Kaip geriau vienam kitą suprasti

AR NĖRA taip buvę, kad savo sutuoktiniui kažką leptelėjai, o paskui graužeisi: „nereikėjo to sakyti“ arba: „visai ne tai turėjau omenyje“? Bendravimas — ištisas mokslas. Kaip ir visi mokslai, vieniems jis pasiduoda lengviau, kitiems sunkiau. Jeigu tau būna nelengva atvirai ir sykiu neužgauliai išsakyti savo mintis, šito įmanoma išmokti.

Kartais pati visuomenės kultūra reikalauja laikytis tam tikro šeimos santykių šablono. Iš vyro, tarkim, nesitikima, kad jis bus šnekus. Apie tokį, kuris mėgsta pašnekėti, sakoma, kad jis lengvabūdis, plepys. Tiesa, Biblija pataria: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti“ (Jokūbo 1:19). Vis dėlto šis principas taikomas tiek vyrams, tiek moterims ir mus pamoko,  kad bendrauti reiškia daugiau nei vien pačiam kalbėti. Juk du žmonės, kad ir kiek kalbėtųsi, vienas kito tikriausiai nesupras, jei atidžiai neišklausys. Tad gera bendrystė, kaip matome iš čia pacituotų Biblijos žodžių, neapsieina be klausymosi.

Bendravimas be žodžių

Kai kur yra įsigalėjęs požiūris, kad savo nuomonę žmona privalo pasilaikyti sau ir kad vyras turi būti šaltas ir abejingas. Su tokia nuostata beliktų tik spėlioti, ko vienu ar kitu atveju tavo sutuoktinis nori. Būna, kad žmona, išsiugdžiusi įžvalgą, tiesiog nujaučia, ko ir kada vyrui reikia, ir stengiasi viską dėl jo daryti. Tada, galima sakyti, jiedu „susišneka“ be žodžių. Šitoks ryšys tarp sutuoktinių, deja, dažniausiai esti vienpusis. Jeigu žmona ir mokosi įžvelgti, ką vyras mąsto ar ką jaučia, tai iš vyro paprastai nesitikima, kad jis ugdysis tokį sugebėjimą ir permanys žmonos jausmus.

Kitur, priešingai, laikomasi normos, jog vyras turi atsižvelgti į moters emocinius poreikius ir juos tenkinti. Net ir tokioms šeimoms verta dėti daugiau pastangų atvirai, nuoširdžiai išsakyti savo mintis, jausmus.

Kaip svarbu šnekėtis

Atviru pašnekesiu užbėgama už akių nesusipratimams. Štai vienas pavyzdys iš senovės Izraelio istorijos. Rytinėje Jordano pusėje gyvenantys Rubeno ir Gado giminių žmonės bei pusė Manaso giminės pasistatė palei Jordaną „į akis krintantį aukurą“. Kitos giminės šitą dalyką neteisingai suprato — pamanė, kad jų broliai Užjordanėje tapo atskalūnais. Tad vakarinėje upės pusėje imta ruoštis karui su „maištininkais“. Prieš leisdamiesi į mūšį izraelitai vis dėlto siuntė pasišnekėti su rytinėmis giminėmis pasiuntinius. Kaip tik šito reikėjo! Pasiuntiniai išsiaiškino, kad aukuras skirtas ne deginamosioms aukoms ar atnašoms (nes tai būtų buvę Dievo įstatymo pažeidimas). Rytinės giminės tiesiog baiminosi, kad ateityje kiti izraelitai nesakytų: „Viešpatyje dalies jūs neturite!“ Šis aukuras turėjo liudyti, jog įsikūrusieji Užjordanėje irgi garbina Jehovą (Jozuės 22:10-29). Aukurą jie pavadino Liudijimu — greičiausiai todėl, kad jis buvo tarsi ženklas, jog jie pripažįsta Jehovą tikruoju Dievu (Jozuės 22:34).

