Ištikimai tarnaukime Kristui Karaliui

„Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys“ (DANIELIAUS 7:14).

1, 2. Iš kur žinome, kad 33 m. e. m. Kristus dar neturėjo visos Karalystės valdžios?

AR ĮSIVAIZDUOJI valdovą, kuris paaukotų už savo pavaldinius gyvybę ir vėl gyventų ir karaliautų? Ar galėtų koks valdovas, pelnęs žemėje pavaldinių pasitikėjimą ir ištikimybę, paskui valdyti iš dangiškosios buveinės? Tik Jėzui Kristui įmanoma tai ir dar daugiau (Luko 1:32, 33). Kristus mirė, prisikėlė, užžengė į dangų ir per 33-iųjų mūsų eros metų Sekmines Dievas „jį davė kaip galvą viršum visko Bendruomenei“ (Efeziečiams 1:20-22, Jr; Apaštalų darbų 2:32-36). Iš pradžių Kristaus valdžia buvo ribota: jis valdė tik dvasia pateptuosius krikščionis, tai yra dvasinį Izraelį, Biblijoje vadinamą „Dievo Izraeliu“ (Galatams 6:16; Kolosiečiams 1:13).

² Praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo 33-iųjų mūsų eros metų Sekminių apaštalas Paulius patvirtino, kad Kristus dar nebuvo gavęs visos Karalystės valdžios, bet sėdėjo „Dievo dešinėje, laukdamas, kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų“ (Hebrajams 10:12, 13). Dar vėliau, pirmojo amžiaus pabaigoje, senyvas apaštalas Jonas regėjime matė, kas bus ateityje: kaip visatos Valdovas Jehova paskiria Jėzų Kristų ką tik įkurtos dangiškosios Karalystės Karaliumi (Apreiškimo 11:15; 12:1-5). Gerai žinomi istorijos faktai mums aiškiai liudija, kad būtent 1914 metais Kristus pradėjo valdyti danguje kaip Mesijiškasis Karalius. *

3. a) Kodėl nuo 1914-ųjų Karalystės naujiena skamba dar džiugiau? b) Apie ką dera susimąstyti?

³ Taigi nuo 1914 metų geroji Karalystės naujiena skamba dar džiugiau: Kristus, Dievo dangiškosios Karalystės Karalius, jau viešpatauja, nors vis dar „tarp savo priešų“ (Psalmyno 110:1, 2, Jr; Mato 24:14; Apreiškimo 12:7-12). O ištikimi Karaliaus pavaldiniai visoje žemėje uoliai remia jo valdžią — dirba pasaulinio Biblijos mokymo darbą, kokio dar nėra buvę (Danieliaus 7:13, 14; Mato 28:18). Dvasia pateptieji krikščionys, „karalystės sūnūs“, ‘Kristaus vietoj eina pasiuntinių pareigas’. Jiems nuoširdžiai padeda ir daugiau laimingų Dievo Karalystės šalininkų — Kristaus „kitos avys“ (Mato 13:38, NW; 2 Korintiečiams 5:20; Jono 10:16). Vis dėlto kiekvienas iš mūsų turime susimąstyti, ar tikrai pripažįstame Kristaus valdžią. Ar esame jam besąlygiškai atsidavę? Kaip galime parodyti ištikimybę Karaliui, kuris valdo iš dangaus? Pirmiausia pakalbėkime, kodėl turime būti Kristui ištikimi.

 Karalius, kuriam trokštame būti ištikimi

4. Ką Jėzus, būsimasis Karalius, nuveikė tarnaudamas žemėje?

⁴ Apmąstydami, ką Kristus dėl mūsų padarė, jaučiamės jam dėkingi. Sykiu gėrimės ir jo asmenybe. Visa tai skatina mus būti jam ištikimus (1 Petro 1:8). Žemiškosios tarnystės dienomis Jėzus, būsimasis Karalius, mažu mastu parodė, ką įgyvendins visoje planetoje, kai atėjus Dievo nustatytam metui gaus visą Karalystės valdžią. Anuomet jis pamaitino alkanus, išgydė ligonius, aklus, luošus, kurčius, nebylius, netgi prikėlė kelis mirusius (Mato 15:30, 31; Luko 7:11-16; Jono 6:5-13). Be to, iš Jėzaus gyvenimo žemėje galime spręsti, koks pasaulio Valdovas jis bus. Matome, kad iškiliausia jo savybė — pasiaukojama meilė (Morkaus 1:40-45). Teigiama, jog Napoleonas Bonapartas yra pasakęs: „Aleksandras Makedonietis, Cezaris, Karolis Didysis ir aš pats įkūrėme imperijas, tačiau savo didžius užmojus įgyvendinome jėga. Jėzus Kristus vienintelis įkūrė savo karalystę meilės galia ir net dabar milijonai žmonių pasirengę už jį mirti.“

