Tėvai, būkite pavyzdys savo vaikams

„PSICHOLOGAI ištisą šimtmetį aiškinęsi, kaip sėkmingai išauklėti vaiką, gali padėti tašką. Ne, atsakymo jie nerado — tiesiog jo nėra.“ Taip rašė žurnalas Time, recenzuodamas vieną knygą apie vaikų auklėjimą. Joje teigiama, jog vaikai dažniausiai perima bendraamžių, o ne tėvų pažiūras.

Išties, bendraamžių įtaka labai stipri (Patarlių 13:20; 1 Korintiečiams 15:33). Apžvalgininkas Viljamas Braunas yra pasakęs: „Atrodo, paaugliui svarbiausia — būti pripažintam kitų. [...] Nepritapti prie bendraamžių yra blogiausia, kas begali nutikti.“ Dabartiniame skubančiame pasaulyje vis daugiau tėvų nesukuria šiltos, malonios namų atmosferos arba neskiria vaikams pakankamai dėmesio. Tuomet vaikų gyvenimą ima „tvarkyti“ bendraamžiai.

Šiomis „paskutinėmis dienomis“ šeimos patiria sunkumų ir dėl to, kad žmonėms terūpi pinigai, malonumai bei sava nauda, — kaip ir išpranašauta Biblijoje. Tad ar reikia stebėtis, jog vaikai yra „neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs [„nemylintys“, Brb]“? (2 Timotiejui 3:1-3)

Čia pavartotas žodis „nemylintys“ liudija, kad apskritai šeimose trūksta tarpusavio meilės. O būtent meilė skatina tėvus rūpintis vaikais ir šiuos „pririša“ prie tėvų. Jos trūkstant vaikai emocinės paramos pradeda ieškoti kitur — dažniausiai pas bendraamžius. Taigi labai tikėtina, kad ilgainiui jie perims draugų pažiūras bei nuostatas. Bet jei tėvai vadovaujasi Biblijos principais, to įmanoma išvengti (Patarlių 3:5, 6).

Šeima — Dievo įkurta

Susiejęs Adomą ir Ievą vyro ir žmonos saitais, Dievas įpareigojo: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę.“ Po kurio laiko susikūrė pirmoji šeima: tėvas, motina ir vaikai (Pradžios 1:28; 5:3, 4; Efeziečiams 3:14, 15). Kad padėtų auginti vaikus, Dievas tėvus apdovanojo sugebėjimu auklėti. Vis dėlto, priešingai nei gyvūnams, žmonėms įgimtų sugebėjimų nepakanka, todėl Jehova davė dar ir rašytinių nurodymų, pavyzdžiui, moralės bei dvasiniais klausimais, taip pat dėl tinkamo vaikų drausminimo (Patarlių 4:1-4).

Kreipdamasis pirmiausia į kiekvienos šeimos galvą Dievas pasakė: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau.  Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7; Patarlių 1:8, 9). Ar atkreipėte dėmesį, jog visų pirma Dievo įstatymą tėvai turėjo priimti širdimi? Kodėl tai buvo svarbu? Todėl, kad veikti skatina ne vien tai, ką sakai, bet ir kaip sakai, — ar iš širdies. Tiktai taip mokydami tėvai pasieks vaikų širdis. Be to, jie bus puikus pavyzdys, nes vaikai kaipmat pajunta nenuoširdumą (Romiečiams 2:21).

Krikščionys tėvai raginami auklėti vaikus nuo kūdikystės ‘drausminant ir mokant Viešpaties vardu’ (Efeziečiams 6:4; 2 Timotiejui 3:15, NW). Nuo kūdikystės? Taip! „Kartais mes, tėvai, tinkamai neįvertiname savo vaikų, — rašė viena motina. — Tai yra neįvertiname jų sugebėjimų. O mažieji geba tikrai daug. Ir mes privalome tuo pasinaudoti.“ Iš tikrųjų vaikai be galo smalsūs, ir jeigu juos moko tėvai, nuoširdžiai garbinantys Dievą, mažieji, be kita ko, išmoks mylėti. Be to, žinodami, kas jiems leistina ir kas ne, jausis ramūs ir saugūs. Todėl išmintingi tėvai stengiasi būti geri draugai bei pašnekovai, taip pat kantrūs, bet tvirtą nuostatą turintys mokytojai. Jie siekia sudaryti geras sąlygas vaikams augti laimingiems. *

