Ar gali kalbėti atvirai ir drąsiai?

DAUGIAU kaip šeši milijonai žmonių 235 šalyse kalba atvirai, drąsiai, su pasitikėjimu (Filipiečiams 1:20, Jr; 1 Timotiejui 3:13; Hebrajams 3:6; 1 Jono 3:21). Kas čia turima omenyje? Ko reikia, kad kalbėtume atvirai ir drąsiai? Kada svarbu taip kalbėti?

Atvirumo nereikia painioti su šiurkštumu ar stačiokiškumu. Biblijoje sakoma: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni“ (Kolosiečiams 4:6). Taigi kalbėdami turime išlaikyti taktą, bet sykiu neleisti, kad žmonių baimė ar sunkumai priverstų mus tylėti.

Ar sugebėjimas drąsiai kalbėti įgimtas? Apaštalas Paulius Efezo krikščionims rašė: „Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus.“ Ir pridūrė, jog tik per Jėzų Kristų „drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo“ (Efeziečiams 3:8-12). Drąsa atvirai kalbėti nėra įgimta. Jos įgauname dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi ir bendrystės su Jehova. Kaip tokios drąsos įgyti? Kaip ją parodyti skelbiant, mokant ir meldžiantis? Pažiūrėkime.

Kas padeda drąsiai kalbėti?

Didžiausias drąsos pavyzdys yra Jėzus Kristus. Būdamas uolios dvasios, jis apie Dievo Karalystę kalbėdavo kiekviena proga — poilsio minutę, pietaudamas kieno nors namuose, kelionėje. Jėzaus nebaugino nei pašaipos, nei atviras priešiškumas. Jis drąsiai demaskuodavo to meto dvasinius vadovus (Mato 23:13-36). Net suimtas ir tardomas Jėzus kalbėjo be baimės (Jono 18:6, 19, 20, 37).

Drąsūs buvo ir Jėzaus apaštalai. Per 33 m. e. m. Sekmines Petras atvirai  kreipėsi į daugiau kaip trijų tūkstančių žmonių minią, nors kiek anksčiau išsigando vienos tarnaitės (Morkaus 14:66-71; Apaštalų darbų 2:14, 29, 41). Pastatyti prieš aukštuosius kunigus, Petras ir Jonas drąsiai liudijo apie prisikėlusį Jėzų Kristų. Matydami šių vyrų drąsą, tie religiniai vadovai atpažino juos buvus kartu su Jėzumi (Apaštalų darbų 4:5-13). Kas paskatino apaštalus taip drąsiai kalbėti?

Jėzus savo mokiniams buvo pažadėjęs: „Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip ar ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis“ (Mato 10:19, 20). Petrui bei kitiems šventoji dvasia padėjo įveikti drovumą ir netylėti. Ta galinga jėga padėti gali ir mums.

Jėzus taip pat įgaliojo savo sekėjus mokyti žmones. Tai suprantama, nes jam duota „visa valdžia danguje ir žemėje“. Be to, jis pats ‘yra su jais’ (Mato 28:18-20). Būdami įsitikinę Jėzaus parama, pirmieji mokiniai buvo tvirti, kai dėl skelbimo teko patirti valdžių persekiojimą (Apaštalų darbų 4:18-20; 5:28, 29). Toks įsitikinimas padės ir mums laikytis tvirtai.

Kodėl dar reikia drąsiai kalbėti? Pauliaus žodžiais, turėdami viltį „viską dėstome atvirai“ (2 Korintiečiams 3:12; Filipiečiams 1:20). Vilties žinia buvo tokia nuostabi, kad jos nederėjo nutylėti. Todėl krikščionys skelbė ją kitiems. Taigi kalbėti drąsiai mus skatina įgyta viltis (Hebrajams 3:6).

Drąsiai skelbk

Kaip galima skelbti be baimės net sunkiomis aplinkybėmis? Prisiminkime apaštalą Paulių. Kalėdamas Romoje jis prašė bendratikių užtarti jį maldomis, kad ‘atvėręs lūpas turėtų drąsos kalbėti taip, kaip privalo kalbėti’ (Efeziečiams 6:19, 20). Ar tos maldos buvo išgirstos? Taip! Įkalintas Paulius toliau „skelbė Dievo karalystę [...] visiškai drąsiai ir netrukdomas“ (Apaštalų darbų 28:30, 31).

Mes irgi rodome drąsą, jei nepraleidžiame progų liudyti darbe, mokykloje, kelionėje. Drovumas, baimė, kaip žmogus reaguos, ar pasitikėjimo savo gabumais trūkumas kartais atima ryžtą kalbėti. Imkime pavyzdį iš apaštalo Pauliaus. „Pasitikėdami Dievu, mes drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki“, — rašė jis (1 Tesalonikiečiams 2:2). Tik pasitikėdamas Jehova Paulius padarė, ko nebūtų įstengęs savo jėgomis.

