Drąsus žmogus, raginęs skaityti Bibliją

Jis mirė šaltoje stepėje rytų Sibire apšmeižtas ir pažemintas. Apie jo pastangas dvasiškai šviesti savo tautiečius graikus šiandien žino nedaugelis. Kas buvo tas žmogus, atvėręs kelią į dvasinę pažangą? Jo vardas — Serafimas. Uoliai stengdamasis kreipti žmones prie Biblijos jis net prarado gyvybę.

SERAFIMAS gyveno tada, kai Graikiją valdė Osmanų imperija. Pasak graikų stačiatikių religijos žinovo Džordžo Metalino, tuo laikotarpiu „trūko tinkamų mokyklų“ ir „dauguma žmonių [net dvasininkai] buvo menkai išsilavinę“.

Sunkumų sudarė pati graikų kalba: bendrinė (koinė) nuo šnekamosios bei dialektų smarkiai skyrėsi. Skirtumas ilgainiui pasidarė toks didelis, kad koinė, kuria parašyti Biblijos graikiškieji krikščionių raštai, nemokyti žmonės nebesuprato. Kilus nesantaikai, įsikišo bažnyčia. Ji nepalaikė liaudies ir bibline kalba patvirtino menkai suprantamą koinė.

Tokiu laikmečiu Lesbo saloje (apie 1670-uosius) vienai garsiai šeimai gimė sūnus — Stefanas Joanis Pogonatas. Aplinkui vyravo skurdas ir neraštingumas. Nesant mokyklų, Stefanas pagrindinių žinių sėmėsi salos vienuolyne. Vėliau dar gana jaunas buvo įšventintas Graikų stačiatikių bažnyčios diakonu ir gavo Serafimo vardą.

Trokšdamas lavintis apie 1693 metus Serafimas išvyko į Konstantinopolį (dabar Stambulas, Turkija). Per laiką savo išprusimu jis pelnė kitų garsių Graikijos žmonių pagarbą. Netrukus viena slapta graikų nacionalistinė organizacija pasiuntė jį su misija pas Rusijos carą Petrą Didįjį. Pakeliui į Maskvą ir atgal Serafimas aplankė keletą Europos miestų, kur pastebėjo daug religinių bei kultūrinių permainų. 1698-aisiais jis nukeliavo į Angliją ir užmezgė naudingas pažintis Londone bei Oksforde. Vėliau buvo pristatytas Anglikonų bažnyčios galvai, Kenterberio arkivyskupui. Šitas ryšys jaunuoliui netrukus labai pravertė.

Išleidžiamas Biblijos vertimas

Būdamas Anglijoje Serafimas nusprendė, jog graikams būtinai reikia lengvai suprantamo „Naujojo Testamento“ (Krikščionių graikiškųjų raštų) vertimo. Remdamasis turimu, prieš daugiau kaip pusę šimtmečio parengtu vienuolio Maksimo, jis tikėjosi išleisti naują vertimą, pataisytą ir suprantamesnį. Taigi su įkarščiu kibo į darbą, bet greit pritrūko lėšų. Viltis atsirado, kai padėti pasisiūlė Kenterberio  arkivyskupas. Labai nudžiugęs Serafimas apsirūpino spausdinimo popieriumi ir susitarė su spaustuve.

Darbas judėjo į priekį, tačiau įpusėjus Luko evangeliją sustojo. Anglijoje prasidėjus politinėms permainoms, arkivyskupas finansinę pagalbą nutraukė. Bet Serafimas nenusiminė. Rado kitų turtingų rėmėjų ir 1703 metais savo peržiūrėtą vertimą išleido. Dalį išlaidų padengė Evangelijos skleidimo užsienio šalyse draugija.

Maksimo verstas „Naujasis Testamentas“ buvo dviejų tomų, su originalo tekstu, didelis ir sunkus. Serafimas pasirinko smulkesnį šriftą, atsisakė autentiško teksto, todėl leidinys išėjo plonesnis ir atsiėjo pigiau.

Kyla pasipriešinimas

„Atnaujintasis leidimas tikrai atitiko žmonių poreikius, — pažymi biblistas Džordžas Metalinas. — Tačiau Serafimas nepraleido progos įgelti [Biblijos] vertimo priešininkams.“ Šie įtūžo perskaitę pratarmėje jo žodžius, jog vertimas „pirmiausia skirtas tiems kunigams ir presbiteriams, kurie nesupranta graikų [koinė] kalbos ir negali Švenčiausiosios Dvasios padedami skaityti bei suvokti originalo teksto ir perteikti jo prasmės paprastiems krikščionims“ (The Translation of the Bible Into Modern Greek—During the 19th Century). Graikų stačiatikių bažnyčioje dėl Biblijos vertimų jau seniai netilo ginčai, o Serafimas juos dar pakurstė.

Vertimo šalininkai buvo įsitikinę, jog tik suprasdami Bibliją žmonės gali dvasiškai ir morališkai tobulėti. Jų nuomone, ir patiems kunigams dera labiau gilintis į Šventąjį Raštą. O Biblijos tiesas, sakė jie, galima perteikti bet kuria kalba (Apreiškimo 7:9).

Vertimo priešininkai tvirtino, jog verčiant bus iškraipytas Biblijos turinys ir paneigta bažnyčios teisė ją aiškinti ir nustatinėti dogmas. Bet svarbiausia buvo ne tai. Jie bijojo, kad naudodamiesi vertimais protestantai nepakirstų Graikų stačiatikių bažnyčios autoriteto. Dėl to dauguma dvasininkų laikė savo pareiga priešintis bet kokiai protestantiškai krypčiai, taip pat ir siekiui versti Bibliją į paprastiems žmonėms suprantamą kalbą. Taip Biblijos vertėjai įžiebė ugnį tarp protestantizmo ir stačiatikybės.

