Teisė turėti vardą

KIEKVIENAS žmogus turi vardą. Taityje vardą gauna netgi paliktas naujagimis, kurio nežinomas nei tėvas, nei motina. Civilinės metrikacijos įstaigoje tokiam vaikeliui suteikiamas ir vardas, ir pavardė.

Tačiau vienam asmeniui šitos teisės, kurią turi visi žmonės, daug kas nenori pripažinti. Keisčiausia, kad tas asmuo — dangiškasis Tėvas, „nuo kurio kiekviena šeima danguje ir žemėje gauna savo vardą“! (Efeziečiams 3:14, 15, Jr) Kūrėjo vardas nurodytas Biblijoje, bet daugelis vengia jį tarti. Verčiau sako tiesiog „Dievas“, „Viešpats“, „Amžinasis“. O koks yra tas vardas? Psalmininkas atsako į šitą klausimą: „Tu, kurio vardas Jehova, esi vienintelis Aukščiausiasis visai žemei“ (Psalmyno 83:18, NW).

Pirmoje XIX a. pusėje, kai į Taitį, vieną iš Polinezijos salų, atkeliavo misionieriai iš Londono misijų draugijos, čionykščiai garbino keletą dievų. Kiekvieną vadino vardu, — aukščiausi dievai buvo Oras ir Taroa. Kad Biblijos Dievas nebūtų painiojamas su kitais, misionieriai plačiai išgarsino jo vardą, — taitietiškai jį rašė „Iehova“.

Šį vardą žmonės ėmė dažnai minėti — ir kasdieniuose pokalbiuose, ir laiškuose. Pavyzdžiui, jį daug kur savo korespondencijoje vartojo XIX a. pradžioje valdęs karalius Pomarė II. Čia matome vieną jo laišką su paminėtu Dievo vardu, rašytą angliškai ir dabar saugomą Taičio muziejuje. Tai įrodymas, kad anuo laiku žmonės Jehovos vardo vartoti nevengė. O pirmajame Šventojo Rašto vertime į taitiečių kalbą, pasirodžiusiame 1835-aisiais, Dievas savo tikruoju vardu vadinamas tūkstančius kartų.

[Iliustracija 32 puslapyje]

Karalius Pomarė II

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 32 puslapyje]

Karalius ir laiškas: Collection du Musée de Tahiti et de ses Îles, Punaauia, Tahiti