Sekime Jėzaus pavyzdžiu: rūpinkimės skurstančiais

SKURDAS ir priespauda egzistuoja tūkstančius metų — beveik tiek pat, kiek žmonija. Įstatymas, Dievo duotas Izraelio tautai, vargšus užstojo ir turėjo palengvinti jų naštą. Deja, to Įstatymo dažnai nebuvo paisoma (Amoso 2:6). Pranašas Ezechielis piktinosi, kad su varguoliais elgiamasi neteisingai. Jo žodžiais tariant, „krašto žmonės smurtavo ir plėšikavo, skriaudė vargšą ir beturtį, nukreipė smurtą prieš ateivį“ (Ezechielio 22:29).

Ne ką geriau buvo ir tada, kai žemėje gyveno Jėzus. Vargšai religiniams vadovams nė kiek nerūpėjo. Apie anuos religininkus pasakyta, kad jie „godūs pinigų“ ir kad „ryja našlių namus“. Be to, svarbesni jiems buvo ne varguolių ir senimo reikalai, o tradicijos (Luko 16:14; 20:47; Mato 15:5, 6). Įsidėmėtina, jog savo pasakojime apie gailestingąjį samarietį Jėzus paminėjo, kad kunigas ir levitas, pamatę sužeistą keleivį, praėjo kita kelio puse — nesustojo ir jam nepagelbėjo (Luko 10:30-37).

Jėzus rūpinosi vargšais

Evangelijų pasakojimai byloja, kad Jėzus puikiai suprato, ką vargšams tenka iškęsti, ir jų skurdui nebuvo abejingas. Iki ateidamas į žemę Jėzus gyveno danguje. Bet jis išsižadėjo visko, priėmė žmogaus pavidalą ir „dėl [mūsų] tapo vargdieniu“ (2 Korintiečiams 8:9). Matydamas minias Jėzus „gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir  apleisti lyg avys be piemens“ (Mato 9:36). Pasakojime apie neturtingą našlę minima, kad turtuoliai daug davė „iš to, kas jiems atlieka“, bet Jėzui palietė širdį ne jų dovanos, o varganos našlės kukli auka. Ta našlė „iš savo neturto įmetė [į aukų skrynią] viską, ką turėjo pragyvenimui“ (Luko 21:4).

Jėzus vargšus ne tik užjautė, bet ir asmeniškai jais rūpinosi. Su apaštalais turėjo bendrą kasą ir iš jos šelpdavo stokojančius izraelitus (Mato 26:6-9; Jono 12:5-8; 13:29). Visus, kurie norėjo būti jo sekėjais, Jėzus ragino neapleisti pareigos remti skurstančius. Vienam turtingam jaunam didikui kartą pasakė: „Parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!“ Anas vyras skirtis su savo turtu nepanoro. Jo meilė Dievui ir artimui nebuvo tokia stipri kaip polinkis prie materialinių dalykų. Taigi Jėzui į mokinius jis netiko (Luko 18:22, 23).

Kristaus sekėjai rūpinasi vargšais

Po Jėzaus mirties apaštalai ir kiti jo sekėjai toliau rūpinosi skurstančiais saviškiais. Apie 49-uosius mūsų eros metus apaštalas Paulius susitikęs su Jokūbu, Petru ir Jonu tarėsi dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus priesako skelbti gerąją naujieną ir sutarė, kad Paulius su Barnabu eis „pas pagonis“ — skelbs žinią kitataučiams. Vis dėlto Jokūbas ir kiti skatino juodu „prisiminti jų vargšus“. Paulius kaip tik ir stengėsi tai daryti (Galatams 2:7-10).

Valdant imperatoriui Klaudijui, kai kuriuos Romos imperijos regionus ištiko didelis badas. Antiochijoje gyvenantys krikščionys, „kiekvienas pagal savo išteklius, nusprendė paremti Judėjos brolius ir nusiųsti jiems pašalpą. Jie taip padarė ir per Barnabą bei Saulių nusiuntė vyresniesiems paramą“ (Apaštalų darbų 11:28-30).

Šių laikų tikrieji krikščionys irgi supranta, kad Jėzaus sekėjas privalo rūpintis vargšais ir stokojančiais, ypač bendratikiais (Galatams 6:10). Taigi varguolių poreikiams jie nėra abejingi. Štai vienas pavyzdys. Smarki sausra 1998-aisiais nualino šiaurryčių Braziliją: daug kur nudžiūvo ryžių, pupų, kukurūzų pasėliai. Atsirado toks maisto stygius, kokio nebuvę penkiolika metų. Kai kur net geriamojo vandens ėmė trūkti. Jehovos liudytojai kituose šalies rajonuose nedelsdami sudarė pagalbos komitetus ir už savo lėšas tuojau atgabeno tikėjimo broliams tonas maisto produktų.

Labdarą parūpinę liudytojai rašė: „Esame labai laimingi, kad galime padėti savo broliams, ir ypač — kad teikiame džiaugsmo Jehovai. Visada prisimename žodžius iš Jokūbo 2:15, 16.“ Tose Biblijos eilutėse rašoma: „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite sveiki,  sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?!“

Pažiūrėkime kitą pavyzdį. Vienoje Jehovos liudytojų bendruomenėje San Paulo mieste yra tokia nuolanki, uolios dvasios liudytoja. Ji sunkiai verčiasi, vos suduria galą su galu. „Esu visai neturtinga, bet Biblijos mokymai suteikia gyvenimui tikrą prasmę. Nežinau, kas būtų buvę su manim, jei nebūtų padėję bendratikiai“, — sako ji. Prieš kurį laiką šiai stropiai krikščionei reikėjo daryti operaciją, bet ji neturėjo iš ko susimokėti gydytojams. Į pagalbą atėjo bendruomenė: tikėjimo broliai ir seserys suaukojo reikiamą pinigų sumą. Tikrieji krikščionys visame pasaulyje vadovaujasi tuo pačiu principu ir stokojantį bendratikį mielai paremia.

