Ganytojai — „pavyzdys kaimenei“
Ganytojai — „pavyzdys kaimenei“
„Ganykite [...] Dievo kaimenę [...] noriai, [...] uoliai, [...] būdami pavyzdžiu kaimenei“ (1 PETRO 5:2, 3, Brb).
1, 2. a) Kokią užduotį Jėzus skyrė Petrui ir kas rodo, kad juo pasitikėjo ne tuščiai? b) Kaip Jehova žiūri į ganytojus, paskirtus globoti jo kaimenę?
EINA 33 m. e. m. Priešaky — Sekminių šventė. Galilėjos ežero pakrantėje Petras ir kiti šeši mokiniai valgo pusryčius, kuriuos paruošė pats Jėzus. Petras jau nebe pirmą kartą mato prikeltąjį savo Mokytoją ir, aišku, nepaprastai džiaugiasi. Bet apaštalas tikriausiai ir nuogąstauja. Juk vos prieš kelias dienas išsigynė Jėzaus, nors paskui, tiesa, atgailavo (Luko 22:55-60; 24:34; Jono 18:25-27; 21:1-14). Ar Mokytojas ima jį peikti, kad tąsyk taip pristigo tikėjimo? Ne. Jėzus netgi įpareigoja Petrą maitinti ir ganyti jo „aveles“ (Jono 21:15-17). Iš Biblijos pasakojimo apie pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenę akivaizdu, kad Jėzus pasitikėjo Petru ne tuščiai. Šis jo sekėjas Jeruzalėje drauge su kitais apaštalais ir vyresniaisiais rūpestingai ganė krikščionių bendruomenę tiek nelengvų išmėginimų, tiek spartaus jos augimo tarpsniais (Apaštalų darbų 1:15-26; 2:14; 15:6-9).
2 Šiandien, pačiais sunkiausiais žmonijos istorijos laikais, Jehova per Jėzų Kristų irgi paskiria patyrusius vyrus tarnauti dvasiniais ganytojais ir globoti jo avis (Efeziečiams 4:11, 12; 2 Timotiejui 3:1). Ar Dievas turi pagrindą jais pasitikėti? Taip, juk jie darbuojasi puikiai — pasaulinėje krikščionių brolijoje vyrauja taika. Žinia, šie ganytojai suklysta kaip ir Petras (Galatams 2:11-14; Jokūbo 3:2). Vis dėlto Jehova paveda jiems rūpintis avimis, kurias „įsigijo savojo Sūnaus krauju“ (Apaštalų darbų 20:28, Jr). Dievas labai brangina tuos vyrus, laiko juos „nusipelniusiais dvigubos pagarbos“ (1 Timotiejui 5:17).
3. Kaip krikščionių ganytojai išsaugo uolią dvasią?
3 Krikščionių ganytojai yra neblėstančio uolumo ir atsidavimo pavyzdys kaimenei. Kaip šie broliai išsaugo tokią dvasią? Jie, kaip ir Petras bei kiti pirmojo amžiaus ganytojai, pasikliauja Dievo šventąja dvasia, įgalinančia atlikti atsakingas pareigas (2 Korintiečiams 4:7). Jos padedami taip pat ugdosi dvasios vaisius — meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, tikėjimą, romumą, susivaldymą (Galatams 5:22, 23; NW). Kokiose srityse Dievo kaimenę prižiūrintys vyrai ypač gali būti pavyzdžiu, kaip rodyti šiuos dvasios vaisius?
Myli visą kaimenę ir kiekvieną jos avį
4, 5. a) Kaip Jehova ir Jėzus rodo meilę kaimenei? b) Kokie darbai byloja apie dvasinių ganytojų meilę kaimenei?
4 Svarbiausias Dievo dvasios brandinamas vaisius yra meilė. Jehova pats rodo meilę kaimenei tiekdamas gausybę dvasinio maisto (Izaijo 65:13, 14; Mato 24:45-47). Bet Dievas maitina ne tik bendrai visą kaimenę — kiekviena avis jam labai brangi (1 Petro 5:6, 7). Jėzus irgi myli kaimenę. Už ją atidavė gyvybę ir pažįsta avis aliai vienos, žino jas vardais (Jono 10:3, 14-16).
