (Psalmyno 48:15 [48:14, Brb]).

¹⁹ Kitame straipsnyje aptarsime dar keletą su krikštu susijusių klausimų. Ar esama kokių nors svarbių priežasčių, trukdančių krikštytis? Ar kliūtis — amžius? Kaip visi galime parodyti, kad krikštas yra iškilminga ceremonija?

Ar gali paaiškinti?

• Kodėl prieš krikštą kiekvienas turi atgailauti?

• Ką reiškia pasiaukoti Dievui?

• Kam įpareigoja garbė vadintis Jehovos vardu?

• Kas turi lemti mūsų sprendimą krikštytis?

[Studijų klausimai]

[Rėmelis/iliustracija 22 puslapyje]

Du krikšto klausimai

Ar brangindamas Jėzaus auką atgailavai už savo nuodėmes, ar pasiaukojai Jehovai ir esi pasirengęs vykdyti jo valią?

Ar supranti, kad pasiaukodamas ir pasikrikštydamas parodai, jog esi Jehovos liudytojas, tarnaujantis organizacijoje, kuriai savo dvasia vadovauja pats Jehova?

[Iliustracija 23 puslapyje]

Pasiaukojimas yra rimtas įžadas, duotas maldoje Jehovai

[Iliustracija 25 puslapyje]

Skelbimo darbas rodo mūsų pasiaukojimą Dievui