Gyvenimo istorija

Nors ligos sukaustytas, džiugiai tarnauju Dievui

PAPASAKOJO VARNAVAS SPECIOTIS

1990 metais mane visiškai paralyžiavo. Tuomet buvau šešiasdešimt aštuonerių. Tačiau ir praėjus 15 metų vis dar džiugiai tarnauju visalaikiu skelbėju Kipro saloje. Kas suteikė jėgų išlikti veikliam Jehovos tarnyboje, nepaisant negalios?

GIMIAU 1922-ųjų spalio 11 dieną Ksilofagu kaime (Kipras) daugiavaikėje šeimoje. Augome keturi broliai ir penkios seserys. Tėvai gyveno gan pasiturinčiai, tačiau, norint išlaikyti tokią gausią šeimą, teko nemažai triūsti laukuose.

Tėtis Antonis buvo iš prigimties smalsus ir linkęs į mokslus. Netrukus po mano gimimo apsilankęs pas vietinį mokytoją pastebėjo lankstinuką „Tautų pamokslininkai“, išleistą Biblijos tyrinėtojų (taip tuomet vadinosi Jehovos liudytojai). Pradėjo skaityti ir negalėjo atsitraukti. Šitaip tėtis kartu su draugu Andrėju Kristu vieni pirmųjų saloje ėmė bendrauti su Jehovos liudytojais.

Priešiškumas žmonių neatbaido

Ilgainiui jie gavo ir daugiau Biblija paremtų Jehovos liudytojų leidinių. Gana greitai abudu jau pasakojo kaimiečiams,  ką sužinoję. Šitai pykdė graikų stačiatikių dvasininkus bei tuos, kurie manė, kad Jehovos liudytojai daro žalingą įtaką.

Vis dėlto tuos du Biblijos mokytojus daugelis vietinių gerbė. Visi žinojo, kad tėtis malonus ir dosnus. Jis dažnai paremdavo vargingas šeimas. Būdavo, išsėlina vėlai vakare iš namų ir prie skurstančiųjų durų palieka kviečių ar duonos. Dėl tokio krikščioniško nesavanaudiškumo šių skelbėjų skleidžiama žinia nemažai kam atrodė patraukli (Mato 5:16).

Todėl Biblijos tiesa susidomėjo daugiau kaip dešimt žmonių. Ilgainiui tiesą jie ėmė suprasti vis geriau ir, norėdami drauge tyrinėti Bibliją, pradėjo rinktis tai pas vieną, tai pas kitą. Apie 1934 metus į Kiprą iš Graikijos atsikėlė visalaikis tarnas Nikas Mateakis ir susitiko su ta grupele. Kantriai, bet ryžtingai brolis ėmėsi jai padėti ir aiškino Šventąjį Raštą. Vėliau iš šitos nedidelės grupės išaugo pirmoji Jehovos liudytojų bendruomenė Kipre.

Broliai uoliai skelbė, ir Biblijos tiesą priėmė dar daugiau žmonių, todėl reikėjo vietos, kur būtų galima pastoviai rinktis. Mano vyriausiasis brolis Georgas su žmona Eleni pasiūlė savo daržinę. Netoli namo stovintį trobesį suremontavo ir jis puikiai tiko sueigoms. Taip broliai įsigijo pirmąją saloje Karalystės salę. Kaip jie džiaugėsi! Ir kokia svarbi ji buvo tolimesniam bendruomenės augimui!

Stiprėju dvasiškai

1938-aisiais, būdamas šešiolikos, nusprendžiau tapti dailide. Todėl tėvas išsiuntė mane į sostinę Nikosiją. Jis įžvalgiai pasirūpino, kad gyvenčiau pas Niką Mateakį. Šį ištikimą brolį dėl jo uolumo  ir svetingumo saliečiai prisimena iki šiol. Jis trykšte tryško energija ir begaline drąsa, o tokie bruožai buvo svarbūs bet kuriam krikščioniui tuometiniame Kipre.

Brolio Mateakio dėka Biblijos tiesa giliai įsišaknijo mano širdyje, dariau puikią dvasinę pažangą. Kol pas jį gyvenau, dalyvaudavau kiekvienoje sueigoje, kurios tuo metu vyko jo namuose. Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad mano meilė Jehovai auga. Pasiryžau puoselėti tvirtą draugystę su Dievu. Po kelių mėnesių brolio Mateakio paklausiau, ar galėčiau eiti kartu skelbti. Buvo 1939 metai.