Saugokite savo vaikus

Vienas Vokietijos mokyklos direktorius tėvams rašė: „Norėtume paskatinti jus, brangūs tėvai, ryžtingiau imtis auklėti savo vaikus ir neatiduoti televizijai arba gatvei iš esmės jums priklausančios pareigos ugdyti vaikų asmenybę.“

Palikdami vaiką auklėti televizijai ar gatvei iš tiesų leidžiate jį formuoti pasaulio dvasiai (Efeziečiams 2:1, 2). Ši dvasia visiškai priešinga Dievo dvasiai. Ji lyg smarkus vėjas nešioja „žemiško, gyvuliško ir demoniško“ mąstymo sėklas ir sąmoningai sėja jas neprityrusių ar nemąstančių žmonių prote bei širdyje (Jokūbo 3:15). Pasaulio dvasios skleidžiama mąstysena galiausiai it kokia piktžolė įsikeroja širdyje. Kokios skaudžios to pasekmės, vaizdžiai nusakė Jėzus: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Luko 6:45). Todėl Biblija ragina: „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“ (Patarlių 4:23).

Žinoma, vaikai yra vaikai, ir kai kurie būna užsispyrę, netgi neklusnūs (Pradžios 8:21). Ką tuomet daryti tėvams? „Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies, bet pamokymo rykštė išvaro ją“, — rašoma Biblijoje (Patarlių 22:15, Brb). Galbūt kam nors toks auklėjimas atrodo per žiaurus ir nepriimtinas. Iš tikrųjų Biblijoje smerkiamas bet koks smurtas ar šiurkštumas. Tačiau „rykštė“, kartais reiškianti ir fizinę bausmę,  simbolizuoja tėvų valdžią — tvirtą, bet drauge meilingą, visuomet turint omenyje amžiną vaikų gerovę (Hebrajams 12:7-11).

Pramogaukite drauge

Visiems žinoma, jog vaikui reikia žaisti ir pramogauti, kad sėkmingai vystytųsi. Leisdami laiką su vaikais išmintingi tėvai sustiprina su jais santykius. Būdami kartu jie ne tik moko mažuosius pasirinkti tinkamas pramogas, bet ir parodo, kaip brangina jų draugiją.

Vienas Jehovos liudytojas sako, jog grįžęs iš darbo dažnai su sūnumi išbėgdavo pažaisti kamuoliu. O viena mama prisimena, kad su vaikais mėgdavo žaisti stalo žaidimus. Kita moteris pasakoja, jog vaikystėje patikdavo su namiškiais važinėtis dviračiais. Dabar visi tie vaikai suaugę, bet jų meilė tėvams, taip pat Jehovai Dievui tebėra karšta ir vis stiprėja.

Tėvai, kurie žodžiais bei veiksmais parodo, jog myli savo vaikus ir trokšta su jais būti, šiems padaro tokį gerą poveikį, kad jis jaučiamas ir jiems suaugus. Štai daugelis Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos vienos laidos absolventų pasakojo, kad troškimą pradėti visalaikę tarnybą sužadino tėvų pavyzdys bei padrąsinimas. Kokia puiki dovana vaikams ir kokia palaima jų tėvams! Žinoma, ne visi vaikai užaugę turės galimybę imtis visalaikės tarnybos, tačiau jie tikrai pasisems patirties iš nuoširdžiai Dievą tikinčių tėvų ir juos gerbs, nes tokie tėvai bus geriausi draugai ir pavyzdžiai (Patarlių 22:6; Efeziečiams 6:2, 3).

Kai vaikus augina vienas iš tėvų

Šiais laikais vaikus neretai augina vienas iš tėvų. Nors tuomet sunkumų būna daugiau, gerai išauklėti vaikus įmanoma. Labai sustiprina Eunikės, pirmojo amžiaus krikščionės žydės, pavyzdys. Kadangi jos vyras buvo netikintis, jokios paramos dėl dvasinių dalykų iš jo nesulaukė. Vis dėlto Eunikė puikiai išauklėjo savo sūnų Timotiejų. Geras mamos bei močiutės Loidės pavyzdys, kurį vaikinas matė nuo pat kūdikystės, padarė jam daug stipresnę įtaką nei galbūt kokie nors bendraamžiai (Apaštalų darbų 16:1, 2; 2 Timotiejui 1:5; 3:15).

