Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar vadovaujiesi Dievo išmintimi, kai reikia apsispręsti?

Ar vadovaujiesi Dievo išmintimi, kai reikia apsispręsti?

Ar vadovaujiesi Dievo išmintimi, kai reikia apsispręsti?

JUNGTINĖSE VALSTIJOSE vienas vyras ketino padėti į banką tam tikram laikui 25 tūkstančius dolerių. Bet banko darbuotojas jam patarė geriau investuoti šitą sumą į vertybinius popierius, nes jų vertė laikui bėgant nesumažės. Klientas taip ir padarė. Tačiau jo indėlis netrukus smarkiai nuvertėjo.

Šis atsitikimas liudija, jog išmintingai apsispręsti nėra lengva. Gyvenime tenka priimti visokių sprendimų. Vieni būna sėkmingi, kiti — ne, o nuo kai kurių net gali priklausyti gyvybė. Kaip tad išmokti apsispręsti protingai?

„Štai tikrasis kelias!“

Kasdien galvojame, ką valgysime, kaip apsirengsime, kur eisime ir panašiai. Kai kurie sprendimai kartais atrodo nereikšmingi, bet jų pasekmės gali būti liūdnos. Pavyzdžiui, neatsispyręs pagundai pirmąsyk užtraukti dūmą, vėliau gali tapti užkietėjusiu rūkaliumi. Nepamirškime: net ir, regis, mažareikšmiai sprendimai dažnai atsiliepia ateityje.

Kuo tad vadovautis apsisprendžiant, netgi dėl, atrodytų, nesvarbių dalykų? Kaip būtų puiku turėti gerą patarėją, ypač kada apsispręsti sunku! Laimei, toks patarėjas yra. Vienoje senovinėje knygoje, kurioje užrašyta žinia mums, sakoma: „Jeigu nuklysi nuo kelio į dešinę ar į kairę, girdėsi jo balsą už nugaros tau sakantį: ‘Štai tikrasis kelias! Juo eikite!’“ (Izaijo 30:21). Kas tai ištarė? Iš kur žinoti, kad to asmens vadovavimas patikimas?

Cituotieji žodžiai yra Biblijoje. Gilindamiesi į ją daug kas suvokė, jog ši knyga įkvėpta Kūrėjo, Jehovos (2 Timotiejui 3:16, 17). Dievas žino mūsų prigimtį, todėl yra pats geriausias vadovas. Be to, gali numatyti ateitį. „Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios, — sako jis, — iš anksto paskelbiu, kas dar įvyks. Tariu: ‘Mano užmojis bus įvykdytas!’“ (Izaijo 46:10). 119-os psalmės rašytojas pasitikėjo Jehovos Žodžiu: „Tavo žodis — žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“, — rašė jis (Psalmyno 119:105). Tačiau kaip šiame neramiame pasaulyje Jehova veda mus į saugią vietą? Kaip vadovautis Dievo išmintimi, kai reikia dėl ko nors apsispręsti?

Laikykimės Biblijos principų

Išmintingai apsispręsti krikščionims padeda Jehovos Dievo duoti principai. Sužinoti tuos principus ir juos taikyti — tai tarsi mokytis svetimos kalbos ir stengtis ja kalbėti. Gerai išmokęs, tuoj pastebėsi, jei kitas padarys gramatinę klaidą. Tiksliai paaiškinti, kokia tai klaida, gali būti sunku, bet jauti: sakinys skamba ne taip. Panašiai ir su Biblijos principais. Jei išmoksi jais vadovautis, nesunkiai suvoksi, koks sprendimas būtų netinkamas ar prieštarautų Dievo valiai.

Štai, tarkim, jaunuoliui reikia nuspręsti, kokią rinktis šukuoseną. Biblijoje nėra konkrečių nurodymų dėl plaukų kirpimo ar šukavimo stiliaus. Tačiau verta turėti omenyje joje duotus principus. Apaštalas Paulius rašė: „Trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau — kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu — gerais darbais“ (1 Timotiejui 2:9, 10). Čia Paulius kalba apie moteris, bet vyrams irgi taikytinas tas pats principas. Koks? Mūsų išvaizda turi liudyti apie kuklumą ir blaivų protą. Tad jaunuoliui vertėtų pasvarstyti: ar mano šukuosena rodys, jog esu kuklus, kaip pridera krikščioniui?