Užjordanės izraelitų paaiškinimas kitas gimines įtikino ir jų pyktis atlėgo. Atvirai, nuoširdžiai pasikalbėjus buvo išvengta ginkluoto konflikto. Vėliau, kai izraelitai nusigręžė nuo Jehovos, kuris tauta rūpinosi tarytum žmona, jis pasakė iš savo didžio gailesčio ‘prašnekinsiąs jos širdį’ (Ozėjo 2:16 [2:14, Brb]). Koks geras pavyzdys šeimoms! Taip, stenkis pasiekti sutuoktinio širdį, kad suprastų, ką galvoji, ką jauti, — ypač jeigu yra paliesti gilūs jausmai. „Girdime žmones sakant, jog žodžiai nieko nekainuoja, — rašo vieno Jungtinių Valstijų dienraščio žurnalistė Patti Mihalik. — Antra vertus, žodžių būna neįkainojamų. Prašnekti apie savo jausmus gal ir nelengva, bet iš to pelnysi kur kas daugiau, nei padėjęs pinigų į banką.“

Ar įmanoma išsiugdyti artumą ir tarpusavio supratimą?

„Mūsų bendras gyvenimas nuo pat pradžių nenusisekęs“, — apgailestauja vieni. „Šita santuoka vis tiek iširs“, — numoja ranka kiti. Žodžiu, laikomasi požiūrio, kad jeigu jaunavedžiams stinga tikro artumo ir tarpusavio supratimo, tai vėliau nebebus  įmanoma nieko pataisyti. Tačiau pagalvokime, kaip yra tuose kraštuose, kur jaunikį ir jaunąją parenka ir suveda artimieji. Pagal šią tradiciją sukūrę šeimą daugelis vis dėlto išmoksta tarpusavyje atvirai dalytis mintimis ir vienas kitą supranta.

Geriau tai pailiustruoja vienos rytiečių šeimos istorija. Jaunikis ne pats sau nuotaką rado. Žmonos jam suieškoti į tolimą kraštą buvo pasiųstas tarnas. Šitaip sukūrę šeimą tiedu žmonės nesijautė vienas kitam svetimi. Beje, viskas vyko kone prieš keturis tūkstančius metų. Jaunikis, Izaokas, bevaikščiodamas laukuose sutiko grįžtantį tarną su nuotaka. Tarnas „papasakojo Izaokui visa, ką buvo atlikęs“. Toliau Biblijoje rašoma: „Izaokas tuomet nusivedė ją į savo motinos Saros palapinę [tai atstojo oficialią tuoktuvių ceremoniją], vedė Rebeką, ir ji tapo jo žmona. Izaokas mylėjo ją“ (Pradžios 24:62-67).

Įsidėmėkime, kad Izaokas pirmiausia išklausė pasakojimą ir tik tada paėmė Rebeką į žmonas. Tarnas buvo patikimas vyras, atsidavęs Jehovai Dievui, kurį ir Izaokas garbino. Taigi ne be reikalo Izaokas tarnu pasitikėjo. Paskui Izaokas žmoną pamilo.

Ar Izaokas ir Rebeka išmoko atvirai išsakyti vienas kitam savo mintis? Kai jų sūnus Ezavas vedė dvi hetites, šeimoje radosi rimta problema. Rebeka kalbėjo Izaokui: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas [kitas sūnus] vestų hetitę, [...] kas gero man gyvenime beliktų?“ (Pradžios 26:34; 27:46). Ji aiškiai ir konkrečiai pasakė, kas ją slegia.

Jokūbui, Ezavo broliui dvyniui, Izaokas liepė neimti žmonos iš kanaaniečių dukterų (Pradžios 28:1, 2). Taigi Rebeka ne tuščiai kalbėjo. Ji su vyru nevengė aptarti opaus šeimyninio klausimo ir tai yra mums geras pavyzdys. O kaip tada, jei sutuoktinių nuomonės skiriasi? Ką daryti?

Jeigu iškyla nesutarimų

Jeigu šeimoje dėl ko nors nesutariate, tegul nebus taip, kad supyksti ir išvis nekalbi. Tyla šiuo atveju reikštų, jog esi nelaimingas ir kitam žmogui linki būti nelaimingam. Bet kažin ar antroji pusė supranta, ko iš tikrųjų tu nori ir kaip jautiesi.

Jums reikia nuoširdžiai pasišnekėti. Aišku, jei problema opi, jausmus suvaldyti bus nelengva. Šitokį išbandymą kadaise patyrė ir Izaoko tėvai — Abraomas su Sara. Pastaroji buvo nevaisinga ir anų laikų papročiu davė vyrui į suguloves tarnaitę Hagarą, kad nuo jos susilauktų palikuonių. Hagara pagimdė Abraomui berniuką, Izmaelį. Bet vėliau ir Sara pastojo ir pagimdė Abraomui sūnų Izaoką. Kai atėjo metas Izaoką nujunkyti, Sara pastebėjo Izmaelį „besišaipantį“ (Brb) iš jos sūnaus. Nujausdama pavojų, ji ėmė raginti Abraomą išvaryti vergę su Izmaeliu. Taip, Sara atvirai pasakė, ką galvoja. Bet jos prašymas Abraomui labai nepatiko.

