Gyvenimo istorija

Pasiryžę tarnauti Jehovai

PAPASAKOJO RAIMAS KUOKANENAS

Europoje 1939-aisiais kilus Antrajam pasauliniam karui, mano gimtąjį kraštą, Suomiją, užpuolė Sovietų Sąjunga. Tėvas stojo į suomių armiją ir mus palikęs išėjo ginti tėvynės. Netrukus miestą, kuriame gyvenome, ėmė bombarduoti rusų lėktuvai. Bijodama, kad kas neatsitiktų, mama išsiuntė mane pas senelę.

AŠ 1971-aisiais tarnavau misionieriumi Ugandoje, Rytų Afrikoje. Vieną dieną skelbiant, staiga pro šalį pasipylė žmonės. Jų veidai buvo pilni baimės. Išgirdęs šūvius leidausi bėgti link namų. Kai ugnis driokstelėjo visai arti, šokau į pakelės griovį. Virš galvos švilpiant kulkoms, šiaip taip paršliaužiau namo.

Išvengti Antrojo pasaulinio karo vargų, kad ir norėdamas, negalėjau. Tačiau kodėl mudu su žmona nusprendėme apsigyventi neramumų draskomoje Rytų Afrikoje? Atsakymas glaudžiai susijęs su mūsų ryžtu tarnauti Jehovai.

Kas paskatino ryžtis tarnauti

Gimiau 1934 metais Suomijos mieste Helsinkyje. Tėvas dirbo dažytoju. Sykį jam teko dažyti pastatą, kuriame buvo įsikūręs Jehovos liudytojų Suomijos filialas. Liudytojai papasakojo tėčiui apie jų rengiamas sueigas.  Parėjęs namo jis viską persakė mamai. Ši nepradėjo tuojau jose lankytis, bet vėliau ėmė aptarinėti Biblijos temas su bendradarbe, kuri buvo liudytoja. Mama įgytas žinias dėjosi į širdį ir 1940-aisiais buvo pakrikštyta.

Kaip tik prieš tai senelė pasiėmė mane į savo namus miesto pakraštyje, kur išgyvenau iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Mama jai ir savo jaunesnei seseriai rašė iš Helsinkio laiškus, kuriuose pasakojo apie Jehovos liudytojų tikėjimą. Abi moterys susidomėjo ir ką sužinojusios mokė mane. Mus stiprindavo Jehovos liudytojų keliaujantieji prižiūrėtojai, dažnai apsilankantys senelės namuose. Bet Dievui tarnauti dar nebuvau apsisprendęs.

Siekiu dvasinio išsilavinimo

Kai 1945 metais karas baigėsi, grįžau į Helsinkį. Mama lankė Jehovos liudytojų sueigas ir vesdavosi mane. Tačiau kartais mieliau bėgdavau į kiną. Bet mama atpasakodavo tą dieną sakytą viešąją kalbą ir nuolat pabrėždavo, jog Armagedonas labai arti. Netrukus tai gerai įsidėmėjau ir sueigų jau nebepraleisdavau. Vis aiškiau suprasdamas Biblijos mokymus troškau kuo aktyviau dalyvauti bendruomenės veikloje.

Ypač pamėgau asamblėjas ir kongresus. 1948-aisiais srities kongresas vyko netoli senelės namų, kur leisdavau vasaros atostogas. Vienas mano draugas tada ruošėsi krikštytis ir patarė tą patį padaryti man. Neturėjau atsinešęs maudymosi kelnaičių, bet bičiulis pasakė, jog galėsiu pasinaudoti jo. Sutikau. Taip 1948-ųjų birželio 27 dieną aš, trylikametis, buvau pakrikštytas.

Po kongreso mama apie tai sužinojo iš draugų. Kai tik susitikome, paklausė, kodėl tokį svarbų žingsnį žengiau su ja nepasitaręs. Paaiškinau, jog supratau pagrindinius Biblijos mokymus ir jaučiu esąs atsakingas Jehovai už tai, kaip gyvenu.

