Vadovaudamas kitiems sek Kristaus pavyzdžiu

VIENAS žmonių elgesio eksperimentas, padarytas prieš kelis dešimtmečius, atskleidė kai ką įdomaus. Dalyvavusieji jame buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmosios nariai tapo sargybiniais ir turėjo prižiūrėti antrosios grupės narius, paskirtus būti kaliniais. Kaip klostėsi jų santykiai?

„Po kelių dienų dauguma [sargybinių] pradėjo kalinius užgaulioti, ieškoti priekabių, dažnai bausti, o šie pasidarė baugštūs, ėmė žemintis“, — sakoma pranešime. Kokią tyrėjai padarė išvadą? Žmogus, įgijęs valdžios, beveik visada ima ja piktnaudžiauti.

Tinkamas ir netinkamas vadovavimas

Tinkamas vadovavimas, be abejo, daro teigiamą įtaką — nukreipia pavaldinius teisinga linkme, gerai veikia jų fizinę, emocinę ir dvasinę savijautą (Patarlių 1:5; Izaijo 48:17, 18). Tačiau, kaip rodo minėtas eksperimentas, visuomet yra pavojus peržengti ribą — imti naudotis valdžia neprotingai. Kokios būna pasekmės? Biblijoje sakoma: „Kai nedorėliai valdo, tauta dejuoja“ (Patarlių 29:2; Mokytojo 8:9).

Piktnaudžiauti valdžia pragaištinga net ir iš gerų paskatų. Štai neseniai viena Airijos religinė organizacija viešai atsiprašė už pernelyg šiurkštų kai kurių savo mokyklų pedagogų elgesį su vaikais. Tų mokytojų siekiai tikriausiai buvo kilnūs, bet darbo metodai itin žalingi. Pasak vieno laikraščio, „daug vaikų dėl auklėtojų grubumo ir prievartos patyrė įvairias fizines bei emocines traumas“ (The Irish Times). Kaip tad turėtum vadovauti, kad neužgautum kitų žodžiais ar poelgiais, o padėtum atsiskleisti geriausiems jų sugebėjimams? (Patarlių 12:18)

Jėzui Kristui duota „visa valdžia“

Aptarkime Jėzaus Kristaus pavyzdį. Prieš įžengdamas į dangų Jėzus savo mokiniams  pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28:18, kursyvas mūsų). Ar tai sukėlė jiems baimę? Ar mokiniai pamanė, kad Jėzus dabar elgsis kaip Romos imperatoriai, įpratę jėga slopinti bet kokį protestą ar maištą?

Tikrai ne! — atsakoma Biblijoje. Jėzus Kristus valdo taip, kaip ir jo Tėvas. Nors Jehovai teisėtai priklauso visa valdžia visatoje, jam mielesnis nuoširdus atsidavimas, ne formalus, vergiškas klusnumas (Mato 22:37). Jehova niekada valdžia nepiktnaudžiauja. Tai padeda suprasti vienas įspūdingas regėjimas, duotas pranašui Ezechieliui.

Šis pranašas matė keturis angelus, palaikančius Jehovos teisę valdyti. Jie turėjo po keturis veidus. Kaip pranašystėje sakoma, „veidų išvaizda buvo tokia: visi keturi turėjo žmogaus veidą, liūto veidą dešinėje, jaučio veidą kairėje ir erelio veidą“ (Ezechielio 1:10). Šie keturi veidai atitinka svarbiausias Dievo savybes, kurias jis tobulai suderina. Tos Biblijoje išvardytos savybės yra meilė, teisingumas, išmintis — jas simbolizavo žmogaus, liūto, erelio veidai, ir galia, simbolizuojama jaučio. Ką tas regėjimas reiškė? Jis rodė, kad Jehova beribę galią ir valdžią visuomet derina su kitomis savo pagrindinėmis savybėmis.

Tai pasakytina ir apie Jėzų Kristų. Sekdamas Tėvo pavyzdžiu, jis visuomet vadovavo su meile, išmintimi ir teisingumu. Mokiniams buvo didelė atgaiva turėti tokį vadovą (Mato 11:28-30). Jeigu norėtume išskirti, kas būdingiausia Jehovai ir  Jėzui Kristui, pirmiausia tai būtų meilė — ne galia ar valdžia! (1 Korintiečiams 13:13; 1 Jono 4:8)

Kaip vadovauji tu?

O kaip išeina vadovauti tau? Štai ką nors nusprendžiant šeimoje ar pabrėži savo autoritetą ir reikalauji, kad namiškiai taikytųsi prie tavo norų ir užgaidų? Ar jie pritaria tau iš meilės, o gal yra tiesiog priversti su tavimi sutikti? Į visa tai turėtų atsižvelgti krikščionys vyrai, kad jų šeima gyventų pagal Dievo nustatytą tvarką (1 Korintiečiams 11:3).

