Jehova apreiškia „pabaigą nuo pat pradžios“

„Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios, iš anksto paskelbiu, kas dar įvyks“ (IZAIJO 46:10).

1, 2. Kas yra nepaprasta Babilono nukariavimo istorijoje ir ką tai byloja apie Jehovą?

NAKTIES tamsumoje priešo kareiviai vogčiomis brenda Eufrato vaga link galingojo Babilono. Priėję miesto sieną negali patikėti savo akimis — didžiuliai dvivėriai vartai palikti atidaryti! Kariai įsiveržia į miestą ir greit jį užgrobia. Karvedys Kyras nedelsdamas užvaldo visą šalį ir vėliau paskelbia įsaką, leidžiantį belaisviams žydams grįžti namo. Tūkstančiai jų patraukia į tėvynę, kad Jeruzalėje atkurtų Jehovos garbinimą (2 Metraščių 36:22, 23; Ezros 1:1-4).

² Istorikai turi patikimų duomenų apie tuos 539—537 m. p. m. e. įvykius. Tačiau verta atkreipti dėmesį į vieną nepaprastą dalyką: tai, kas dėjosi anais laikais, jau buvo žinoma prieš porą amžių. Jehova įkvėpė pranašą Izaiją iš anksto aprašyti Babilono žlugimą (Izaijo 44:24—45:7). Dievas nurodė, kaip miestas bus paimtas, be to, pasakė nukariautojo vardą. * Jehova izraelitams, kurie tada buvo jo liudytojai, pasakė: „Atminkite, kas buvo anksčiau, senų senais laikais: aš esu Dievas, ir nėra kito; aš — Dievas, ir nėra tokio kaip aš. Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios, iš anksto paskelbiu, kas dar įvyks“ (Izaijo 46:9, 10a). Jehova išties yra Dievas, galintis iš anksto žinoti, kas bus.

3. Kokius klausimus aptarsime?

³ Ar Dievas žino viską, kas bus ateityje? Ar jam nuo pat pradžių aišku, ką kiekvienas iš mūsų darys? Ar tikrai mūsų ateitis nulemta? Remdamiesi Biblija, šiame ir kitame straipsnyje aptarsime tuos bei panašius klausimus.

 Jehova — pranašysčių Dievas

4. Kas yra Biblijoje užrašytų pranašysčių Autorius?

⁴ Gebėdamas numatyti ateitį, Jehova bibliniais laikais įkvėpdavo savo tarnus užrašyti daugybę pranašysčių, iš kurių sužinome, ką jis nutaręs įgyvendinti. „Kas buvo pranašauta, štai jau įvyko; dabar skelbiu naujus dalykus, — kalba Dievas, — pirmiau, negu tai atsitiks, skelbiu juos tau“ (Izaijo 42:9). Kokia palaiminta Dievo tauta!

5. Kam įpareigotas tas, kas žino, ką Jehova ruošiasi daryti?

⁵ Pranašas Amosas mus patikina: „Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams.“ Žmogus, visa tai žinantis, yra įpareigotas veikti. Atkreipk dėmesį, kaip vaizdingai Amosas tęsia mintį: „Liūtas suriaumojo, ir kas neišsigąs?“ Kaip žmogus ar koks žvėris išgirdęs netoliese riaumojantį liūtą iškart reaguoja, taip ir Amosas bei kiti pranašai nedelsdami skelbė Jehovos žodžius. „Viešpats Dievas prabilo, ir kas atsisakys pranašauti?“ (Amoso 3:7, 8).

Jehovos žodis „atliks tai, kam yra siųstas“

6. Koks buvo Jehovos užmojis prieš Babiloną ir kaip jis buvo įgyvendintas?

⁶ Pranašo Izaijo lūpomis Jehova kalbėjo: „Mano užmojis bus įvykdytas! Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta“ (Izaijo 46:10b). Dievo užmojis prieš Babiloną — pašaukti iš Persijos Kyrą nukariauti ir nuniokoti šį miestą. Jehova pranešė apie tai daug anksčiau, nei viskas išsipildė. Jau minėjome, kad taip įvyko 539 m. p. m. e.