Ryžtas didėja

Stiprinti pasiryžimą tarnauti Dievui padėjo broliai iš bendruomenės. Jie eidavo su manimi skelbti po namus ir kone kiekvienoje sueigoje duodavo atlikti užduočių (Apaštalų darbų 20:20). Būdamas 16-os pasakiau pirmą viešąją kalbą. Netrukus bendruomenėje mane paskyrė Biblijos studijų tarnu. Aktyviai įsitraukęs į teokratinę veiklą brendau dvasiškai. Tačiau vis dar kaustė žmonių baimė.

Tuo laiku kvietėme žmones ateiti pasiklausyti srities kongreso viešosios kalbos. Ją reklamavome didelėmis raidėmis ant dviejų plakatų, kuriuos sujungtus dirželiais nešėmės persimetę per pečius, — vieną priekyje, kitą ant nugaros. Dėl to kai kurie mus praminė „žmonėmis sumuštiniais“.

Sykį stovėdamas su plakatais tylios gatvės kampe, išvydau būrį savo bendraklasių. Jie ėjo tiesiai į mane. Varstomas jų žvilgsnių norėjau prasmegti skradžiai žemę. Meldžiau Jehovą stiprybės ir likau ramiai stovėti. Nugalėjęs baimę tada, pasiruošiau sunkesniam — krikščioniško neutralumo išbandymui.

Laikui bėgant aš ir kiti jauni liudytojai gavome šaukimus į karo tarnybą. Kaip liepta, prisistatėme į kariuomenės bazę, bet vilktis uniformas taktiškai atsisakėme. Pareigūnai mus sulaikė, o paskui teismas nuteisė po pusmetį kalėti. Bausmę pailgino dar aštuoniais mėnesiais — tiek, kiek trukdavo privalomoji tarnyba. Taigi už neutralumo laikymąsi išbuvome kalėjime po 14 mėnesių.

Barakuose kasdien aptarinėdavome Bibliją. Kalėdami daugelis iš mūsų ją perskaitėme po du kartus. Pasibaigus bausmės laikui  buvome dar tvirčiau pasiryžę tarnauti Jehovai. Iš tų jaunuolių dauguma iki šiol tebėra ištikimi liudytojai.

Atgavęs laisvę grįžau pas tėvus. Tuo metu susipažinau su Vera, neseniai pasikrikštijusia uolia liudytoja. 1957 metais susituokėme.

Lemtingas vakaras

Kartą pavakary lankėmės pas keletą atsakingų filialo brolių. Kalbantis vienas iš jų paklausė, ar nenorėčiau imtis rajono priežiūros darbo. Visą tą naktį meldėmės, o rytą paskambinau į filialą, kad sutinku. Tai reiškė palikti gerai apmokamą pasaulietinį darbą ir tarnauti visą laiką. Bet mes buvome pasiryžę Karalystės interesus laikyti svarbiausiais. Taigi 1957-ųjų gruodį, kai man sukako 23, o Verai 19, pradėjome lankyti ir stiprinti Jehovos tautos bendruomenes Suomijoje. Tuo darbu džiaugėmės trejus metus.

1960-ųjų antroje pusėje gavau kvietimą į Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą Brukline, Niujorke. Ten buvo rengiami specialūs dešimties mėnesių kursai, kaip organizuoti filialo darbą. Iš Suomijos vykome trys broliai. Mūsų žmonos liko darbuotis filiale.

Prieš pat kursams baigiantis užeiti pakvietė Natanas Noras, tuometinis Jehovos liudytojų pasaulinės veiklos prižiūrėtojas. Mudviem su žmona jis pasiūlė tarnauti misionieriais Malagasijoje (dabar Madagaskaras). Parašiau apie tai Verai. Ji nedelsdama atsakė „taip“. Grįžau į Suomiją ir tuojau pradėjome ruoštis kelionei.