5 Krikščionių ganytojai seka Jehova ir Jėzumi. Šie vyrai rodo meilę visai Dievo kaimenei ją mokydami. Biblija grindžiamos jų kalbos stiprina bendruomenę, padeda apsisaugoti nuo pavojų, ir tokio kruopštaus darbo rezultatai visiems akivaizdūs (1 Timotiejui 4:13, 16). Tačiau mažai kas žino, kiek laiko jie praleidžia suvesdami ataskaitas, tvarkydami korespondenciją, sudarinėdami tvarkaraščius, dirbdami daugybę kitų darbų, kad bendruomenės sueigos vyktų ir kita veikla būtų organizuojama „padoriai ir tvarkingai“ (1 Korintiečiams 14:40). Šis triūsas dažniausiai nematomas ir todėl kartais neįvertinamas. Tokia tarnystė tikrai yra iš meilės (Galatams 5:13).
6, 7. a) Kaip ganytojai gali artimiau pažinti kaimenės avis? b) Kodėl nereikia vengti pasidalyti savo jausmais su vyresniaisiais?
6 Rūpestingi ganytojai neišleidžia iš akių nė vienos kaimenės avies (Filipiečiams 2:4). Ypač jiems padeda suartėti su bendratikiais lauko tarnyba. Pats Jėzus skelbti apie Karalystę eidavo drauge su mokiniais ir tai būdavo gera proga juos padrąsinti (Luko 8:1). Vienas patyręs krikščionių ganytojas sako: „Tada, kai triūsi su broliu arba seserimi skelbimo tarnyboje, yra puikiausia galimybė artimiau juos pažinti ir sustiprinti.“ Jeigu su kuriuo nors iš vyresniųjų jau senokai kartu skelbėte gerąją naujieną, kodėl tuojau pat vėl nepasiprašius į partnerius?
7 Jėzus mylėjo savo sekėjus ir šie visada galėdavo pasidalyti su juo džiaugsmais ir skausmais. Štai kada 70 mokinių linksmi grįžo iš skelbimo kelionės, Jėzus irgi džiūgavo (Luko 10:17-21). O išvydęs dėl Lozoriaus mirties sielvartaujančią Mariją, jos artimuosius ir draugus, „Jėzus pravirko“ (Jono 11:33-35). Šiandien rūpestingiems ganytojams bendratikių išgyvenimai irgi nesvetimi. Jie myli kaimenės avis, todėl ‘džiaugiasi su besidžiaugiančiais, verkia su verkiančiais’ (Romiečiams 12:15). Nesidrovėk išlieti savo džiaugsmo ar išsakyti liūdesio bendruomenės vyresniesiems. Savo gera nuo taika ir jiems pakelsi dvasią (Romiečiams 1:11, 12). O žinodami apie tavo išbandymus, jie galės sustiprinti ir paguosti (1 Tesalonikiečiams 1:6; 3:1-3).
8, 9. a) Kokią meilę vienas vyresnysis rodė savo žmonai? b) Kodėl taip svarbu, kad ganytojas rodytų meilę šeimai?
8 Ganytojo meilė kaimenei ypač matyti iš to, kaip jis rūpinasi visais savo šeimos poreikiais (1 Timotiejui 3:1, 4). Jeigu vyresnysis vedęs, jo meilė ir pagarba žmonai yra pavyzdys kitiems vyrams (Efeziečiams 5:25; 1 Petro 3:7). Štai Lindos, vienos mūsų sesės, sutuoktinis daugiau nei 20 metų, iki pat mirties, tarnavo prižiūrėtoju. Ji pasakoja: „Mano vyras visuomet daug darbuodavosi brolijos labui. Bet niekad nepamiršdavo ir manęs: dėkodavo už paramą, skirdavo laiko, kai tik galėdavo, todėl jaučiausi tikra jo bendražyge. Žinojau, jog jis mane myli, ir nepavyduliavau, kad tiek aukojasi dėl bendruomenės.“
9 Jeigu krikščionių ganytojas turi vaikų, kiti tėvai irgi gali mokytis iš jo, kaip mažuosius su meile drausminti ir nuolat pagirti (Efeziečiams 6:4). Ganytojo meilė savo šeimai nepaliaujamai liudija, kad jis vertas pasitikėjimo, parodyto tada, kai per šventąją dvasią buvo paskirtas vyresniuoju (1 Timotiejui 3:4, 5).
Kur pasitarimas, ten džiaugsmas ir ramybė
10. a) Kas gali suardyti bendruomenės džiaugsmą ir ramybę? b) Koks pavojus taikai grėsė pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenėje ir kaip pavyko viską išspręsti?