Malda padėjo sukaupti drąsą Šeri, kai pasitaikė proga liudyti neoficialiai. Sykį viešoje vietoje laukdama savo vyro, ji pastebėjo stoviniuojančią moterį ir nusprendė jai paskelbti. „Jaudulys gniaužė gerklę, bet meldžiau Jehovą drąsos“, — pasakoja Šeri. Vos tik ji užkalbino moterį, priėjo baptistų pastorius. Sesė to nesitikėjo. Vėl pasimeldė ir sugebėjo paliudyti. Ji davė moteriai leidinių ir susitarė aplankyti namuose. Jei atsiradus progai pasitikėdami Jehova kalbame, jis padės rasti žodžių. Galime tuo neabejoti.

 Drąsiai mokyk

Drąsos kalbėti reikia ir mokant. Apie bendruomenės prižiūrėtojus, kurie „gerai tarnauja“, Biblijoje sakoma: „[Jie] pelno gerą vardą ir laisvę visiškai drąsiai kalbėti tikėjime Kristumi Jėzumi“ (1 Timotiejui 3:13, NW). Tie prižiūrėtojai drąsos kalbėti įgyja patys laikydamiesi to, ko moko kitus. Taip apsaugo ir stiprina bendruomenę.

Jeigu elgiamės taip, kaip mokome, mūsų patarimas bus veiksmingesnis ir labiau priimtinas. Blogas pavyzdys klausytojus atstumia, o geras paskatina veikti. Taip dvasiškai brandūs krikščionys gali pataisyti bendratikį, kol šis dar sunkiai nenusižengė (Galatams 6:1, Brb). Bet jei krikščionis menkai taiko Biblijos principus, vargu ar ryšis kitam patarti — galbūt manys, jog neturi teisės kalbėti. O delsiant duoti patarimą pasekmės kartais būna pragaištingos.

Drąsiai kalbėti nereiškia būti kritiškiems ar dogmatiškiems. Paulius maldavo Filemoną „meilės vardu“ (Filemonui 8, 9). Ir šis, matyt, įvykdė apaštalo prašymą. Taigi svarbiausias vyresniojo motyvas duodant patarimą turėtų būti meilė!

Drąsos kalbėti reikia ne tik patariant. Korinto bendruomenei Paulius rašė: „Aš labai pasitikiu jumis, labai jumis giriuosi“ (2 Korintiečiams 7:4). Radęs progą apaštalas nesivaržė bendratikių pagirti. Meilės vedamas jis įžvelgė gerąsias jų savybes, nors matė ir trūkumų. Jei vyresnieji pagiria ir padrąsina tikėjimo brolius bei seseris, krikščionių bendruomenė ugdoma.

Tik kalbėdami atvirai ir drąsiai krikščionys sugebės veiksmingai mokyti. Jau minėtoji Šeri norėjo paskatinti savo vaikus liudyti mokykloje. „Nors buvau išauklėta tiesoje, retai liudydavau bendraklasiams, — prisipažįsta ji. — Skelbti neoficialiai irgi varžydavausi. Kildavo mintis, kokį pavyzdį rodau vaikams?“ Dėl to Šeri ėmė neoficialiai liudyti daugiau.

 Aplinkiniai stebi mus ir mato, ar patys darome tai, ko mokome. Tad ugdykimės drąsą kalbėti savo darbus derindami su žodžiais.

Melskis su pasitikėjimu

Drąsos kalbėti ypač reikia meldžiantis Jehovai. Savo dangiškajam Tėvui galime nekliudomai išlieti širdį būdami tikri, kad mūsų maldas jis girdi ir atsakys. Toks šiltas, artimas bendravimas džiugina. Niekada neturime manyti esą per menki artintis prie Jehovos. Tačiau jei nuoširdžiai išsisakyti trukdo kokia klaida arba nuodėmė? Ar ir tada galime laisvai kreiptis į visatos Valdovą?

Tokią teisę turime, nes Jėzus danguje yra Vyriausiasis Kunigas. Hebrajams 4:15, 16 sakoma: „Turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“ Tai įmanoma dėl to, kad Jėzus mirė už mus ir kad dabar yra Vyriausiasis Kunigas!

Jei iš širdies paklūstame Jehovai, galime tikėtis būsią jo išklausyti. Apaštalas Jonas rašė: „Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes pasitikime Dievu ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka“ (1 Jono 3:21, 22).

Turėdami laisvę melstis, galime išsakyti Jehovai viską. Ar slėgtų baimė, nerimas ar rūpesčiai, guoskimės jam su pasitikėjimu, kad išklausys mūsų karštas maldas. Net jeigu sunkiai nusidėjome, kaltės jausmas teneužgožia noro kreiptis į jį ir iš tikros širdies atgailauti.

Drąsa atvirai kalbėti — neužtarnauta dovana. Ji leidžia šlovinti Jehovą skelbiant ir mokant, taip pat artintis prie jo malda. Tad ‘nepameskime savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis’ — amžinasis gyvenimas! (Hebrajams 10:35)

[Iliustracija 13 puslapyje]

Apaštalas Paulius kalbėjo drąsiai

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Drąsos kalbėti reikia ir mokant

[Iliustracija 16 puslapyje]

Meldžiantis svarbu kalbėti atvirai