Pagalvojus, kaip mūsų paminėtais atvejais viskas išsisprendė, tikrai yra ko džiaugtis. Kita vertus, jeigu varguoliui ir nuoširdžiai padėsi, skurdas — ta tūkstančius metų egzistuojanti problema — neišnyks. Galingų valstybių ir tarptautinių šalpos organizacijų pastangos, aišku, duoda naudos, tačiau padaryti taip, kad niekas nestokotų, nepavyksta. Dėl skurdo ir kitų žmonijos skaudulių knieti paklausti: ar yra kokia išeitis?

Neįkainojami Biblijos mokymai

Evangelijose rašoma, kad nepasiturintiems ar šiaip kokių bėdų slegiamiems žmonėms Jėzus Kristus nuolat darė gera (Mato 14:14-21). Bet tai nebuvo jo pagrindinė veikla — pirmenybę jis teikė kam kitam. Sykį Jėzus padėjo daugeliui nelaimėlių, o paskui savo mokiniams tarė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį.“ Kodėl Jėzus nepasiliko rūpintis vargšais ir gydyti ligonių, bet iškeliavo skleisti mokslo? Pats ir paaiškino: „Tam [būtent — žodžio skelbti] esu atėjęs“ (Morkaus 1:38, 39, kursyvas mūsų; Luko 4:43). Nors varguoliams Jėzus rodė daug dėmesio, svarbiausia jo užduotis buvo skelbti apie Dievo Karalystę (Morkaus 1:14).

Biblijoje krikščionys raginami eiti Jėzaus pėdomis (1 Petro 2:21). Šiandieną tai labai padeda, kai reikia nusistatyti prioritetus — kam ir kokią pagalbą pirmiausia teikti. Krikščionys, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, vargstantiems padėti neatsisako. Bet, kaip ir Jėzus, pirmenybę skiria kitam darbui: stengiasi skleisti Biblijos žinią, skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 5:14-16; 24:14; 28:19, 20). Vis dėlto kodėl Dievo Žodyje užrašytą žinią skelbti yra svarbiau negu sušelpti žmogų ar padaryti šiaip kokią paslaugą?

Semdamasis iš Biblijos praktiškų patarimų ir jais vadovaudamasis žmogus kur kas geriau pasirengia atlaikyti įvairius gyvenimo išmėginimus, nepasiduoda ir nepritekliaus  varginamas. Tai liudija daugybė pavyzdžių iš viso pasaulio. Reikia dar pridurti, kad Jehovos liudytojų skelbiama žinia apie Dievo Karalystę suteikia ateities viltį. Taip, suteikia viltį, kuri įprasmina gyvenimą ir duoda atsparą netgi didžiausiems sunkumams atlaikyti (1 Timotiejui 4:8). Kokia tai viltis?

Dievo Žodyje apie žmonijos ateitį tvirtai pasakyta: „Pagal [Dievo] pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Petro 3:13). Kada Biblijoje kalbama apie žemę, kartais turima omenyje žemės gyventojai, žmonės (Pradžios 11:1). Taigi pažadėtoji teisi „nauja žemė“ yra ne kas kita kaip visuomenė, susidėsianti iš artimų Dievui žmonių. Biblija dar patikina, kad viešpataujant Kristui visi tikrieji Dievo garbintojai gaus amžinojo gyvenimo dovaną ir žemės rojuje džiaugsmo jiems netrūks (Morkaus 10:30). Tas nuostabus apdovanojimas pasiekiamas visiems, net ir vargšams. O „naujoje žemėje“ skursti jau niekam neteks.

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

KAIP JĖZUS ‘IŠGELBĖS BETURTĮ’? (Psalmyno 72:12)

TEISINGUMAS. „Tegina jis skriaudžiamųjų bylą tautoje, tegelbsti beturčių vaikus ir tesutramdo engėjus“ (Psalmyno 72:4). Kai žemėje įsigalės Kristaus valdžia, visiems bus garantuotas teisingumas. Nebeliks korupcijos — pragaištingos neteisybės, nuskurdinančios ištisas šalis.

TAIKA. „Jo dienomis žydės teisumas ir visuotinė taika, kol nebeliks mėnulio“ (Psalmyno 72:7). Neretai žmonėms skurdą užtraukia konfliktai, karai. O Kristus žemėje įtvirtins taiką — vadinasi, pašalins vieną pagrindinių skurdo priežasčių.

UŽUOJAUTA. „Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais. Jis gelbės beturčių gyvastį, atpirks jų gyvastį iš priespaudos ir smurto; jo akyse brangus jų kraujas“ (Psalmyno 72:12-14). Vargšai, beturčiai ir prispaustieji, Karaliaus Jėzaus Kristaus sutelkti, suvienyti, pasijus viena laiminga šeima.

GEROVĖ. „Krašte [bus] gausu grūdų“ (Psalmyno 72:16). Viešpataujant Kristui, nieko netrūks, visokių gėrybių bus apsčiai. Maisto stygius ir badas, dažnai lydimas skurdo, liks praeities dalyku. (Citatose kursyvas mūsų.)

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Jėzus asmeniškai rūpinosi vargšais

[Iliustracija 6 puslapyje]

Biblijos žinia duoda patikimą viltį