Nors Serafimas palikti stačiatikių bažnyčios neketino, drąsiai atskleidė savo priešininkų nemokšiškumą ir fanatizmą. „Naujojo Testamento“ pratarmėje jis rašė: „Kiekvienas dievobaimingas krikščionis privalo skaityti Šventąją Bibliją“, kad galėtų „sekti Kristumi ir laikytis [jo] mokymų“. Draudimas skaityti Šventąjį Raštą, Serafimo nuomone, buvo nuo Velnio.

Priešiškumo banga

Serafimo vertimui pasiekus Graikiją, sukilo visa tenykštė dvasininkija. Išleistos knygos buvo deginamos, o vertimas uždraustas. Tiems, kas jį turėjo ar skaitė, grėsė atskyrimas nuo bažnyčios. Patriarchas Gabrielius III pavadino Serafimo vertimą bereikalingu ir netikusiu, ir platinti neleido.

Nors vienuolis vilties neprarado, stengėsi būti apdairus. Jo verstą „Naująjį Testamentą“, bažnyčios oficialiai uždraustą, dalis kunigų ir pasauliečių sutiko palankiai. Buvo išplatinta nemažai egzempliorių. Vis dėlto galingi priešininkai nė nemanė pasiduoti.

 Artinasi nelaimė

Serafimas ne tik platino Bibliją, bet sykiu įsitraukė į revoliucinį bei tautinį judėjimą. Dėl to 1704-ųjų vasarą grįžo į Maskvą. Ten įgijo Petro Didžiojo pasitikėjimą ir šis pakvietė jį užimti profesoriaus vietą Rusijos karališkojoje akademijoje. Bet rūpindamasis savo vertimu 1705-aisiais Serafimas vėl išvyko į Konstantinopolį.

Tais pačiais metais išėjo nauja jo vertimo laida, šįsyk be ankstesnės kritiškos pratarmės. Serafimas tik įdėjo trumpą įvadą, kuriame ragino skaityti Bibliją. Vertimas buvo labai populiarus ir patriarchatas jame nieko bloga nerado.

Tačiau 1714 metais triuškinamą smūgį Serafimui kirto Biblijos vertimo priešininkas, graikų keliautojas Aleksandras Eladijus. Knygoje Status Præsens Ecclesiæ Græcæ (Graikų bažnyčios dabartinis statusas) jis aršiai kritikavo Biblijos vertėjus ir vertimus. Eladijus savo knygoje Serafimui paskyrė ištisą skyrių, kur apšaukė jį vagimi, klastūnu, nemokša ir sukčiumi. Kiek pagrįsti buvo tokie kaltinimai? Rašytojas Stilianas Bairaktaris, išreikšdamas daugelio žinomų biblistų nuomonę, priešingai, Serafimą vadina darbščiu žmogumi, drąsiu švietėju, turėjusiu kentėti vien dėl to, kad visa galva pranoko amžininkus. Vis dėlto Eladijaus knyga priartino Serafimo žūtį.

Tampa įtariamuoju

Kai 1731 metais Serafimas grįžo į Rusiją, Petras Didysis jau buvo miręs. Dėl to graikų diakono niekas viešai neužtarė. Naujoji imperatorė Ana Ivanovna baiminosi bet kokios veiklos, galinčios sukelti neramumus jos valdose. 1732-ųjų sausį Sankt Peterburge pasklido gandai, neva vienas graikų šnipas mėgina kenkti imperijos interesams. Tas „šnipas“ buvo Serafimas. Jį suėmė ir nugabeno į Nevskio vienuolyną apklausti. Vienuolynas turėjo Eladijaus knygą, kaltinančią Serafimą įvairiais nusižengimais. Popieriuje išdėstęs tris pagrindinius argumentus, diakonas mėgino gintis. Apklausa truko apie penkis mėnesius, bet įtarimų išsklaidyti nepavyko.

Nesant aiškių kaltės įrodymų, mirties bausmės Serafimas išvengė. Tačiau dėl Eladijaus šmeižto valdžia nesiryžo jo paleisti. Graikų diakonas buvo pasmerktas likusį gyvenimą praleisti Sibiro tremtyje. Nuosprendyje užsiminta, jog bausmė paskirta remiantis kaltinimais, išdėstytais „graikų rašytojo Eladijaus knygoje“. 1732-ųjų liepą grandinėmis surakintas Serafimas atsidūrė rytų Sibire ir buvo įmestas į liūdnai pagarsėjusį Ochotsko kalėjimą.

Po trejų metų jis mirė, visų užmirštas ir apleistas. Kai kurie šio vienuolio sprendimai buvo klaidingi ir neapgalvoti, bet jo Biblijos vertimas užima garbingą vietą tarp kitų, šiandien turimų dabartine graikų kalba. * Verta paminėti lengvai skaitomą „Šventojo Rašto naujojo pasaulio vertimą“, prieinamą graikų bei daugybe kitų kalbų. Kokie mes dėkingi Jehovai Dievui už jo išsaugotą Žodį ir galimybę visiems žmonėms ‘pasiekti tiesos pažinimą’! (1 Timotiejui 2:3, 4)

[Išnaša]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Petras Didysis

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 10 puslapyje]

Nuotraukos: Courtesy American Bible Society