7. Kodėl galime nė kiek neabejoti, kad Jehovos „žodis“ visada atlieka tai, kam yra siųstas?

⁷ Beveik keturi šimtai metų prieš Kyrui nukariaujant Babiloną, Judo valdovui Juozapatui grėsė kova su jungtine Amono ir Moabo kariuomene. Pasitikėdamas Dievu karalius meldė: „Viešpatie, mūsų protėvių Dieve, argi tu nesi Dievas danguje? Argi tu nevaldai visų tautų karalysčių? Tavo rankoje galybė ir jėga. Niekas negali tau priešintis“ (2 Metraščių 20:6). Izaijas irgi buvo kupinas pasitikėjimo Jehova, kai kalbėjo: „Ką Galybių Viešpats nusprendė, kas galės panaikinti? Kai jo ranka pakelta, kas galės ją atitraukti?“ (Izaijo 14:27). O vėliau Babilono karalius Nebukadnecaras, kada jam grįžo protas, nuolankiai pripažino: „Nėra nė vieno, kuris gali sulaikyti [Dievo] ranką ar sakyti: ‘Ką tu darai?’“ (Danieliaus 4:32 [4:35, Brb]). Jehova savo tarnams laiduoja: „Mano žodis [...] negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra siųstas“ (Izaijo 55:11, Brb). Galime nė kiek neabejoti, kad Jehovos „žodis“ visada išsipildo. Dievo tikslas negali būti neįgyvendintas.

 Dievo „amžinasis nutarimas“

8. Kas yra Dievo „amžinasis nutarimas“?

⁸ Laiške Efezo krikščionims apaštalas Paulius parašė, kad Dievas turi „amžinąjį nutarimą“ (Efeziečiams 3:11). Taigi Jehova yra nusprendęs įgyvendinti, kas iš pat pradžių buvo skirta žmonijai ir kas buvo numatyta padaryti žemėje (Pradžios 1:28). Kad geriau suprastume, jog visa, ką Dievas sumanė, yra patikima, aptarkime pačią pirmąją Biblijoje užrašytą pranašystę.

9. Kaip Pradžios 3:15 (Brb) užrašyta pranašystė siejasi su Dievo nutarimu?

⁹ Pradžios 3:15 (Brb) žodžiai rodo, kad iškart po Adomo ir Ievos nuopuolio Jehova nutarė, jog iš tos, kuri simboliškai vadinama jo moterimi, kils „sėkla“, tai yra sūnus. Jehova taip pat numatė, kuo baigsis priešiškumas tarp jo moters ir Šėtono bei tarp jų sėklų. Nors Jehova leis, kad moters Sėklai būtų įgelta į kulnį, atėjus jo nustatytam metui Sėkla sutrins Šėtonui galvą. Laikui bėgant Jehovos žodžiai ėmė pildytis — atėjo pažadėtasis Mesijas Jėzus, kilęs iš parinktų protėvių linijos (Luko 3:15, 23-38; Galatams 4:4).

Ką Jehova nustato iš anksto

10. Ar Jehovos buvo nulemta, kad Adomas ir Ieva nusidės? Paaiškink.

¹⁰ Apie Jėzaus vaidmenį įgyvendinant Dievo tikslą apaštalas Petras rašė: „Jis [Jėzus] buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą ir atskleistas laikų pabaigoje jums“ (1 Petro 1:20). Ar Jehovos buvo nulemta, kad Adomas ir Ieva nusidės ir reikės išpirkos — Jėzaus Kristaus aukos? Ne. Graikiškas žodis, čia išverstas „sutvėrimas“, tiesiogiai reiškia „sėklos metimas“. Ar sėkla buvo „mesta“, tai yra ar Adomas su Ieva pradėjo savo palikuonis prieš nusidėdami? Ne. Pirmoji pora pradėjo savo vaikus jau po to, kai nepakluso Dievui (Pradžios 4:1). Vadinasi, atsiųsti Sėklą Jehova nusprendė po Adomo ir Ievos maišto, bet dar neužsimezgus jų palikuoniui. Jėzaus mirtis ir prikėlimas — išpirka, duota iš meilės, kad būtų nugalėta paveldėta nuodėmė ir sugriauti visi Šėtono darbai (Mato 20:28; Hebrajams 2:14; 1 Jono 3:8).