5. Kuo Jėzus taip traukė žmones?

⁵ Kadangi Jėzus buvo romus ir nuolankus, įtampos bei įvairių naštų prislėgti žmonės atsigaudavo klausydami jo uždegančių mokymų, daugeliui jo gerumas paliesdavo širdį (Mato 11:28-30). Vaikus traukte traukė prie Jėzaus. Nuolankūs vyrai vertino, ką iš Kristaus išgirdę, mielai pasekė juo ir tapo jo mokiniais (Mato 4:18-22; Morkaus 10:13-16). Daug dievobaimingų moterų dėl Jėzaus dėmesingumo ir pagarbaus elgesio rodė jam ištikimybę; nemažai jų aukojo savo laiką, jėgas ir lėšas remdamos jį tarnystėje (Luko 8:1-3).

6. Kokie Jėzaus jausmai atsiskleidė mirus Lozoriui?

⁶ Švelniausi Kristaus jausmai atsiskleidė mirus jo brangiam draugui Lozoriui. Išvydęs sielvartaujančias Mariją ir Mortą jis susigraudino ir pravirko. Nors Kristus žinojo netrukus grąžinsiąs Lozoriui gyvybę, jį apėmė didžiulis liūdesys ir širdgėla. Paskui meilės ir gailestingumo skatinamas Jėzus Dievo duota galia prikėlė mirusįjį (Jono 11:11-15, 33-35, 38-44).

7. Kodėl Jėzus vertas mūsų ištikimybės? (Žiūrėk taip pat rėmelį 31 puslapyje.)

⁷ O kaip Jėzus mylėjo, kas teisinga, ir nekentė blogio, veidmainystės! Jis dusyk ryžtingai išvaikė iš šventyklos godžius prekeivius (Mato 21:12, 13; Jono 2:14-17). Gyvendamas žemėje Jėzus patyrė įvairiausių sunkumų, tad puikiai supranta, kokie vargai slegia mus (Hebrajams 5:7-9). Taip pat žinojo, ką reiškia būti neapykantos arba neteisybės auka (Jono 5:15-18; 11:53, 54; 18:38—19:16). Galiausiai jis nepabūgo nė kankinamos mirties, kad įvykdytų Dievo valią ir atvertų savo pavaldiniams kelią į amžinąjį gyvenimą (Jono 3:16). Ar tai, ką sužinai apie Kristų, neskatina tavęs ir toliau jam ištikimai tarnauti? (Hebrajams 13:8; Apreiškimo 5:6-10) Pakalbėkime, koks gi turi būti Karaliaus Kristaus pavaldinys.

Koks turi būti Kristaus pavaldinys

8. Ko reikalaujama iš Kristaus pavaldinių?

⁸ Štai palyginimas: žmogui, kuris nori tapti kitos šalies piliečiu, paprastai keliami tam tikri reikalavimai. Galbūt žiūrima, ar gera jo charakteristika, ar neserga kokiomis pavojingomis ligomis. Kristaus pavaldiniui irgi privalu laikytis aukštų moralės normų, rūpintis, kad dvasinė sveikata būtų gera (1 Korintiečiams 6:9-11; Galatams 5:19-23).

9. Kaip parodome, kad esame ištikimi Kristui?

⁹ Be to, Jėzus Kristus teisėtai reikalauja, kad pavaldiniai būtų ištikimi jam ir jo Karalystei. Vadinasi, jie turi gyventi taip, kaip kadaise mokė būsimasis Karalius. Pavyzdžiui,  šiems žmonėms Dievo valia ir Karalystės reikalai svarbesni nei materialiniai siekiai (Mato 6:31-34). Jie net per sunkiausius išbandymus stengiasi eiti Jėzaus pėdomis (1 Petro 2:21-23). Sekdami Kristumi, jo pavaldiniai taip pat kiek galėdami daro gera kitiems (Mato 7:12; Jono 13:3-17).

