Psalmyno antros knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Psalmyno antros knygos apžvalga
MES, Jehovos tarnai, žinome, kad išbandymai neišvengiami. „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“, — rašė apaštalas Paulius (2 Timotiejui 3:12). Kas padės tuos persekiojimus iškęsti ir taip įrodyti savo ištikimybę Dievui?
Puikių minčių yra Psalmyno antroje (iš penkių) knygoje, sudarytoje iš 42—72 psalmių. Šios senovinės giesmės rodo, jog norėdami ištverti mėginimus turime visiškai pasitikėti Jehova ir laukti jo išgelbėjimo. Koks vertingas patarimas! Psalmyno antros knygos, kaip ir viso Dievo Žodžio, žinia ‘gyva ir veiksminga’ netgi šiandien (Hebrajams 4:12).
JEHOVA MŪSŲ „PRIEGLAUDA IR STIPRYBĖ“
Vienas levitas gyvena tremtyje. Negalėdamas nueiti Jehovos pagarbinti į šventyklą, jis labai nusiminęs. Todėl guodžiasi: „Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti krūtinėje? Turėk viltį Dieve!“ (Psalmyno 42:6, 12 [42:5,11, Brb]; 43:6 [43:5, Brb]). Šis posmas, du sykius pasikartojantis 42-oje psalmėje ir vieną — 43-ioje, abi giesmes susieja į vieną poemą. 44 psalmė — malda už Judo tautą, kuriai gresia nelaimė: tikriausiai Asirijos antpuolis karaliaus Ezekijo dienomis.
45-oje psalmėje giedama apie karaliaus vestuves. Tai pranašystė apie valdantį Mesiją. Tolesnės trys psalmės iškelia Jehovą: vadina jį „prieglauda ir stiprybe“, „didžiu visos žemės Karaliumi“, „saugia tvirtove“ (Psalmyno 46:2 [46:1, Brb]; 47:3 [47:2, Brb]; 47:4, Skv [48:3, Brb]). 49-oje gražiai pabrėžiama, kad joks žmogus „negalės išpirkti savo brolio“ (Psalmyno 49:7, Brb). Psalmyno antros knygos pirmas aštuonias psalmes parašė Koracho sūnūs. Devintą (50-ąją) sukūrė Asafas.
Atsakymai į klausimus:
44:20. Kas buvo „šakalų lindynė“? Tai, matyt, mūšio laukas, kur žuvusieji tampa šakalų maistu.
45:13, 14a (Brb). Kas yra „Karaliaus dukra“, kurią „veda pas Karalių“? Tai — Jehovos Dievo, „amžinybės Karaliaus“, dukra (Apreiškimo 15:3, NW). Ji simbolizuoja šlovingąją bendruomenę — 144000 krikščionių, kuriuos Jehova įvaikina patepdamas šventąja dvasia (Romiečiams 8:16). Ši Jehovos „dukra“, „išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui“, bus atvesta pas jaunikį — Karaliumi tapusį Mesiją (Apreiškimo 21:2).
45:14b, 15 (Brb). Kas yra nuotaką lydinčios „mergaitės“? Jos vaizduoja „milžinišką minią“ tikrųjų garbintojų, lydinčių ir palaikančių žemėje tebesančius pateptuosius. Kadangi pergyvena „didį sielvartą“, jos bus žemėje, o pateptojo karaliaus vestuvės vyks danguje (Apreiškimo 7:9, 13, 14). Ta proga „mergaitės“ ‘džiūgaus ir linksminsis’.
45:16 (Brb). Kokia prasme vietoj karaliaus tėvų bus jo sūnūs? Kadangi Jėzus gimė žmogumi, jis turėjo protėvius. Jie taps jo sūnumis, kai bus prikelti iš mirusiųjų per jo valdymo Tūkstantmetį. Kai kurie net bus paskirti ‘kunigaikščiais visoje šalyje’.
50:2. Kodėl Jeruzalė vadinama „grožio viršūne“? Ne dėl išorės. Šį miestą pasirinko ir didingą padarė pats Jehova. Jeruzalė buvo jo pateptųjų karalių sostinė, ten stovėjo jo šventykla.
Ko pasimokome:
42:2-4 [42:1-3, Brb]. Kaip elnė dykumoje geidžia vandens, taip levitas ilgėjosi Jehovos. Jis taip liūdėjo negalėdamas Jo garbinti šventykloje, kad ‘ašaromis mito dieną naktį’ — prarado norą valgyti. Galimybę šlovinti Jehovą drauge su bendratikiais turėtume didžiai vertinti!
42:5, 6, 12 [42:4, 5, 11, Brb]; 43:4-6 [43:3-5, Brb]. Jei susiklosčius aplinkybėms laikinai nebetenkame ryšio su krikščionių bendruomene, lengviau ištversime mintyse atgaivindami džiugias sambūrių akimirkas. Nors iš pradžių gali prislėgti vienatvė, labiau suprasime, kad mūsų priebėga — Dievas ir kad turime pasikliauti jo parama.