10 Šventoji dvasia teikia džiaugsmo ir ramybės kiekvienam krikščioniui, vyresniųjų tarybai, visai bendruomenei. Tačiau šie dvasios vaisiai vysta, jeigu nėra tariamasi, dalijamasi mintimis. Kadaise karalius Saliamonas pasakė: „Be pasitarimo niekais nueina užmojai“ (Patarlių 15:22). O jei ganytojai pagarbiai ir atvirai pasikalba apie iškilusius sunkumus, vyraus džiaugsmas ir ramybė. Štai pirmajame amžiuje, kuomet krikščionių taikai iškilo pavojus nesutariant dėl apipjaustymo, vadovaujančioji taryba Jeruzalėje kliovėsi šventosios dvasios vadovavimu. Taip pat tarybos nariai išsakė, ką kuris mano šiuo klausimu, ir po gyvų diskusijų priėmė vieningą sprendimą. Kada apie savo nutarimą pranešė bendruomenėms, broliai „apsidžiaugė paguodos žodžiais“ (Apaštalų darbų 15:6-23, 25, 31; 16:4, 5). Džiaugsmas ir ramybė buvo išsaugoti.
11. Kaip vyresnieji stengiasi išsaugoti bendruomenės džiaugsmą ir taiką?
11 Šiandien ganytojai irgi stengiasi išsaugoti džiugią, taikią atmosferą kaimenėje visada tardamiesi, atvirai dalydamiesi mintimis. Jeigu dėl ko nors kaimenės santarvė gali suirti, susirinkę vyresnieji pasikeičia nuomonėmis, pagarbiai išklauso vienas kitą (Patarlių 13:10; 18:13). Sprendimą priima maldoje paprašę šventosios dvasios ir remdamiesi Biblijos principais bei „ištikimo ir protingo vergo“ leidiniuose duodamais patarimais (Mato 24:45-47, Jr; 1 Korintiečiams 4:6). Paskui, paklusdamas šventosios dvasios vadovavimui, kiekvienas ganytojas palaiko vyresniųjų tarybos nutarimą, net jeigu jo nuomonė buvo kitokia. Tokiu nuolankumu šie broliai padeda išsaugoti džiaugsmą ir ramybę ir yra puikus pavyzdys avims, kaip vaikščioti su Dievu (Michėjo 6:8). O tu ar esi nuolankus: ar palaikai kaimenės ganytojus, kai jie priima Biblijos principais paremtus sprendimus?
Kantrūs ir švelnūs
12. Kodėl Jėzui reikėjo daug kantrybės ir švelnumo mokant apaštalus?
12 Jėzus buvo kantrus ir švelnus su savo apaštalais, nors ir matydavo jų silpnybes. Pavyzdžiui, ne kartą įtikinėjo mokinius, jog reikia būti nuolankiems (Mato 18:1-4; 20:25-27). Net paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus parodė nuolankumo pavyzdį nuplaudamas apaštalams kojas, bet vėl „tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu“ (Luko 22:24; Jono 13:1-5). Ar Jėzus apaštalus išbarė? Ne, tik darsyk maloniai pamokė: „Katras yra vyresnis — kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Luko 22:27). Kantrybe, švelnumu ir savo pavyzdžiu Jėzui pavyko paliesti apaštalų širdis.
13, 14. Kada ypač ganytojai turi būti malonūs?
13 Šiandien dvasiniams ganytojams irgi kartais tenka ne vieną sykį duoti patarimą bendratikiui dėl kokios nors silpnybės. Lengva susierzinti, bet ‘įspėdamas nedrausminguosius’ vyresnysis turėtų nepamiršti, jog pats nėra tobulas. Tai padės jam elgtis su broliu kantriai, švelniai, — kaip elgiasi Jėzus ir Jehova su visais krikščionimis, taigi ir su ganytojais (1 Tesalonikiečiams 5:14; Jokūbo 2:13).
14 Retkarčiais ganytojams prireikia tarti ir griežtą žodį sunkiai nusidėjusiam bendratikiui. Jeigu šis neatgailauja, yra atskiriamas nuo bendruomenės (1 Korintiečiams 5:11-13). Net ir su tokiu asmeniu vyresnieji elgiasi maloniai: parodo, kad nekenčia ne jo, o nuodėmės (Judo 23). Tai galiausiai paskatina ne vieną paklydusią avį grįžti į kaimenę (Luko 15:11-24).
