Pasaulį vargina skurdas

VISENTĄ * dažnai pamatysi Brazilijos didmiesčio San Paulo gatvėmis tempiantį sunkiai pakrautą vežimėlį. Jis renka kartoną, plastmasę, metalo laužą. Kada pradeda temti, pasitiesęs kartono lakštą gulasi miegoti tiesiog po vežimėliu. Regis, jam nė motais, kad judria gatve pro šalį zuja mašinos. Seniau jis turėjo darbą, namus, šeimą, bet viską prarado ir dabar, likęs be pastogės, tik vargais negalais pelnosi duonos kąsnį.

Imant pasauliniu mastu, baisus skurdas laiko savo gniaužtuose milijonus tokių kaip Visentas. Tereikia pasižvalgyti po besivystančias šalis, kiek čia benamių, o kiek dar gyvena lūšnynuose! Neretai pamatysi išmaldos prašantį žmogų: luošą, neregį, motiną su žindomu kūdikiu. O kai prie šviesoforo sustoja virtinės automobilių, aplinkui ima šmirinėti vaikai — siūlo pirkti saldainių, stengiasi, kad bent kokį pinigėlį užsidirbtų.

Sunku šitokį skurdą pateisinti. Britanijoje leidžiamas žurnalas The Economist skelbia: „Žmonija dabar yra kaip niekad pralobusi ir ypač gerai apsiginklavusi medicinos žiniomis, technika, intelektu — puikiai pasirengusi įveikti skurdą.“ Žmonijos intelektiniai ištekliai, aišku, daugeliui gyventojų duoda apčiuopiamos naudos. Jei šalis ir ne itin turtinga, jos didmiesčių gatvėse tikriausiai pilna blizgančių naujutėlaičių automobilių; prekybos centrų lentynos prikimštos naujausios technikos, ir pirkėjų netrūksta. Štai Brazilijoje 2004 metais du prekybos centrai, sumanę išsireklamuoti ir padidinti savo apyvartą, dirbo visą naktį iš gruodžio 23-iosios į 24-ąją. Vienas netgi nusamdė sambos šokėjus, kad linksmintų visus, kas ateina. Pirkėjų tąsyk plūstelėjo beveik pusė milijono!

 Tačiau kiek yra žmonių, kurie tos materialinės gerovės nėmaž neragauja. Tarp pasiturinčių ir vargšų žioji gili praraja, ir tai skatina susimąstyti, ar nevertėtų dėti visas pastangas, kad tik skurdo neliktų. Brazilijoje leidžiamas žurnalas Veja rašo: „Pasaulio lyderių darbotvarkėje šįmet [2005-aisiais] svarbiausias klausimas turi būti kova su skurdu.“ Tame pačiame žurnale minima, jog padėti vargingiausioms šalims, ypač Afrikos žemynui, buvo pasiūlytas naujas Maršalo planas. * Nors tokia iniciatyva jau savaime byloja, kad reikalai nestovi vietoje, „vis dėlto labai abejotina, ar sulauksime norimų rezultatų, — priduriama žurnale. — Dauguma šalių nenori finansiškai prisidėti, nes lėšos retai tepasiekia žmones, kuriems yra skirtos“. Valstybių, tarptautinių organizacijų bei atskirų asmenų teikiama parama dėl korupcijos ir biurokratizmo sunkiai randa kelią pas tuos, kam labiausiai jos reikia.

Jėzus žinojo, kad skurdas yra negyjantis skaudulys. Anot jo, „vargšų jūs visuomet turite šalia savęs“ (Mato 26:11). Ar tai reiškia, kad pasaulyje visada bus skurstančių? O gal įmanoma ką pagerinti? Kaip varguoliams gali padėti krikščionys?

[Išnašos]