Kitą naudingą principą randame Jėzaus mokinio Jokūbo laiške: „Jūs, svetimautojos! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininku“ (Jokūbo 4:4). Krikščionys nenori būti Dievui priešiško pasaulio draugais. O jeigu jaunuolis mėgdžiotų bendraamžių mėgstamą šukuoseną, kieno draugu jį laikytų kiti — Dievo ar pasaulio? Apsvarstydamas minėtus Biblijos principus jis galėtų nuspręsti išmintingai. Taip, Biblijos principai padeda rasti sprendimus. Jei įprantame jais vadovautis, mažiau klystame ir išvengiame blogų pasekmių.

Dievo Žodyje yra daug principų. Žinoma, tam tikrai situacijai tinkančio konkretaus patarimo galime ir nerasti. Tačiau Biblijoje apstu pasakojimų apie žmones, kurie ignoravo Dievo perspėjimus ir kurie klausė (Pradžios 4:6, 7, 13-16; Pakartoto Įstatymo 30:15-20; 1 Korintiečiams 10:11). Skaitydami ir apmąstydami jų poelgių pasekmes suvoksime Dievo principus ir lengviau apsispręsime taip, kaip jam patinka.

Prisiminkime vieną trumpą Jėzaus Kristaus pokalbį su apaštalu Petru. Sykį prie Petro priėjo mokesčių rinkėjai ir paklausė: „Ar jūsų mokytojas nemoka didrachmos?“ Petras atsakė: „Taip!“ Kiek vėliau Jėzus prakalbino Petrą: „Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?“ Šiam atsakius: „Iš svetimųjų“, Jėzus tarė: „Taigi vaikai laisvi. Tačiau, kad jų nepiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk jį ir atiduok jiems už mane ir už save“ (Mato 17:24-27). Kokius čia įžvelgiame principus?

Klausimais Jėzus paskatino Petrą samprotauti. Kaip Dievo Sūnus, jis mokesčio mokėti neprivalėjo. Kadangi Petras to iškart nesuprato, Jėzus noriai jam paaiškino. Jei kiti padaro ką ne taip, mes irgi, sekdami Jėzumi, stenkimės būti supratingi, o ne kaltinkime ir smerkime.

Petras paskui suvokė, kodėl derėjo sumokėti mokestį: kad nepapiktintų kitų. Čia akivaizdus dar vienas principas. Neužgauti kitų daug svarbiau, nei paisyti savo teisių.

Kas mus skatina atsižvelgti į kitų jausmus, kai turime priimti kokį nors sprendimą? Meilė artimui. Jėzaus Kristaus žodžiais, mylėti artimą kaip save patį yra antras svarbiausias įsakymas — po įsakymo mylėti Dievą visa savo siela (Mato 22:39). Tačiau gyvename savanaudiškame pasaulyje ir dėl nuodėmingos prigimties esame linkę labiau žiūrėti savo naudos. Tad norint mylėti artimą kaip save patį, būtina keisti mąstyseną (Romiečiams 12:2).

Daugelis pakeitė savo požiūrį ir dabar priimdami sprendimus, tiek svarbius, tiek nereikšmingus, labiau paiso kitų nuomonės. Paulius rašė: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Galatams 5:13). Kaip galime tai daryti? Štai pavyzdys jaunuolės, kuri atsikėlė į vieną provincijos miestelį mokyti Dievo Žodžio. Skelbdama ši mergina pastebėjo, kad žmonės aptarinėja jos ryškius drabužius, nors, lyginant su miesto madomis, ji vilkėjo kukliai. Merginos apranga ir išvaizda nebuvo akį rėžianti, bet kad „nebūtų šmeižiamas Dievo žodis“, ji nusprendė nešioti mažiau spalvingus rūbus (Titui 2:5).