10. Kaip rodome ištikimybę Kristui a) šeimoje? b) bendruomenėje?

¹⁰ Pavaldinių ištikimybė savo dangiškajam Karaliui akivaizdi ir kai jie seka Kristaus pavyzdžiu šeimoje. Kaip Jėzus buvo atsidavęs bendruomenei, taip ir jam ištikimas vyras rūpinasi žmona ir vaikais (Efeziečiams 5:25, 28-30; 6:4; 1 Petro 3:7). Kad žmona yra ištikima Jėzaus sekėja, liudija jos tyras elgesys, „švelni ir taikinga dvasia“ (1 Petro 3:1-4; Efeziečiams 5:22-24). O vaikai yra ištikimi Kristui, jeigu klauso tėvų, kaip jis kadaise savųjų, nors šie ir buvo netobuli (Luko 2:51, 52; Efeziečiams 6:1). Kristaus pavaldiniai stengiasi visko mokytis iš jo: būti „užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs“ ir ‘neatsilyginti piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą’ (1 Petro 3:8, 9; 1 Korintiečiams 11:1).

Pavaldiniai paklūsta įstatymui

11. Kokiems įstatymams paklūsta Kristaus pavaldiniai?

¹¹ Kaip asmenys, norintys tapti kokios nors šalies piliečiais, paklūsta jos įstatymams, taip „Kristaus įstatymui“ paklūsta jo pavaldiniai darydami viską, ko jis mokė ir ką įsakė (Galatams 6:2). Svarbiausia, jie ištikimai laikosi „karališkojo įstatymo“ mylėti artimą (Jokūbo 2:8). Ko šitie įstatymai reikalauja?

12, 13. Kaip mes ištikimai paklūstame „Kristaus įstatymui“?

¹² Kristaus pavaldiniai netobuli, turi visokių ydų (Romiečiams 3:23). Todėl jiems reikia ugdytis „neveidmainišką brolių meilę“, kad gebėtų ‘karštai iš širdies mylėti vieni kitus’ (1 Petro 1:22). O jei kartais krikščionys ‘vienas prieš kitą turi skundą’, vadovaujasi Kristaus įstatymu: ‘esti pakantūs ir atleidžia vieni kitiems’. Paklusdami šiam įstatymui nesutelkia dėmesio į bendratikio netobulumą, verčiau žiūri į geras jo savybes. Argi nesidžiaugi, kad esi tarp tų, kurie, ištikimai paklusdami mūsų rūpestingam Karaliui, apsivelka meile — „tobulumo raiščiu“? (Kolosiečiams 3:13, 14, Brb)

¹³ Be to, meilė, kokią Jėzus savo sekėjus skatino ugdytis, didesnė už tą, kurią paprastai žmonės rodo vienas kitam (Jono 13:34, 35).  Jeigu mylime tik mus mylinčius, ‘kuo gi viršijame kitus’? Tai nėra tikroji meilė. Jėzus mokė rodyti tokią meilę, kokią rodo jo Tėvas — pagrįstą principais, — vadinasi, mylėti net tuos, kurie mūsų nekenčia ir mus persekioja (Mato 5:46-48). Šitokia meilė kaip tik ir skatina Karalystės pavaldinius ištikimai dirbti svarbiausią jiems pavestą darbą. Kokį?

Mūsų ištikimybė išbandoma

14. Kodėl skelbimo darbas toks svarbus?

¹⁴ Dievo Karalystės pavaldiniai dabar triūsia svarbiame darbe — ‘liudija apie karalystę’ (Apaštalų darbų 28:23). Tai daryti būtina, nes per Mesijiškąją Karalystę bus apginta Jehovos teisė visa valdyti (1 Korintiečiams 15:24-28). Kai skelbiame gerąją naujieną, žmonės sužino apie galimybę tapti Dievo Karalystės pavaldiniais. O žmonių atsakas į šią žinią yra kriterijus, pagal kurį Karalius Kristus galės teisti žmoniją (Mato 24:14; 2 Tesalonikiečiams 1:6-10). Vadinasi, svarbiausia, kaip parodome ištikimybę Kristui, — klausydami jo įsakymo pasakoti kitiems apie Karalystę (Mato 28:18-20).

15. Kodėl krikščionių ištikimybė yra išbandoma?

¹⁵ Šėtonas, aišku, kiek įmanydamas kliudo skelbimo darbui, o pasaulio valdovai nepripažįsta Dievo Kristui duotos valdžios (Psalmyno 2:1-3, 6-8). Ne veltui Jėzus savo mokinius perspėjo: „‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jono 15:20). Todėl Kristaus sekėjai grumiasi dvasinėje kovoje ir jų ištikimybė yra išbandoma (2 Korintiečiams 10:3-5; Efeziečiams 6:10-12).