Džiaugsmai ir nusivylimai

1962-ųjų sausį išskridome į Antananaryvą — šalies, kur turėjome tarnauti, sostinę. Buvome su storais paltais ir kailinėmis kepurėmis, nes Suomiją palikome žiemą. O Madagaskaras alsavo tropiniu karščiu, tad aprangą teko tuojau pakeisti. Įsikūrėme mažame name, kur jau gyveno kita misionierių pora. Kadangi tebuvo vienas miegamasis, mudu su Vera miegodavome verandoje.

Pradėjome mokytis prancūzų — oficialiosios Madagaskaro kalbos. Nebuvo lengva, nes mums dėsčiusi sesė Karbono aiškindavo angliškai, o Vera anglų kalbos nemokėjo. Turėjau viską persakyti suomiškai. Paskui pasirodė, kad Vera kalbines sąvokas geriau supranta švediškai, tad prancūzų gramatiką jai aiškindavau ta kalba. Darėme neblogą pažangą ir vėliau galėjome imtis vietinės, malagasių, kalbos.

Pirmąsias Biblijos studijas Madagaskare vedžiau vyrui, kuris šnekėjo tik malagasiškai. Aš naudojausi Biblija suomių kalba, o jis — malagasių. Citatas pirmiausia susirasdavau savo Biblijoje, o paskui ieškodavome jo turimoje. Komentuoti galėjau nedaug, bet greitai Biblijos tiesa  ėmė leisti šaknis to vyro širdyje. Jis brendo dvasiškai ir pasikrikštijo.

1963-iaisiais Madagaskare lankėsi Miltonas Henšelis iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro Brukline. Netrukus buvo įkurtas naujas filialas ir mane paskyrė būti jo prižiūrėtoju. Sykiu dirbau rajono ir srities priežiūros darbą. Jehova mus gausiai laimino. Nuo 1962 iki 1970 metų Karalystės skelbėjų skaičius Madagaskare išaugo nuo 85 iki 469.

Vieną 1970-ųjų dieną grįžę iš tarnybos prie durų radome laišką su nurodymu visiems Jehovos liudytojų misionieriams atvykti į vidaus reikalų ministeriją. Ten išgirdome, jog vyriausybės įsakymu turime nedelsdami palikti šalį. Kai paklausiau, už kokį nusikaltimą, pareigūnas tarė: „Mesjė Kuokanenai, jūs nepadarėte nieko bloga.“

„Mes čia gyvename jau aštuonerius metus, — pasakiau. — Čia mūsų namai. Kaip galite išsiųsti be jokios priežasties?“ Pastangos nedavė vaisių. Visi misionieriai turėjo išvažiuoti per savaitę. Filialas buvo uždarytas, o veikla rūpintis ėmė vienas vietinis liudytojas. Dar prieš palikdami mylimus Madagaskaro brolius gavome naują paskyrimą — į Ugandą.

Vėl viskas iš pradžių

Po kelių dienų iš Madagaskaro atvykome į Ugandos sostinę Kampalą. Tuoj pradėjome mokytis luganda kalbos — gražios, melodingos, bet gana sunkios. Kiti misionieriai padėjo Verai pirmiau išmokti angliškai ir šia kalba galėjome veiksmingai liudyti.

Karštas, drėgnas Kampalos klimatas pakenkė Veros sveikatai. Dėl to mums buvo leista persikelti į kitą Ugandos miestą, Mbararą, kur klimatas švelnesnis. Čia buvome pirmieji liudytojai ir vos pradėję skelbti patyrėme daug džiaugsmo. Man kalbantis su vienu vyru jo namuose, iš virtuvės pasirodė žmona. Ši moteris, vardu Margaret, klausėsi mano žodžių. Ji sutiko su Vera studijuoti Bibliją ir darė  puikią dvasinę pažangą. Paskui buvo pakrikštyta ir tapo uolia Karalystės žinios skelbėja.

Gatvių mūšiai

Ramybę Ugandoje nutraukė 1971 metais įsiplieskęs pilietinis karas. Vieną dieną mūšis įvyko netoli mūsų misionierių namų Mbararoje. Kaip tik tada atsitiko tai, ką aprašiau šio pasakojimo pradžioje.