11. Ką dar Dievas nustatė iš anksto savo tikslui įgyvendinti?

¹¹ Savo tikslui įgyvendinti Dievas nustatė iš anksto dar kai ką. Tai aišku iš Pauliaus žodžių Laiške efeziečiams, kad  Dievas nutaręs „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje“. Toliau apie tuos, „kas yra danguje“, tai yra išrinktuosius valdyti drauge su Kristumi, Paulius sakė: „Esame [...] iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Efeziečiams 1:10, 11). Tad Jehova nusprendė, jog tam tikras žmonių skaičius bus antraeilė Dievo moters sėkla ir drauge su Kristumi įgyvendins, kas numatyta per išpirką (Romiečiams 8:28-30). Apaštalas Petras vadina juos „šventąja tauta“ (1 Petro 2:9). Apaštalui Jonui teko garbė per regėjimą sužinoti, kiek bus Kristaus bendravaldžių, — 144000 (Apreiškimo 7:4-8; 14:1, 3). Išvien su Kristumi Karaliumi jie tarnauja „[Dievo] didybės šlovei“ (Efeziečiams 1:12-14).

12. Iš kur žinome, kad nėra nulemta, kas priklausys 144000 grupei?

¹² Išankstinis Dievo sprendimas paskirti 144000 žmonių būti Kristaus bendravaldžiais nereiškia, jog nulemta, kad konkretūs asmenys ištikimai Jam tarnaus. Juk graikiškosiose Biblijos knygose užrašyti patarimai pirmiausia buvo skirti raginti ir stiprinti pateptuosius, kad jie liktų ištikimi Dievui ir verti savo dangiškojo pašaukimo (Filipiečiams 2:12; 2 Tesalonikiečiams 1:5, 11; 2 Petro 1:10, 11). Tiesiog Jehova iš anksto žinojo, kad 144000 žmonių bus verti tarnybai danguje. Ar pašauktasis priklausys tai grupei, galiausiai nulems jo paties pasirinkta gyvensena (Mato 24:13).

Ką Jehova numato

13, 14. Su kuo derinasi Jehovos gebėjimas žinoti ateitį ir kodėl?

¹³ Kadangi Jehova yra pranašysčių ir didžių tikslų Dievas, kaip jis naudojasi gebėjimu iš anksto žinoti ateitį? Svarbu turėti omenyje: Dievas visada yra teisingas, teisus ir kupinas meilės. Pirmajame amžiuje apaštalas Paulius rašydamas krikščionims hebrajams patikino, kad Jehovos priesaika ir pažadas yra „du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų“ (Hebrajams 6:17, 18). Laiške Titui Paulius irgi parašė, kad Dievas nemeluoja (Titui 1:2, Brb).

¹⁴ Be to, nors Jehovos galia beribė, jis niekada nesielgia neteisingai. Pasak Mozės, Jehova yra „Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas“ (Pakartoto Įstatymo 32:4, Brb). Ką tik Jehova daro, liudija apie jo neprilygstamą asmenybę. Kiekvienas Dievo veiksmas rodo, kaip tobulai jame derinasi pagrindinės savybės — meilė, išmintis, teisingumas, galia.

15, 16. Ką pasirinkti Jehova leido Adomui Edeno sode?

