Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

‘Rinkis gyvenimą, kad būtum gyvas’

‘Rinkis gyvenimą, kad būtum gyvas’

‘Rinkis gyvenimą, kad būtum gyvas’

„Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (PAKARTOTO ĮSTATYMO 30:19).

1, 2. Kokia prasme žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą?

„PADARYKIME žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą.“ Šie Dievo žodžiai užrašyti pirmajame Biblijos skyriuje. Pradžios 1:26, 27 pranešama, jog „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“. Todėl pirmasis žmogus skyrėsi nuo visų kitų žemės esybių — buvo panašus į savo Kūrėją: kaip ir jis, galėjo mąstyti, mylėti, elgtis teisingai, išmintingai, naudotis jėga. Taip pat turėjo sąžinę, kuri padėdavo jam pasirinkti, kas naudinga pačiam ir patinka jo dangiškajam Tėvui (Romiečiams 2:15). Kitaip tariant, Adomas turėjo laisvę apsispręsti. Džiaugdamasis visais savo rankų kūriniais, taigi ir žmogumi, Jehova pasakė, jog tai „buvo labai gera“ (Pradžios 1:31; Psalmyno 95:6).

2 Mes, Adomo palikuonys, taip pat esame sukurti pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“. Bet ar tikrai turime pasirinkimo laisvę? Jehova, tiesa, iš anksto žino, kas bus, tačiau jis nenulemia mūsų veiksmų bei ateities. Jam visai būtų nepriimtina, jeigu žmogaus ateitį valdytų likimas. Mums itin svarbu laisva valia pasirinkti, kas teisinga. Kad tuo įsitikintume, pažiūrėkime į vieną Izraelio istorijos puslapį (Romiečiams 15:4).

Izraelitai turėjo laisvę rinktis

3. Koks buvo pirmasis iš Dešimties įsakymų ir kaip Dievui ištikimi izraelitai apsisprendė jį išgirdę?

3 „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“, — Jehova pasakė izraelitams (Pakartoto Įstatymo 5:6). 1513 m. p. m. e. Izraelio tauta buvo stebuklingai išlaisvinta iš Egipto jungo, tad abejoti šiais žodžiais neturėjo pagrindo. Pirmajame iš Dešimties įsakymų Jehova per savo tarną Mozę pareiškė: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Išėjimo 20:1, 3). Tąsyk izraelitai nusprendė paklusti. Jie mielai sutiko būti atsidavę vien Jehovai (Išėjimo 20:5, išnaša; Skaičių 25:11).

4. a) Ką, Mozės žodžiais tariant, izraelitai galėjo rinktis? b) Ką galime pasirinkti mes?

4 Praėjus kokiems 40 metų, Mozė įsakmiai priminė naujai izraelitų kartai, ką jie gali pasirinkti: „Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Pakartoto Įstatymo 30:19). Mes irgi galime pasirinkti: ar su atsidavimu tarnausime Jehovai tikėdamiesi amžinojo gyvenimo, ar neklausysime jo ir skaudžiai dėl to kentėsime. Atkreipkime dėmesį į du pavyzdžius iš senovės laikų, kai žmonės apsisprendė skirtingai.

5, 6. Ką pasirinko Jozuė ir kokie buvo jo apsisprendimo vaisiai?

5 1473 m. p. m. e. Jozuė įvedė Izraelį į Pažadėtąją žemę. Prieš mirtį Jozuė primygtinai ragino tautą: „Jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui [„Jehovai“, NW], rinkitės šiandien, kam tarnausite: dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami Užupyje, ar dievams amoritų, kurių krašte gyvenate.“ O apie savuosius pasakė: „Aš ir mano šeima tarnausime Viešpačiui [„Jehovai“, NW]“ (Jozuės 24:15).

6 Jehova jau anksčiau įkvėpė Jozuę būti stiprų, ryžtingą ir prisakė nenukrypti nuo jo įstatymo. Jozuė turėjo dieną ir naktį pusbalsiu skaityti Įstatymo knygą, kad jo kelias būtų sėkmingas (Jozuės 1:7, 8, NW). Ir tikrai — teisingas Jozuės pasirinkimas tapo palaima visiems. „Nė vienas iš gerųjų pažadų, kuriuos Viešpats buvo davęs Izraelio namams, neliko tuščias. Visa buvo įvykdyta“, — priminė Jozuė tautai (Jozuės 21:45).