Tikėjimas skatina daryti gera
15. Kaip ganytojai seka Jehovos gerumo pavyzdžiu ir kas juos skatina tai daryti?
15 „Geras kiekvienam Viešpats“ — net tam, kuris nevertina jo malonės (Psalmyno 145:9; Mato 5:45). Ši jo savybė ypač akivaizdi iš to, kad siunčia savo tarnus skelbti „gerosios naujienos apie karalystę“ (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Ganytojai seka Dievo gerumo pavyzdžiu vadovaudami skelbimo darbui. Kas juos skatina nenuilstamai triūsti? Tvirtas tikėjimas Jehova ir jo pažadais (Romiečiams 10:10, 13, 14).
16. Kaip ganytojai gali daryti gera savo prižiūrimoms avims?
16 Ganytojai ne tik daro „gera visiems“, tai yra garsina žinią, bet ir įpareigoti rūpintis „ypač tikėjimo namiškiais“ (Galatams 6:10). Viena, kaip ši užduotis įgyvendinama, — bendratikių drąsinimas per ganytojiškus aplankymus. „Man patinka lankyti mūsiškius, — pasakoja vienas vyresnysis. — Tai proga pagirti brolius ir seseris už jų pastangas ir padėti suprasti, koks vertingas jų uolus triūsas.“ Kuriam nors bendratikiui gal reikia ganytojų patarimo, kaip dar geriau tarnauti Jehovai. Tokiu atveju supratingi vyresnieji seka apaštalu Pauliumi. Įsiklausyk, kaip jis kreipėsi į Tesalonikos brolius: „Mes pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome“ (2 Tesalonikiečiams 3:4). Toks vyresniųjų pasitikėjimas skatina bendratikius siekti gero ir ‘klausyti savo vadovų’ (Hebrajams 13:17). Jeigu ir tu sulaukei ganytojų apsilankymo ir pasisėmei stiprybės, parodyk dėkingumą.
Savitvarda ir romumas
17. Ko Petras pasimokė iš Jėzaus?
17 Jėzus net sunkiausiomis aplinkybėmis likdavo romus (Mato 11:29). Romumą ir didelę savitvardą jis parodė, kai buvo išduotas ir suimtas. Tąsyk Petras daug nesvarstydamas griebėsi kalavijo. Bet Jėzus jam pasakė: „Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!“ (Mato 26:51-53; Jono 18:10). Apaštalas gerai įsiminė tą pamoką ir vėliau krikščionims parašė: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. [...] Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino“ (1 Petro 2:21-23).
18, 19. a) Kada ganytojams ypač svarbu neprarasti romios dvasios bei savitvardos? b) Kokius dar klausimus aptarsime?
18 Šiandien ganytojai daug nuveiks priežiūros darbe, jei irgi gebės likti romūs net girdėdami neteisingus priekaištus. Tarkim, jie stengiasi padėti patarimais kuriam nors kaimenės nariui, bet šis atsikerta. Galbūt asmuo yra dvasiškai nusilpęs, net smarkiai pasiligojęs, ir iš jo liejasi „neapgalvoti žodžiai — kaip kalavijo smūgiai“ (Patarlių 12:18). Vis dėlto ganytojai, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, nekalba aštriai, nekeršija. Jie nepraranda savitvardos, išlieka draugiški ir šitaip tikrai gali paliesti širdį to, kuriam reikia pagalbos (1 Petro 3:8, 9). O tu ar mokaisi iš vyresniųjų — gavęs patarimą ar priimi jį romiai, santūriai?
19 Jehova ir Jėzus tikrai vertina nelengvą darbą tūkstančių ganytojų, noriai prižiūrinčių pasaulinę kaimenę. Jiedu labai brangina ir tūkstančius tarnybinių padėjėjų, remiančių vyresniuosius, kurie ‘tarnauja šventiesiems’ (Hebrajams 6:10). Tačiau kodėl kai kurie krikštyti broliai nesiryžta siekti šio gero darbo? (1 Timotiejui 3:1) Ir kaip Jehova moko tuos, ką paskiria ganytojais? Tai aptarsime kitame straipsnyje.
Ar atsimeni?
• Kaip ganytojai gali rodyti meilę kaimenei?
• Kaip kiekvienas gali prisidėti, kad bendruomenėje klestėtų džiaugsmas ir taika?
• Kodėl ganytojai duodami patarimą turi būti kantrūs ir švelnūs?
• Kaip vyresnieji rodo gerumą ir tikėjimą?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 18 puslapyje]
Vyresniuosius darbuotis bendruomenės labui skatina meilė
[Iliustracijos 18 puslapyje]
Jie taip pat skiria laiko savo šeimai — kartu pramogauja...
... ir skelbia gerąją naujieną
[Iliustracija 20 puslapyje]
Viską drauge aptardami, vyresnieji palaiko džiugią, taikią brolijos dvasią