Na, o jeigu tau patikėtos tam tikros pareigos krikščionių bendruomenėje? Kaip žinoti, ar vadovauji tinkamai? Patyrinėk save remdamasis toliau išdėstytais principais, įkvėptais Jehovos Dievo ir įkūnytais Jėzaus Kristaus.

„Viešpaties tarnui [...] reikia su visais elgtis maloniai, [...] būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems“ (2 Timotiejui 2:24, 25).

Pirmajame amžiuje buvo krikščionių, turėjusių nemažai įgaliojimų tarp bendratikių. Štai Timotiejus galėjo net „įsakyti kai kuriems, kad jie nemokytų klaidingų mokslų“ (1 Timotiejui 1:3, kursyvas mūsų). Tačiau galime neabejoti, kad šis Dievo tarnas visur sekė Dievu, nes prižiūrėdamas krikščionių bendruomenę tikrai laikėsi Pauliaus patarimo „švelniai aiškinti“ ir „su visais elgtis maloniai“. Kadangi buvo gana jaunas, senesniesiems turėjo rodyti pagarbą kaip sūnus, o jaunesniesiems būti lyg mylintis brolis (1 Timotiejui 5:1, 2). Jei su tokia meile prižiūrima krikščionių bendruomenė, joje vyrauja šilta, šeimyniška atmosfera, o ne šalti vartotojiški santykiai, būdingi verslo pasauliui (1 Korintiečiams 4:14; 1 Tesalonikiečiams 2:7, 8).

„Tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mato 20:25, 26).

Pasaulio tironai žmones engia: primeta savo valią, reikalauja vykdyti ją tik taip, kaip nurodyta, už neklusnumą baudžia. O Jėzus Kristus liepė kitiems tarnauti, ne viešpatauti (Mato 20:27, 28). Savo mokiniams visada buvo švelnus, jais rūpinosi.  Jeigu seki Jėzaus pavyzdžiu, aplinkiniams bendrauti su tavimi bus daug lengviau (Hebrajams 13:7, 17). Jie tada stengsis dar labiau, gal net padarys daugiau nei prašai, su noru, neverčiami (Mato 5:41).

„Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne [...] kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Petro 5:2, 3).

Prižiūrėtojai suvokia esą atskaitingi už kiekvieno bendruomenės nario dvasinę gerovę. Laikydami tai rimtu įpareigojimu, jie Dievo kaimene rūpinasi noriai, uoliai, su meile. Kaip ir apaštalas Paulius, stengiasi jiems pavestųjų tikėjimą ugdyti ir stiprinti, ne jam viešpatauti (2 Korintiečiams 1:24).

Jeigu reikia patarimo, vyresnieji duoda jį romumo dvasioje, kad suklydusį bendratikį pataisytų ar padėtų daryti dvasinę pažangą. Jie paiso apaštalo Pauliaus žodžių: „Broliai, jei kuris žmogus būtų pagautas nusikaltęs, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!“ (Galatams 6:1; Hebrajams 6:1, 9-12).

„Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems [...]. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kolosiečiams 3:13, 14).

Kaip tu žiūri į tuos, kuriems nevisiškai pavyksta laikytis krikščioniškų normų? Ar, kaip Jehova ir Jėzus Kristus, atsižvelgi į jų netobulumą? (Izaijo 42:2-4) O gal esi linkęs, taip sakant, visuomet griežtai laikytis įstatymo raidės? (Psalmyno 130:3) Atsimink: kur galima, verčiau rodyti gerumą, o griežtumą tik tada, kai būtina. Jei vadovausi su meile, tarp tavęs ir tau pavestųjų užsimegs tvirtas pasitikėjimo ryšys.

Jeigu turi tam tikrų įgaliojimų, vykdydamas juos uoliai stenkis sekti Jehovos Dievo ir Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Prisimink, kaip Jehova vadovauja savo tarnams. Gražiais žodžiais tai apibūdino psalmininkas Dovydas. Jis giedojo: „Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.“ Panašiai skaitome ir apie Jėzų: „Aš — gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę.“ Geresnių pavyzdžių, kaip vadovauti su meile, išties nėra! (Psalmyno 23:1-3; Jono 10:14, 15)

[Anotacija 18 puslapyje]

Jehova savo galią tobulai derina su teisingumu, išmintimi ir meile

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kartais vyresnieji turi su meile patarti klystantiems

[Iliustracija 19 puslapyje]

Paulius patarė Timotiejui būti pagarbiam kaip sūnui ir meilingam kaip broliui

[Iliustracija 20 puslapyje]

Jėzus Kristus vadovauja išmintingai, teisingai, su meile