7. Kaip apsisprendė kai kurie izraelitai Izaijo dienomis ir kokios buvo to pasekmės?

7 Visai kitaip izraelitai elgėsi praėjus 700 metų — laikėsi įvairių pagoniškų papročių. Pavyzdžiui, paskutinę metų dieną susirinkdavo prie stalo, nukrauto įvairiais skaniais patiekalais bei saldžiu vynu. Tačiau tai būdavo ne šiaip šeimos pobūvis, o religinė apeiga pagoniškoms dievybėms pagerbti. Pranašas Izaijas pasakė, kaip Dievas žiūri į tokią jo tautiečių neištikimybę: „Palikote Viešpatį, užmiršdami mano šventąjį kalną, [...] padengėte stalą Laimės dievui ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei.“ Jie manė, kad metų derlius priklauso ne nuo Jehovos laiminimo, bet nuo „Laimės dievo“ ir „Lemties deivės“ malonės. Iš tiesų jie patys sau lėmė nelaimę, nes elgėsi maištingai ir pasirinko tarnauti netikriems dievams. „Jus aš lemsiu kalavijui, — pareiškė Jehova, — ir visi jūs krisite per žudynes, kadangi šaukiau, bet neatsiliepėte, kalbėjau, bet nesiklausėte, darėte, kas bloga mano akyse, ir rinkotės, kas man nepatinka“ (Izaijo 65:11, 12). Jie apsisprendė neišmintingai ir užsitraukė pražūtį, nuo kurios laimės ir lemties „dievai“ buvo bejėgiai apsaugoti.

Apsispręskime teisingai

8. Ko, pasak Pakartoto Įstatymo 30:20, reikia, kad galėtume pasirinkti teisingai?

8 Paraginęs izraelitus rinktis gyvenimą, Mozė nurodė tris būtinus dalykus: ‘mylėti Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausyti ir jam atsiduoti’ (Pakartoto Įstatymo 30:20). Patyrinėkime visus juos, kad pasirinktume teisingai.

9. Kaip galime rodyti meilę Jehovai?

9 Mylėti Jehovą, savo Dievą. Apsisprendėme tarnauti Jehovai, nes jį mylime. Mokomės iš senovės Izraelio istorijos priešintis bet kokioms pagundoms pasielgti amoraliai ir vengti gyvensenos, traukiančios į pasaulio materializmo liūną (1 Korintiečiams 10:11; 1 Timotiejui 6:6-10). Nesitraukiame nuo Jehovos ir laikomės jo nurodymų (Jozuės 23:8; Psalmyno 119:5, 8). Prieš izraelitams įkeliant koją į Pažadėtąją žemę, Mozė paragino juos: „Žiūrėkite, kaip man Viešpats yra įsakęs, mokau dabar jus laikytis įstatų ir įsakų krašte, į kurį esate pasirengę įžengti ir jį paveldėti. Laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą“ (Pakartoto Įstatymo 4:5, 6). Dabar kaip niekad svarbu rodyti meilę Jehovai ir visomis jėgomis stengtis vykdyti jo valią. Jeigu taip ir darome, tikrai būsime palaiminti (Mato 6:33).

10—12. Ko pasimokome iš to, kas įvyko Nojaus dienomis?

10 Klausyti Dievo balso. Nojus buvo „teisumo šauklys“ (2 Petro 2:5). Prieštvaniniais laikais bemaž visi žmonės buvo užsiėmę savais reikalais ir „nekreipė dėmesio“ į Nojaus perspėjimus. Kuo tai baigėsi? „Užėjo tvanas ir visus nusinešė.“ Jėzus išpranašavo, kad šiandien, „žmogaus Sūnui čia esant“, bus panašiai. Nojaus dienų įvykiai yra rimtas įspėjimas žmonėms, ignoruojantiems Dievo žinią (Mato 24:39, NW).