Netrukus grįžau aplankyti namiškių. Bendraujant su tėvu dar labiau sustiprėjo įsitikinimas, kad radau tiesą ir gyvenimo prasmę. 1939-ųjų rugsėjį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Daugelis bendraamžių ėjo savanoriais, tačiau aš laikiausi Biblijos nurodymų ir nusprendžiau likti neutralus (Izaijo 2:4; Jono 15:19). Tais metais pasiaukojau Jehovai ir 1940-aisiais buvau pakrikštytas. Pajutau, kad žmonių baimė nebeslegia.

1948 metais vedžiau Efprepiją. Susilaukėme keturių vaikų. Greitai supratome, jog reikės nemažai jėgų, kad užaugintume juos „drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4). Stengėmės vaikams įskiepyti nuoširdžią meilę Jehovai, pagarbą jo įstatymams bei principams. Ir nuolat savo maldose prašėme laiminti mūsų pastangas.

Pašlyja sveikata

Sulaukęs keturiasdešimt dvejų, 1964-aisiais pastebėjau, kad ima tirpti dešinė ranka ir koja. Pamažu tirpulys apėmė ir kairę pusę. Gydytojai nustatė raumenų atrofiją — neišgydomą ligą, kai žmogų galiausiai visiškai paralyžiuoja. Diagnozė mane pribloškė. Sveikata sušlubavo taip staiga ir nelauktai. Baisiausiai pykdamas svarsčiau: „Kodėl tai nutiko būtent man?  Dėl ko esu šitaip žiauriai nubaustas?“ Ilgainiui su negalia susitaikiau. Bet užgriuvo kiti jausmai — nerimas ir nežinomybė. Galvoje sukosi įkyrios mintys. Ar mane visą paralyžiuos ir būsiu visiškai priklausomas nuo kitų? Kaip tai ištversiu? Kaip reikės aprūpinti šeimą — žmoną ir keturis vaikus? Tiesiog praradau ramybę.

Šiuo sunkiu laikotarpiu ypač jutau, jog turiu melstis Jehovai ir išlieti savo rūpesčius. Todėl su ašaromis akyse melsdavausi dieną naktį. Netrukus nusiraminau. Pasitvirtino Filipiečiams 4:6, 7 žodžiai: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“

Visai paralyžiuotas

Sveikata ir toliau prastėjo. Suvokiau, jog turiu nedelsdamas prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Kadangi staliauti nebeįstengiau, nusprendžiau pasiieškoti nesunkaus darbo, kuris nealintų sveikatos ir padėtų sudurti galą su galu. Iš pradžių krovininiame automobilyje pardavinėjau ledus. Prekiavau kokius šešerius metus, kol liga neprirakino prie invalido vežimėlio. Tada ėmiausi lengvesnių darbų.

Galiausiai ir šito nebepajėgiau. 1990-aisiais sveikata tiek pablogėjo, jog tapau visiškai priklausomas nuo kitų. Jau netgi nebesugebu atsigulti, nusiprausti, apsirengti, kas taip paprasta sveikam. Kad galėčiau nusigauti į sueigas, reikia pristumti mane su vežimėliu prie automobilio, įkelti. O atvykus į Karalystės salę — perkelti iš mašinos į vežimėlį ir įstumti vidun. Greta visą laiką stovi elektrinis šildytuvas, kad nešaltų kojos.

Nors esu paralyžiuotas, sueigų stengiuosi nepraleisti. Suprantu, kad tenai mus moko Jehova, o bendraudamas su dvasiniais broliais bei sesėmis tiesiog atsigaunu (Hebrajams 10:24, 25). Didelė paguoda ir nuolat mane lankantys dvasiškai brandūs krikščionys. Todėl sakau kaip karalius Dovydas: „Sklidina mano taurė!“ (Psalmyno 23:5).

Mano brangi žmona visuomet buvo ir tebėra šalia. Vaikai irgi daug padeda. Štai jau keleri metai rūpinasi kasdieniais mano poreikiais. Suprantu, kad jiems nelengva, ir kuo toliau, tuo sunkiau. Tačiau vaikai rodo didelę kantrybę ir labai aukojasi, o aš meldžiu Jehovos, kad nepaliautų jų laiminti.