Vera jau buvo grįžusi, kai slėpdamasis nuo kareivių šiaip taip grioviu paršliaužiau namo. Kambario kampe pasidarėme „tvirtovę“ iš čiužinių ir baldų. Visą savaitę tūnojome viduje klausydamiesi naujienų per radiją. Kai nuo sienų zvimbdamos atšokdavo kulkos, gūžėmės savo slėptuvėje. Naktimis šviesos nedegėme, kad nesuprastų, jog esame namie. Sykį kareiviai priėję prie namo iš gatvės pusės pradėjo šūkauti. Sėdėjome nejudėdami ir tyliai meldėmės Jehovai. Kai susišaudymas baigėsi, kaimynai atėjo padėkoti už tai, kad liko gyvi. Jų manymu, visus mus apsaugojo Jehova, ir mes su tuo sutikome.

Kurį laiką gyvenome ramiai, bet vieną rytą radijas paskelbė, kad valdžia uždraudė Jehovos liudytojų veiklą. Visiems liudytojams buvo liepta grįžti prie savo ankstesnės religijos. Kalbos su valdžios pareigūnais nieko nedavė. Tada nuėjau į prezidento Idžio Amino būstinę ir paprašiau leidimo su juo susitikti. Sekretorė pasakė, kad prezidentas užsiėmęs. Buvau atėjęs dar daug sykių, bet pasimatyti nepavyko. Galiausiai 1973-iųjų liepą Ugandą teko palikti.

Vietoj vienerių metų — dešimt

Atsisveikindami su brangiais Ugandos broliais išgyvenome tą patį, ką ir palikdami Madagaskarą. Mūsų jau laukė kita tarnybos vieta — Senegalas, bet prieš tai grįžome į Suomiją. Tuo tarpu paskyrimas į Afriką buvo atšauktas ir mums leido pasilikti Suomijoje. Atrodė, kad misionieriška tarnyba baigta. Suomijoje tarnavome specialiaisiais pionieriais, paskui man vėl pavedė rajono priežiūros darbą.

Iki 1990-ųjų valdžios priešiškumas liudytojams Madagaskare sumažėjo ir sykį iš Bruklino gavome laišką su pasiūlymu ten vykti vieneriems metams. Mes troškome iškeliauti, bet buvo dvi nemenkos kliūtys: reikėjo prižiūrėti mano senyvą tėtį; be to, Vera turėjo sveikatos problemų. Tėtis mirė tų pačių metų lapkritį. Nors tai mus prislėgė, gerėjanti Veros būklė teikė vilčių, kad misionierišką tarnybą galėsime tęsti. Į Madagaskarą išskridome 1991-ųjų rugsėjį.

Ten tarnauti buvome paskirti metus, o ištarnavome dešimt. Per tą laiką skelbėjų skaičius nuo 4000 padidėjo iki 11600. Misionieriaus tarnyba teikė labai daug džiaugsmo. Vis dėlto kartais nusimindavau pagalvodamas, ar ne per mažai rūpinuosi fiziniais ir emociniais savo brangios žmonos poreikiais. Bet Jehova mudu stiprino. Galiausiai 2000-aisiais grįžome į Suomiją ir nuo tada darbuojamės filiale. Uoliai remiame Karalystės interesus ir su džiaugsmu prisimename Afriką. Kad ir kur būtume paskirti, esame pasiryžę visur vykdyti Jehovos valią (Izaijo 6:8).

[Žemėlapis 12 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

SUOMIJA

EUROPA

[Žemėlapis 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

AFRIKA

MADAGASKARAS

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

AFRIKA

UGANDA

[Iliustracija 14 puslapyje]

Mūsų vestuvių dieną

[Iliustracijos 14, 15 puslapiuose]

1960-ieji. Keliaujame lankyti bendruomenių Suomijoje

1962-ieji. Tarnaujame misionieriais Madagaskare

[Iliustracija 16 puslapyje]

Su Vera šiandien