11 Tiems, kurie pajuokia Dievo perspėjimus, šiandien skelbiamus jo tarnų, vertėtų pamąstyti, kuo toks abejingumas gali baigtis. Apie šaipūnus apaštalas Petras rašė: „Jiems, to norintiems, lieka paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu aptvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai“ (2 Petro 3:3-7).

12 Nojus su savo šeimyna nusprendė elgtis visai kitaip. „Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus, Nojus su baime pasistatė laivą savo šeimynai išgelbėti.“ Kadangi paisė perspėjimo, išsigelbėjo su visa šeima (Hebrajams 11:7). Tad būkime atidūs Dievo žodžiams ir klusniai jų laikykimės (Jokūbo 1:19, 22-25).

13, 14. a) Kodėl turime būti atsidavę Jehovai? b) Kaip turėtume leisti Jehovai, „mūsų puodžiui“, mus formuoti?

13 Atsiduoti Jehovai. Kad galėtume ‘rinktis gyvenimą ir būtume gyvi’, privalome ne tik mylėti Jehovą ir klausyti jo, bet būti jam atsidavę, tai yra nepaliauti vykdyti jo valią. „Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“, — sakė Jėzus (Luko 21:19). Čia savo sprendimais netgi parodome, kas yra mūsų širdyje. „Laimingas žmogus, visada pagarbiai bijantis Dievo, o kas užkietina savo širdį, tas patenka į nelaimę“, — sakoma Patarlių 28:14. Pabaigoje pasakyti žodžiai kaip tik tinka senovės Egipto faraonui. Po kiekvienos iš dešimties šaliai siųstų bausmių šis monarchas ne tik nepabūgdavo Dievo, bet vis labiau užkietindavo savo širdį. Jehova nevertė išdidaus valdovo paklusti — leido apsispręsti pačiam. Galiausiai viskas įvyko taip, kaip norėjo Aukščiausiasis. Štai jo žodis faraonui: „Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje“ (Romiečiams 9:17).

14 Vėliau, praėjus daugeliui šimtmečių po izraelitų išvadavimo iš faraono jungo, pranašas Izaijas pripažino: „Viešpatie, tu — mūsų Tėvas. Mes — molis, o tu — mūsų puodžius; visi mes — tavo rankų darbas“ (Izaijo 64:8). Jeigu leidžiame Jehovai mus formuoti tarsi molį — asmeniškai studijuojame ir taikome jo Žodį, — pamažu apsivelkame nauja asmenybe. Daromės romesni ir lankstesni, todėl daug lengviau daryti, kas patinka Jehovai, ir būti jam atsidavusiems (Efeziečiams 4:23, 24; Kolosiečiams 3:8-10).

„Tu turi juos skelbti“

15. Kokią dvejopą pareigą Mozė priminė izraelitams Pakartoto Įstatymo 4:9?

15 Subūręs Izraelio tautą, pasiruošusią įžengti į Pažadėtąją žemę, Mozė pasakė: „Tik sergėkis ir labai prisižiūrėk, kad nepamirštum dalykų, kuriuos matė tavo akys, ir kad jie neišeitų tau iš širdies per visas tavo gyvenimo dienas. Tu turi juos skelbti savo vaikams ir savo vaikų vaikams“ (Pakartoto Įstatymo 4:9, Jr, išnaša). Kad Jehova laimintų ir tauta paveldėtoje žemėje klestėtų, žmonės turėjo dvejopą atsakomybę savo Dievui — Jehovai. Izraelitai privalėjo nepamiršti, kokių nuostabių dalykų Aukščiausiasis yra padaręs jiems matant, ir pasakoti apie tai paskesnėms kartoms. Šiandien Dievo tarnai, norintys ‘rinktis gyvenimą, kad būtų gyvi’, turi daryti tą patį. Kokių nuostabių dalykų Jehova daro šiais laikais mūsų labui?

16, 17. a) Kiek Gileado absolventams pavyko nuveikti Karalystės skelbimo darbe? b) Kokių žinai neblėstančio uolumo pavyzdžių?