O kaip pasielgtum tu, jeigu reikėtų apsispręsti dėl aprangos ar kokio kito panašaus dalyko? Neabejok: Jehovai malonu, jei paisai kitų požiūrio.

Žvelkime į priekį

Taigi priimant sprendimus svarbu vadovautis Biblijos principais bei atsižvelgti į kitų nuomonę. Apie ką dar reikėtų pagalvoti? Krikščionio kelias duobėtas ir siauras, bet nustatydamas tam tikras ribas Dievas suteikė ir nemažai laisvės (Mato 7:13, 14). Privalome apgalvoti, kokią įtaką priimti sprendimai turės mūsų dvasingumui, sveikatai ir gerovei.

Tarkim, tau pasiūlė darbą. Tinkamą, kur nereikės pažeisti moralės normų. Galėsi lankyti krikščionių sueigas, vykti į kongresus. Uždirbsi daugiau, nei svajojai. Darbdavys labai vertina tavo sugebėjimus ir daug iš tavęs tikisi. O ir tau pačiam šis darbas prie širdies. Ar gali būti kokių priežasčių pasiūlymo nepriimti? Gal nujauti, kad į tą veiklą pasinersi visa galva? Dirbti viršvalandžių, kaip sakė, niekas nevers. Tačiau baigiant kokį nors projektą, ar neteks triūsti ir po darbo? Kiek dažnai gali to prireikti? Gal tada mažiau būsi su šeima ir turėsi apriboti dvasinę veiklą — o to krikščionis juk nenorėtų?

Štai kokį nelengvą sprendimą teko priimti Džimui. Dirbdamas be atvangos, jis sparčiai kilo karjeros laiptais. Galiausiai tapo vienu iš direktorių, atsakingu už savo kompanijos veiklą Rytų šalyse, taip pat turėjo atsakingas pareigas jos filialuose Jungtinėse Valstijose ir Europoje. Tačiau kai Japoniją ištiko ekonomikos krizė, Džimas suvokė, kaip tuščia buvo vaikytis turto ir karjeros. Jo sunkiai uždirbti pinigai greit ištirpo. Gyvenimas, rodės, neteko prasmės. „Kas aš būsiu po dešimties metų?“ — mąstė Džimas. Paskui suvokė, kad jo žmona su vaikais siekia kilnesnių tikslų. Jie jau kurį laiką bendravo su Jehovos liudytojais. Jis troško būti laimingas kaip ir jo šeima, tad pradėjo studijuoti Bibliją.

Netrukus Džimas pamatė, kad jo gyvensena trukdo atsidėti prasmingai krikščioniškai tarnybai. Nuolatinės komandiruotės į Jungtines Valstijas ir Europą suryja kone visą laiką — nebėra kada studijuoti Biblijos ir susitikti su bendratikiais. Džimui teko apsispręsti: ar gyventi taip, kaip pastaruosius 50 metų, ar sukti nauja kryptimi. Su malda apsvarstęs, kaip jo sprendimas atsilieps ateičiai, nutarė atsisakyti visų pareigų, išskyrus vienas, kad turėtų laiko dvasiniams siekiams (1 Timotiejui 6:6-8). Taip apsisprendęs galėjo užsiimti dvasine veikla ir patyrė daugiau džiaugsmo.

Visi mūsų sprendimai — tiek dideli, tiek maži — reikšmingi. Tam tikras tavo sprendimas, priimtas šiandien, gali turėti geras ar blogas pasekmes, nuo jo net gali priklausyti gyvybė. Taigi norėdamas apsispręsti išmintingai, laikykis Biblijos principų, atsižvelk į kitų požiūrį ir visada galvok apie ateitį. Kaskart priimdamas sprendimus stenkis vadovautis Dievo išmintimi.

[Iliustracija 13 puslapyje]

Kai kurie sprendimai kartais atrodo nereikšmingi, bet jų pasekmės gali būti liūdnos

[Iliustracija 14 puslapyje]

Kaip Biblijos principai gali padėti jai apsispręsti išmintingai?

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jėzus nepriekaištavo Petrui