Jehova savo tarnus nuostabiai stiprina ir atsakydamas į jų maldas (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]). Atsiliepdamas į mano nuoširdžius prašymus jis davė ir iki šiol duoda jėgų išlikti tvirto tikėjimo. Malda paguodžia, padeda neprarasti džiaugsmo, ypač kai puolu į neviltį. Nuolatinis bendravimas su Jehova atgaivina, sutvirtėja ryžtas toliau nepasiduoti. Nė kiek neabejoju, kad Jehova girdi savo tarnų maldas ir suteikia jiems dvasios ramybės (Psalmyno 51:19 [51:17, Brb]; 1 Petro 5:7).

Labiausiai atsigaunu kaskart prisiminęs, jog Dievas galiausiai išgydys visus, kuriems bus padovanotas gyvenimas  Rojuje valdant jo Sūnui Jėzui Kristui. Kai mąstau apie šią nepaprastą viltį, dažnai negaliu sulaikyti džiaugsmo ašarų (Psalmyno 37:11, 29; Luko 23:43; Apreiškimo 21:3, 4).

Atsidedu visalaikei tarnybai

Galvodamas apie savo būklę supratau, jog geriausias būdas išvengti savigailos — visiškai atsidėti gerosios naujienos apie Karalystę skelbimui. Todėl 1991-aisiais ėmiausi visalaikės tarnybos.

Kadangi esu neįgalus, dažniausiai liudiju laiškais. Žinoma, ir tai man nelengva, reikia didelių pastangų. Kadangi susilpnėję raumenys, sunku nulaikyti rašiklį. Tačiau padeda atkaklumas bei malda — taip skelbiu jau daugiau kaip 15 metų. Be to, liudiju telefonu. Niekada nepraleidžiu progos pasikalbėti apie būsimą naująjį pasaulį ir žemės rojų su giminėmis, draugais, kaimynais, kai šie apsilanko.

Dėl to patiriu daug džiaugsmo. Esu laimingas, kad vienas iš anūkų, su kuriuo prieš kokius 12 metų studijavau Bibliją, brangina jos tiesas ir auga dvasiškai. Klausydamas savo išlavintos sąžinės jis ištikimai laikėsi krikščioniško neutralumo.

Ypač džiugina, kada laišką gavęs žmogus susisiekia ir paprašo dar informacijos. Būna, jog nori daugiau Biblija pagrįstų leidinių. Kartą sulaukiau vienos moters skambučio: ji dėkojo už padrąsinantį laišką, kurį nusiunčiau jos vyrui. Sakė, kad laiško mintys labai sudomino. Ta pora ne kartą pas mane lankėsi ir mes kalbėjomės apie Šventąjį Raštą.

Neprarandu optimizmo

Metai bėga. Savo akimis mačiau, kaip šiame pasaulio kampelyje daugėjo Karalystės skelbėjų. Maža Karalystės salė prie mano brolio Georgo namų buvo kelis kartus perstatyta ir atnaujinta. Dabar šiais gražiais Dievo garbinimo namais naudojasi dvi Jehovos liudytojų bendruomenės.

1943-iaisiais, eidamas penkiasdešimt trečius metus, mirė tėvas. Kokį turtingą dvasinį paveldą jis paliko! Aštuoni iš jo vaikų priėmė tiesą ir iki šiol tarnauja Jehovai. Ksilofagu kaime, kur tėtis gimė, bei gretimuose dabar yra trys bendruomenės ir jose — 230 Karalystės skelbėjų.

Koks puikus augimas! Sulaukęs aštuoniasdešimt trejų galiu tvirtinti kaip ir psalmininkas: „Jauni liūtai pritrūksta ir badauja, bet tie, kurie ieško Viešpaties, nestokoja jokio gero“ (Psalmyno 34:10, Brb). Kantriai laukiu to meto, kai išsipildys Izaijo 35:6 užrašyta pranašystė: „Tada raišasis šokinės tartum elnias.“ O dabar esu tvirtai pasiryžęs džiaugsmingai tarnauti Jehovai net ir ligos sukaustytas.

[Žemėlapis 17 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

TURKIJA

SIRIJA

LIBANAS

KIPRAS

Nikosija

Ksilofagu

Viduržemio jūra

[Iliustracija 17 puslapyje]

Pirmoji Karalystės salė Ksilofagu kaime vis dar naudojama

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Su Efprepija 1946-aisiais ir šiandien

[Iliustracija 20 puslapyje]

Liudijimas telefonu ir laiškais teikia džiaugsmo