16. Kaip Karalystės pavaldiniai atiduoda „kas Dievo — Dievui“?

¹⁶ Dievo Karalystės pavaldiniai lieka ištikimi savo nematomam Karaliui, bet kartu yra pagarbūs ir žmonių valdžiai (Titui 3:1, 2). Jėzus pasakė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Morkaus 12:13-17). Taigi kai valdžios įstatymai neprieštarauja Dievo įstatymams, Kristaus pavaldiniai jiems paklūsta (Romiečiams 13:1-7). Bet štai sykį, kada žydų aukščiausiasis teismas nepaisydamas Dievo įstatymų uždraudė Jėzaus mokiniams skelbti žinią, šie pagarbiai, tačiau drąsiai pareiškė, jog „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 1:8; 5:27-32).

17. Kodėl nepristingame drąsos, kai mūsų ištikimybė išmėginama?

¹⁷ Žinia, Kristaus pavaldiniams reikia didelės drąsos, kad persekiojami išsaugotų ištikimybę savo Karaliui. Bet Jėzus patikino: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mato 5:11, 12). Pirmieji Kristaus sekėjai įsitikino, kokie teisingi šie žodžiai. Net nuplakti už tai, kad nenustojo skelbti apie Karalystę, jie džiaugėsi, „kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Mesiją — Jėzų“ (Apaštalų darbų 5:41, 42). Ir tave verta pagirti, kad, netgi slegiamas sunkumų, ligos, netekties ar patirdamas priešiškumą, rodai tokią pat ištikimybės dvasią (Romiečiams 5:3-5; Hebrajams 13:6).

18. Kokias išvadas darome iš Jėzaus žodžių Poncijui Pilotui?

 ¹⁸ Būsimasis Karalius Jėzus romėnų valdytojui Poncijui Pilotui pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jono 18:36). Todėl dangiškosios Karalystės pavaldiniai neima ginklo į rankas ir konfliktuose nepalaiko nė vienos pusės. Būdami ištikimi „Ramybės Kunigaikščiui“, jie šiame susiskaldžiusiame pasaulyje yra visiškai neutralūs (Izaijo 2:2-4; 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]).

Ištikimi pavaldiniai džiaugsis visą amžinybę

19. Kodėl Kristaus pavaldiniai su pasitikėjimu žvelgia į ateitį?

¹⁹ Kristaus, „Karalių Karaliaus“, ištikimi pavaldiniai su pasitikėjimu žvelgia į ateitį. Jie trokšta išvysti, kaip Kristus apsireikš savo antgamtine galia (Apreiškimo 19:11—20:3; Mato 24:30). Ištikimų dvasia pateptų „karalystės sūnų“ likutis laukia savo neįkainojamo paveldo — būti Kristaus bendravaldžiais danguje (Mato 13:38, NW; Luko 12:32). Ištikimos „kitos avys“ labai laukia, kada Kristus joms ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę [jos žemiškąjį rojų]!“ (Jono 10:16; Mato 25:34). Tad, visi Karalystės pavaldiniai, būkime pasiryžę ir toliau ištikimai tarnauti Karaliui Kristui.

[Išnaša]

Ar gali paaiškinti?

• Kodėl Kristus vertas mūsų ištikimybės?

• Kaip Kristaus pavaldiniai rodo jam ištikimybę?

• Kodėl norime būti ištikimi Karaliui Kristui?

[Studijų klausimai]

[Rėmelis 31 puslapyje]

KUO DAR KRISTUS MUS TRAUKIA

Nešališkumu (Jono 4:7-30)

Gailestingumu (Mato 9:35-38; 12:18-21; Morkaus 6:30-34)

Pasiaukojama meile (Jono 13:1; 15:12-15)

Ištikimybe (Mato 4:1-11; 28:20; Morkaus 11:15-18)

Atjauta (Morkaus 7:32-35; Luko 7:11-15; Hebrajams 4:15, 16)

Supratingumu (Mato 15:21-28)

[Iliustracija 29 puslapyje]

Rodydami meilę vienas kitam, ištikimai laikomės „Kristaus įstatymo“

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Ar gėrėdamasis Kristaus asmenybe nejauti paskatos jam ištikimai tarnauti?