16 Be galo džiaugiamės matydami, kaip Jehova palaimino skelbimo ir mokinių ruošimo darbą. Nuo 1943 metų, kai buvo įkurta Sargybos bokšto biblinė Gileado mokykla, misionieriai pradėjo mokinių ruošimo darbą daugelyje kraštų. Iki pat šiandien pirmieji tos mokyklos absolventai skelbia apie Karalystę su tokiu pat uolumu, nors jau yra garbaus amžiaus ir nebeturi tiek jėgų. Vienas puikus pavyzdys — Meri Olson, baigusi Gileadą 1944 metais. Ji tarnavo misioniere Urugvajuje, paskui Kolumbijoje, dabar tarnauja Puerto Rike. Senatvė ir įvairios negalios neprislopino sesės Olson entuziazmo. Ji, mokanti ispanų kalbą, drauge su bendratikiais eina skelbti tiesą kiekvieną savaitę.

17 Našlaujanti Nensi Porter (Gileadą baigusi 1947 metais) dabar tarnauja Bahamų salose — toliau uoliai skelbia Dievo žinią. „Mokydama Biblijos tiesos kitus jaučiu didžiulį džiaugsmą, — pasakoja ji biografijoje. * — Darbuodamasi tokioje tarnyboje esu nuolat užimta dvasine veikla, kuri mano gyvenimą daro tvirtą, stabilų.“ Sesė Porter ir kiti ištikimi Jehovos tarnai nepamiršta jo darbų. O kaip mes? Ar esame dėkingi Dievui, kad laimina Karalystės veiklą mūsų šalyje? (Psalmyno 68:12 [68:11, Brb])

18. Ko galime pasimokyti iš misionierių gyvenimo pasakojimų?

18 Tikras džiaugsmas matyti, kiek daug tie ilgamečiai tarnai jau nuveikė ir kaip toliau nenuleidžia rankų. Jų gyvenimo patirtis rodo, kaip Jehova juos palaikė. Tai mus įkvepia ir sustiprina ryžtą toliau tarnauti Dievui. Ar tu nuolat skaitai ir apmąstai jų jaudinančius pasakojimus, spausdinamus šiame žurnale?

19. Kaip tėvai gali gerai pasinaudoti gyvenimo pasakojimais, spausdinamais Sargybos bokšte?

19 Mozė priminė izraelitams, kad nepamirštų tų gerų dalykų, kuriuos Jehova padarė jų labui, ir brangintų tai širdyje visą savo gyvenimą. Ir dar pridūrė, kad jie „turi juos skelbti savo vaikams ir savo vaikų vaikams“ (Pakartoto Įstatymo 4:9, Jr). Pasakojimai iš gyvenimo labai patraukia. Ypač jaunajai kartai reikia gerų pavyzdžių. Štai netekėjusios liudytojos gali daug pasisemti skaitydamos Dievui ištikimų sesių gyvenimo istorijas. O kaip yra paskatinami broliai ir sesės skelbti tiesą kitakalbių teritorijoje! Todėl tėvams tikrai naudinga aptarti ištikimų Gileado misionierių bei kitų liudytojų pasakojimus su savo vaikais. Juk tai gali būti jaunimui stipri paskata irgi imtis visalaikės tarnybos.

20. Ką turime daryti, kad „pasirinktume gyvenimą“?

20 Tad kaip kiekvienas galime „rinktis gyvenimą“? Tinkamai naudodamiesi mums suteikta laisve apsispręsti — viską darydami iš meilės Jehovai ir stengdamiesi darbuotis tarnyboje, kiek tik pajėgiame, kol dar turime tokią galimybę. Mozės žodžiais tariant, „tai reiškia tau gyvenimą — ilgą gyvenimą žemėje“ (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20).

[Išnaša]

^ pstr. 17 Skaityk pasakojimą „Širdgėla nenuslopino džiaugsmo ir dėkingumo Dievui“, išspausdintą 2001 m. birželio 1 d. Sargybos bokšto numeryje, p. 23—27.

Prisimink

• Ko pasimokei iš aptartų skirtingų apsisprendimo pavyzdžių?

• Ką turime daryti, kad „pasirinktume gyvenimą“?

• Kokią turime dvejopą atsakomybę?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 26 puslapyje]

„Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį“

[Iliustracija 29 puslapyje]

Klusnumas Dievui laidavo išgelbėjimą Nojui ir jo šeimynai

[Iliustracija 30 puslapyje]

Meri Olson

[Iliustracija 30 puslapyje]

Nensi Porter