Ar atvirai ir nuoširdžiai kalbatės?

„ŠEŠIASDEŠIMTMẼČIO meilės laiškas.“ Prieš kelerius metus rašinių konkursą tokia tema paskelbė vienas Japonijos bankas — kvietė tuos, kam per penkiasdešimt ar per šešiasdešimt, išsakyti savo sutuoktiniui „šiltus jausmus“. Vienas konkurso dalyvis žmonai rašė: „Galbūt pasijuoksi, bet jeigu dabar nutylėčiau, paskui graužčiausi. Taigi paklausyk: ačiū, kad už manęs tekėjai.“

Kai kuriuose kraštuose — ne išimtis Rytų šalys — visuomenėje įsigalėjęs požiūris, jog atvirai kalbėti apie savo jausmus nedera. Bet norinčiųjų dalyvauti meilės laiško konkurse atsirado daugiau kaip 15000! Pasiūlymas sulaukė tiek dėmesio, kad vėliau buvo paskelbtas dar vienas konkursas, o iš atrinktų laiškų sudaryta ir išleista keletas knygų. Visa ši istorija rodo, jog dažnas žmogus savo vedybinius saitus tikrai brangina ir giliai širdyje trokšta pasakyti apie tai sutuoktiniui. Tik ne kiekvienas ryžtasi. Kodėl? Galbūt todėl, kad išsipasakoti ir būti suprastam, netgi šeimoje, ne visada lengva. Reikia įdėti pastangų. Be to, reikia ir nuovokos.

Hitošis Katas, vienos knygos apie pensinį amžių autorius, sako, kad tokiais atvejais, kai sutuoktiniai skiriasi nebe jauni, skyrybų iniciatorė dažniausiai būna žmona, per ilgus metus prikaupusi gilių nuoskaudų. Šeimos iširimą tada galima paaiškinti ir tuo, kad „sunkiais gyvenimo momentais sutuoktiniai vienas kitam nebuvo atviri“, — priduria rašytojas.

Vyras vos tik išėjo į pensiją, ir štai netikėtumas: žmona pareiškia, kad ketina skirtis! Daugelį metų jie, ko gero, nėra atvėrę  vienas kitam savo jausmų. Gal kada ir bandė išsišnekėti, tačiau nepajėgė užgniaužti kartėlio ir pokalbis pakrypo ne ta linkme. Užuot puoselėję tarpusavio artumą, jiedu tik vėlėsi į ginčus.

Kaip galima nesutarimus šeimoje spręsti taikingai ir kaip išsakyti jausmus, kad kito neužgautum? Beje, nenustebkite: praktiškiausių patarimų semsimės ne iš kokio naujo šeimos psichologo vadovėlio, o iš senos, šimtus metų išlaikiusios savo vertę knygos — būtent iš Biblijos.