46:2-4 [46:1-3, Brb]. Kad ir kokia nelaimė ištiktų, turime nė kiek neabejoti, kad „Dievas — mūsų prieglauda ir stiprybė“.
50:16-19. Kas apgaudinėja ir niekšiškai elgiasi, negali kalbėti Dievo vardu.
50:20. Neturime viešinti kitų trūkumų. Verčiau jų nepastebėkime (Kolosiečiams 3:13).
„RAMIAI LAUK DIEVO, MANO SIELA“
Šis psalmių rinkinys prasideda nuoširdžia Dovydo malda po nusidėjimo su Batšeba. Tolesnės psalmės (52—57) rodo, kad Jehova išgelbės tuos, kas meta ant jo savo naštą ir laukia jo išvadavimo. 58—64 psalmėse Dovydas išreiškia tvirtą pasitikėjimą Jehova: jis yra saugi priebėga visų nelaimių metu. Dovydas gieda: „Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela, nes iš jo ateina man viltis“ (Psalmyno 62:6 [62:5, Brb]).
Artima draugystė su Išvaduotoju turėtų paskatinti mus ‘giedoti šlovės giesmę jo vardui’ (Psalmyno 66:2). 65 psalmėje Jehova liaupsinamas už dosnumą, 67 ir 68-oje — už apsaugą, 70 ir 71-oje — už išgelbėjimą.
Atsakymai į klausimus:
51:14. Apie kieno „norią dvasią“ kalbėjo Dovydas prašydamas jį palaikyti? Čia neturimas omenyje Dievo noras padėti Dovydui nei Jehovos šventoji dvasia, o paties Dovydo dvasia — jo proto nuostata. Jis prašo Dievo sužadinti norą daryti, kas teisinga.
53:2 [53:1, Brb]. Kodėl neigiantis Dievo buvimą yra „kvailys“? Kvailiu jis vadinamas ne dėl proto trūkumo, o dėl žemos moralės. Tai akivaizdu iš Psalmyno 53:2-5 [53:1-4, Brb].
58:4-6 [58:3-5, Brb]. Kodėl nedorėliai yra tartum gyvatės? Jų melagystės apie kitus veikia tarsi gyvatės nuodai. Nedorėliai suteršia gerą savo aukų vardą. Jie neklauso patarimo nei nurodymo „kaip kurčia, ausis užsikimšusi angis“.
58:8 [58:7, Brb]. Kaip nedorėliai ‘išnyksta lyg senkantis vanduo’? Dovydas galbūt turėjo mintyse kai kuriuos Pažadėtosios žemės slėnius, kurie nuo staigių liūčių smarkiai patvindavo. Vanduo netikėtai pakilęs greit susigerdavo ir išnykdavo. Dovydas meldė greitos nedorėlių žūties.
68:13 (Brb). Kaip buvo „balandžio sparnai padengti sidabru ir geltonu auksu — jo plunksnos“? Kai kurie melsvai pilki balandžiai turi ryškių mirguliuojančių plunksnų, saulės šviesoje įgaunančių metalo blizgesį. Su tokiu balandžiu Dovydas tikriausiai lygino nugalėjusius izraelitų karius, grįžtančius iš mūšio, — jie puikiai atrodė, lyg tas puošnus tvirtų sparnų paukštis. Kai kurių biblistų teigimu, toks apibūdinimas dar galėjo tikti meno kūriniams ar trofėjams, kuriuos parsigabendavo laimėtojai. Šiaip ar taip, Dovydas čia turėjo omenyje savo tautos pergales, iškovotas padedant Jehovai.
68:18 (NW). Kas buvo „žmonės dovanos“? Tai vyrai, paimti į nelaisvę užkariaujant Pažadėtąją žemę ir vėliau paskirti padėti levitams (Ezros 8:20).
68:31 [68:30, Brb]. Ką reiškė prašymas ‘sudrausti nendrių laukinį žvėrį’? Perkeltine prasme laukiniais žvėrimis vadinami Dievo tautos priešai. Dovydas prašė Jehovą juos sudrausti, arba suvaržyti jų galią kenkti.
69:24 [69:23, Brb]. Kas norėta pasakyti žodžiais „tedreba nuolat jų strėnos“? Atliekant daug jėgų reikalaujantį darbą, pavyzdžiui, keliant ir nešant sunkias naštas, strėnų raumenys turi būti tvirti. Jeigu strėnos dreba, žmogus neturi jėgos. Dovydas meldė, kad jo priešai netektų galios.
Ko pasimokome:
51:3-6, 19 [51:1-4, 17, Brb]. Padarius nuodėmę, ryšys su Jehova Dievu nebūtinai nutrūksta. Jei atgailaujame, galime tikėtis jo gailestingumo.