Kaip šitas reikalas išsisprendė? Biblijoje pasakojama: „Dievas tarė Abraomui: ‘Nesikankink dėl berniuko ar dėl vergės. Ką tau sako Sara, daryk, kaip ji sako, nes per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys.’“ Abraomas paklausė Jehovos ir pasielgė kaip lieptas (Pradžios 16:1-4; 21:1-14).

Na, sakysi, jeigu Dievas prabiltų į mus iš dangaus, tada būtų jau nesunku abiem tarpusavyje sutikti! Iš tikrųjų sutuoktiniams tai labai padėtų spręsti nesutarimus. Tačiau kaip įmanoma vyrui ir žmonai girdėti Dievo balsą? Reikia drauge skaityti Dievo Žodį ir pripažinti, kad per jį Dievas  duoda jums reikiamų patarimų bei pamokymų (1 Tesalonikiečiams 2:13).

Viena krikščionė, jau daugelis metų kaip ištekėjusi ir turinti nemažą gyvenimo patirtį, pasakoja: „Neretai su savo šeimyninėmis problemomis į mane kreipiasi kokia jaunesnė moteris. Tada aš jos klausiu, ar drauge su vyru skaito Bibliją. Paprastai kas turi problemų, tie nėra pratę skaityti Biblijos drauge“ (Titui 2:3-5). Gera pamoka! Visada skirkite laiko abu kartu susėsti ir paskaityti Dievo Žodį. Tuomet „girdėsite“, kaip Dievas pataria jums vienoje ar kitoje situacijoje elgtis (Izaijo 30:21). Tik neimkite su Biblija tarsi lazda sutuoktinio pliekti — nebaksnokite tų eilučių, kurių kitas, regis, gyvenime nesilaiko. Verčiau žiūrėkite, kaip abu pritaikysite, ką perskaitę.

O jeigu slegia koks sunkumas ir nežinote, ką daryti? Kodėl gi nepaieškojus, kas tuo klausimu rašoma mūsų bibliniuose leidiniuose? Tarkim, rūpinatės senyvais tėvais ir dėl to šeimoje atsiranda įtampa. Užuot ginčijęsi, ką kitas turėtų ar ko neturėtų daryti, verčiau susėskite ir pažiūrėkite knygą Šeimos laimės raktas. * Pirmiausia atsiverskite skyrių „Gerbti savo pagyvenusius tėvus“. Drauge paskaitykite tas pastraipas, kurios ypač tinka jūsų atveju. Beje, pažiūrėkite ir Sargybos bokšto bei Atsibuskite! temų rodykles, spausdinamas paskutiniuose metų numeriuose. Ko gero, nustebsite, kiek daug vertinga galima pasisemti iš Biblijos aiškinamųjų leidinių. Juose teikiamus patarimus sėkmingai taiko aibė nuoširdžių krikščionių.

Taigi susiieškosite, kas jums aktualu, drauge paskaitysite ir tada jau galėsite pažvelgti į savo problemą kitomis akimis. Leidiniuose nurodytos Šventojo Rašto eilutės atskleis, koks yra Dievo požiūris. Susiraskite tas eilutes ir kartu perskaitykite. Taip išgirsite, ką apie jūsų problemą sako Dievas!

Būkite vienas kitam atviri

Ar kada bandei atidaryti duris, kurių jau ilgokai niekas nevarstė? Surūdiję vyriai, nors ir girgždėdami, galiausiai pasidavė. O jeigu durys buvo nuolat varstomos ir vyriai sutepti? Atsidarė lengvai. Taip yra ir su žmonių tarpusavio santykiais. Jeigu nuoširdus, atviras pašnekesys judviem įprastas ir jeigu savo bendrystės duris sutepate krikščioniška meile, tada yra kur kas lengviau išsisakyti net ir kilus rimtam nesutarimui.

Pradžia, aišku, būna sunkoka ir tenka nemažai pasistengti, bet nenuleiskite rankų! Ilgainiui judu tapsite atviresni ir vienas kitą suprasite geriau.

[Išnaša]

[Iliustracija 7 puslapyje]

Ar, kilus nesutarimui, stengsitės sužinoti, ką jums Dievas pataria?