Daugelis jaunuolių, užaugusių nepilnoje šeimoje arba šeimoje, kur tikrąjį Dievą garbina vien tėvas ar motina, pasižymi tokiomis pat puikiomis savybėmis kaip ir jaunasis Timotiejus. Štai dvidešimt dvejų metų visalaikį tarną Rajaną bei jo vyresnius brolį ir sesę užaugino mama. Tėvas buvo alkoholikas ir paliko šeimą, kai Rajanui  tebuvo ketveri. „Mama nusprendė, kad mūsų šeima toliau tarnaus Jehovai, ir tvirtai laikėsi savo sprendimo“, — prisimena vaikinas.

„Pavyzdžiui, — pasakoja jis, — mama žiūrėjo, su kuo draugaujame. Ji niekada neleido bendrauti su, kaip rašoma Biblijoje, blogomis draugijomis — tiek krikščionių bendruomenėje, tiek už jos ribų. Be to, skiepijo deramą požiūrį į išsilavinimą.“ Nors Rajano mama sunkiai dirbo ir dažnai būdavo pavargusi, vis tiek su meile rūpinosi savo vaikais. „Ji visuomet troško būti kartu, kalbėtis, — sako Rajanas. — Mama mokė kantriai, bet nenuolaidžiavo ir iš visų jėgų stengėsi, kad mes, visa šeima, reguliariai drauge tyrinėtume Šventąjį Raštą. O apie kokį nors Biblijos principų pažeidimą negalėjo būti nė kalbos.“

Viską apsvarstęs Rajanas prieina išvadą, kad didžiausią įtaką jam pačiam, taip pat broliui ir seseriai padarė mama, kuri tikrai mylėjo Dievą ir savo vaikus. Tad jūs, krikščionys tėvai, — vieni ar su sutuoktiniu auklėjantys vaikus, turintys tikintį partnerį ar netikintį, — mokydami savo atžalas nenustokite ryžto ir nenuleiskite rankų, jei kas nepasiseka. Kartais kai kurie jaunuoliai lyg sūnus palaidūnas gali palikti tiesą. Tačiau pamatę, koks tuščias ir atšiaurus pasaulis, galbūt sugrįš. Taip, „teisus žmogus vaikšto savo nekaltume, ir jo vaikai bus palaiminti“ (Patarlių 20:7, Brb; 23:24, 25; Luko 15:11-24).

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 11 puslapyje]

Jėzaus tėvai Dievo parinkti

Prieš atsiųsdamas savo Sūnų į žemę gimti žmogumi, Jehova Dievas pirmiausia rūpestingai ieškojo jam tėvų. Jis parinko nuolankią, nuoširdžiai jį garbinančią porą, kuri ne lepino Jėzų, bet aiškino jam Dievo Žodį, mokė vertinti stropų darbą, skiepijo atsakomybės jausmą (Patarlių 29:21; Raudų 3:27, Brb). Juozapas išmokė Jėzų dailidės amato ir, be abejonės, abu su Marija prašydavo savo pirmagimio padėti prižiūrėti kitus vaikus, o jų buvo mažiausiai šeši (Morkaus 6:3).

Galite įsivaizduoti, kaip triūsdavo Juozapo šeima prieš Paschą, kad susiruoštų kasmetinėn kelionėn į Jeruzalę. Pirmyn ir atgal tekdavo sukarti 200 kilometrų — tikrai nelengva be šiuolaikinio transporto. Todėl devynių ar daugiau žmonių šeima išties turėjo gerai pasirengti (Luko 2:39, 41, išnaša). Tačiau, nepaisant sunkumų, Juozapas su Marija, be abejo, vertino progą vykti pagarbinti Jehovą ir tikriausiai keliaudami išnaudojo galimybę pasakoti vaikams apie senovės įvykius, aprašytus šventuosiuose Raštuose.

Jėzus klausė savo tėvų ir „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Luko 2:51, 52). Taip, Juozapas su Marija pateisino Jehovos pasitikėjimą. Koks puikus pavyzdys mūsų laikų tėvams! (Psalmyno 127:3)