 ¹⁵ Atkreipk dėmesį, kaip Jehova parodė šias savybes Edene. Tartum rūpestingas Tėvas jis davė žmonėms viską, ko reikėjo. Apdovanojo Adomą gebėjimu mąstyti, spręsti, daryti išvadas. Skirtingai nei gyvūnai, daugiausia valdomi instinktų, Adomas galėjo nutarti, ką nori rinktis. Po jo sukūrimo Dievas pažiūrėjo iš savo dangiškojo sosto ir matė, kad „visa, ką buvo padaręs, [...] labai gera“ (Pradžios 1:26-31; 2 Petro 2:12).

¹⁶ Liepdamas Adomui nevalgyti „nuo gero bei pikto pažinimo medžio“, Jehova viską išsamiai paaiškino, kad žmogui netrūktų žinių apsisprendžiant, ką daryti. Jis leido Adomui valgyti „nuo visų sodo medžių“, išskyrus vieną, ir perspėjo, kad paragavus uždrausto vaisiaus laukia mirtis (Pradžios 2:16, 17). Taigi Dievas pranešė Adomui, kokios bus jo veiksmų pasekmės. Kaip pasielgs Adomas?

17. Kodėl galime tvirtinti, kad Jehova pasirenka, ką žinoti iš anksto?

¹⁷ Jehova tikriausiai nepanoro iš anksto žinoti, kaip pasielgs Adomas ir Ieva, nors ir galėjo tokiu savo gebėjimu pasinaudoti. Vadinasi, esminis klausimas ne tas, ar Jehova gali numatyti ateitį, bet ar jis nori tai daryti konkrečiu atveju. Taip pat nepamirškime, kad Jehova yra meilė, — taigi ne jo būdas numatyti ir be gailesčio nulemti tokį maištą su visais liūdnais padariniais (Mato 7:11; 1 Jono 4:8). Tad Jehova pasirenka, ką žinoti iš anksto.

18. Kodėl tai, kad Jehova pasirenka, ką žinoti iš anksto, nereiškia jo netobulumo?

¹⁸ Ar tai, kad Jehova pasirenka, ką žinoti iš anksto, rodo jį esant netobulą? Visiškai ne. Mozė pavadino jį Uola ir pridūrė: „Jo darbai tobuli.“ Dievas neatsakingas už žmogaus nuodėmės padarinius. Juk šiandien kenčiame dėl to, kad Adomas pasirinko, kas neteisinga, — nutarė nepaklusti Kūrėjui. Apaštalas Paulius aiškiai pasakė, kad „kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Pakartoto Įstatymo 32:4, 5; Romiečiams 5:12; Jeremijo 10:23).

19. Kokius klausimus aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Gvildendami šią temą matome, kad Jehova nesielgia neteisingai (Psalmyno 33:5). Priešingai, Dievo tikslo įgyvendinimas neatsiejamas nuo jo gebėjimų, moralinių savybių, normų (Romiečiams 8:28, Brb). Jehova, pranašysčių Dievas, ‘apreiškia pabaigą nuo pat pradžios, iš anksto paskelbia, kas dar įvyks’ (Izaijo 46:9, 10). Mums taip pat aišku, kad jis renkasi, ką žinoti iš anksto. Kokią reikšmę tai turi mums? Kaip galime įsitikinti, ar mūsų sprendimai derinasi su mus mylinčio Dievo nutarimu? Ir jeigu derinasi, kaip būsime laiminami? Šiuos klausimus aptarsime kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Ar gali paaiškinti?

• Kokie senovės laikų įvykiai liudija, kad Dievo „žodis“ visada ‘atlieka tai, kam yra siųstas’?

• Ką Jehova nustatė iš anksto, kad įgyvendintų savo „amžinąjį nutarimą“?

• Kaip Jehova naudojasi savo gebėjimu numatyti ateitį?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 22 puslapyje]

Juozapatas pasitikėjo Jehova

[Iliustracija 23 puslapyje]

Dievas išpranašavo Jėzaus mirtį ir prikėlimą

[Iliustracija 24 puslapyje]

Ar Jehova nulėmė, kaip pasielgs Adomas ir Ieva?