51:7, 9-12 [51:5, 7-10, Brb]. Nusidėję galime Jehovą melsti, kad atsižvelgtų į mūsų netobulą prigimtį ir atleistų. Sykiu turime prašyti mus apvalyti, atnaujinti, padėti rauti iš širdies nuodėmingus polinkius ir suteikti stiprią dvasią.
51:20 [51:18, Brb]. Dėl Dovydo nuodėmių kilo grėsmė visos tautos gerovei. Todėl jis maldavo Dievą parodyti gerą valią Sionui. Jeigu sunkiai nusidedame, užtraukiame gėdą Jehovos vardui ir krikščionių bendruomenei. Turime prašyti Dievą atitaisyti žalą, kurią galbūt sukėlėme.
52:10 [52:8, Brb]. Galime būti „lyg vešlus alyvmedis, augantis Dievo Namuose“, — artimi Jehovai ir vaisingi jo tarnyboje, — jeigu jam paklūstame ir noriai leidžiamės drausminami (Hebrajams 12:5, 6).
55:5, 6, 13-15, 17-19 [55:4, 5, 12-14, 16-18, Brb]. Sūnaus Abšalomo maištas bei patarėjo Ahitofelio išdavystė sukėlė Dovydui daug sielvarto, bet nesumažino pasitikėjimo Jehova. Neturime leisti, kad emocinės kančios pakirstų mūsų pasitikėjimą Dievu.
55:23 [55:22, Brb]. Kaip galime pavesti Jehovai savo rūpesčius? 1) Maldoje išsakydami tai, kas mus slegia, 2) ieškodami vadovavimo Dievo Žodyje ir kreipdamiesi paramos į Jo organizaciją, 3) patys stengdamiesi kiek įmanoma palengvinti savo padėtį (Patarlių 3:5, 6; 11:14; 15:22; Filipiečiams 4:6, 7).
56:9 [56:8, Brb]. Jehova žino ne tik mūsų padėtį, bet ir tai, ką jaučiame.
62:12 [62:11, Brb]. Dievo galia neišsenka ir jam nereikia jokio papildomo energijos šaltinio. ‘Galybė yra jo.’
63:4 [63:3, Brb]. Dievo „ištikimoji meilė [...] brangesnė už gyvastį“. Nepatiriant jos, gyvenimas būtų beprasmis. Todėl svarbu puoselėti bendrystę su Jehova.
63:7 [63:6, Brb]. Naktis — puikus metas apmąstymams, nes ramu ir niekas netrukdo.
64:3-5 [64:2-4, Brb]. Žalingos paskalos gali sugadinti nekalto asmens reputaciją. Tokių kalbų nevalia nei klausytis, nei skleisti.
69:5 [69:4, Brb]. Norint taikiai sugyventi, kartais išmintinga ‘grąžinti, ko nepavogėme’, — atsiprašyti, net jei nemanome esą kalti.
70:2-7 [70:1-5, Brb]. Jehova girdi, kai šaukiamės jo pagalbos (1 Tesalonikiečiams 5:17; Jokūbo 1:13; 2 Petro 2:9). Dievas gali leisti išbandymui tęstis, bet padės išmintingai elgtis ir duos jėgų ištverti. Jis neleis mūsų mėginti virš mūsų jėgų (1 Korintiečiams 10:13; Hebrajams 10:36; Jokūbo 1:5-8).
71:5, 17. Pasitikėdamas Jehova, Dovydas ugdėsi drąsą ir tapo stiprus dar jaunystėje — jau prieš susidūrimą su filistinų milžinu Galijotu (1 Samuelio 17:34-37). Visur, ką bedarytų, jaunuoliai irgi turi pasikliauti Jehova.
„Jo šlovė tepripildo visą žemę!“
Paskutinėje, 72-oje, Psalmyno antros knygos giesmėje kalbama apie Saliamono valdymą, o pranašiškai — apie sąlygas, kurios vyraus valdant Mesijui. Žmonija tada bus nepaprastai palaiminta: žemėje visuotinė taika, jokios priespaudos, jokio smurto, krašte gausybė grūdų! Ar gyvensime tada, kad galėtume džiaugtis viskuo, ką suteiks Karalystė? Tai įmanoma, jeigu, kaip ir psalmininkas, kantriai laukiame Jehovos ir laikome jį savo priebėga ir stiprybe.
Dovydo maldos baigiasi žodžiais: „Tebūnie pagarbintas Viešpats Dievas, Izraelio Dievas, kuris vienas daro stebuklus! Tebūnie garbinamas jo šlovingasis vardas per amžius, ir jo šlovė tepripildo visą žemę! Amen! Amen!“ (Psalmyno 72:18-20, Jr). Tad ir mes nuoširdžiai šlovinkime Jehovą ir girkime jo garbingą vardą.
[Iliustracija 9 puslapyje]
Ką vaizduoja „Karaliaus dukra“?
[Iliustracija 10, 11 puslapiuose]
Jeruzalė vadinama „grožio viršūne“. Ar žinai kodėl?