„O, kaip aš branginu tavo Įstatymą!“

„O, kaip aš branginu tavo Įstatymą! Mąstau apie jį visą dieną“ (PSALMYNO 119:97).

1, 2. a) Kokios buvo 119 psalmės įkvėpto rašytojo gyvenimo aplinkybės? b) Kokio požiūrio jis laikėsi ir kodėl?

TAM, kuris sudėjo 119 psalmę, teko patirti sunkių išmėginimų. Pasipūtę, Dievo įstatymo negerbiantys priešininkai tyčiojosi, šmeižė, didžiūnai rezgė užmačias, persekiojo. Šį vyrą supo nedorėliai, net grasino atimti gyvybę. Dėl viso to jis buvo „skausmo žudomas“ (Psalmyno 119:9, 23, 28, 51, 61, 69, 85, 87, 161). Tačiau psalmininkas giedojo: „O, kaip aš branginu tavo Įstatymą! Mąstau apie jį visą dieną“ (Psalmyno 119:97).

² Galbūt kyla klausimas: kaip psalmės rašytojas galėjo semtis paguodos iš Dievo įstatymo? Jis neabejojo esąs Jehovos palaikomas ir tai šį žmogų stiprino. Priešininkų puolimai nenuslopino psalmininko džiaugsmo, nes jis žinojo, kaip palaiminga laikytis Dievo duotų priesakų. Vyras matė, kad Aukščiausiasis jam maloningas. Be to, vadovaudamasis Jehovos įstatymu, psalmininkas tapo išmintingesnis už savo priešus ir net išsisaugojo nuo pražūties. Paklusdamas įstatymui, džiaugėsi ramybe ir švaria sąžine (Psalmyno 119:1, 9, 65, 93, 98, 165).

3. Kodėl krikščionims šiandien nelengva laikytis Dievo įstatymų?

³ Kai kurie Dievo tarnai šiandien irgi patiria sunkių tikėjimo išbandymų. Galbūt mums, skirtingai nei psalmininkui, negresia mirtinas pavojus, tačiau gyvename „sunkiais laikais“. Daugelis kasdien mus supančių žmonių nevertina dvasinių dalykų — yra savanaudžiai, išpuikę, nepagarbūs, linkę į materializmą (2 Timotiejui 3:1-5). Jauniems krikščionims nuolat tenka būti aplinkoje, kurioje nelengva išlikti tyriems. Tad mums ne taip paprasta išsaugoti meilę Jehovai ir jo įstatymams. Kas čia gali padėti?

4. Kaip psalmininkas rodė dėkingumą už Dievo įstatymus ir kodėl krikščionys turi sekti jo pavyzdžiu?

⁴ Psalmininkas pajėgė atsilaikyti todėl, kad daug laiko dėkinga širdimi gilindavosi į Dievo įstatymus ir taip juos pamilo. Kone kiekvienoje 119 psalmės eilutėje paminėta kokia nors Jehovos įstatymų detalė. * Šiandien krikščionys nepavaldūs Įstatymui, kurį Dievas per Mozę davė senovės Izraeliui (Kolosiečiams 2:14). Bet principai, kuriais pagrįstas Įstatymas, nesensta. Jie, kaip ir psalmininkui, gali būti paguoda Aukščiausiojo tarnams, besigrumiantiems su šių laikų sunkumais.

5. Kokius Įstatyme duotus nurodymus aptarsime?

 ⁵ Pažiūrėkime, kiek daug galime pasisemti įsigilinę tik į tris per Mozę duoto Įstatymo nurodymus: dėl šabo, dėl derliaus liekanų, dėl godumo pavojaus. Suvokdami principus, kuriais pagrįsti šie priesakai, pajėgsime atlaikyti mūsų dienų sunkumus.

Būtina tenkinti savo dvasinius poreikius

6. Kokių svarbių reikmių visi turime?

⁶ Kūrėjas mums įdiegė tam tikrų būtiniausių poreikių, pavyzdžiui, valgyti, gerti, glaustis po stogu, kad išsaugotume fizinę sveikatą. Taip pat reikia nepamiršti ir „dvasinių poreikių“, antraip nebūsime laimingi (Mato 5:3, NW). Žinodamas, kaip svarbu tenkinti šį įgimtą poreikį, Jehova net prisakė savo tautai kartą per savaitę nutraukti įprastus darbus visai dienai, kad galėtų atsidėti dvasiniams dalykams.

7, 8. a) Kaip Dievas išskyrė šabą iš visų kitų dienų? b) Kam buvo įvestas šabas?

⁷ Įsakymas švęsti šabą rodė, kokie svarbūs yra dvasiniai dalykai. Pirmą kartą žodis „šabas“ Biblijoje paminėtas ten, kur kalbama, kaip dykumoje apsirūpinti mana. Šešias dienas izraelitams buvo leidžiama rinkti šią stebuklingą duoną. Šeštąją reikėdavo prisirinkti „maisto dviem dienoms“, nes septintąją dieną Dievas jo nebesiųsdavo. Ta diena būdavo „šventas Viešpaties šabas“, per kurį visi sėdėdavo savo namuose (Išėjimo 16:13-30). Vienas iš Dešimties įsakymų draudė dirbti bet kokį darbą per šabą. Tai būdavo šventa diena. Kas sulaužydavo šį priesaką, turėdavo būti nubaustas mirtimi (Išėjimo 20:8-11; Skaičių 15:32-36).

⁸ Šabo įsakymas rodė, kaip Jehova rūpinasi tiek fizine, tiek dvasine savo tautos gerove. „Šabas padarytas žmogui“, — pasakė Jėzus (Morkaus 2:27). Taip izraelitai galėdavo ne tik pailsėti, bet ir labiau suartėti su Kūrėju, parodyti jam meilę (Pakartoto Įstatymo 5:12). Ši diena būdavo skirta Dievui garbinti namuose su šeima, melstis, mąstyti apie Dievo Įstatymą. Tai padėdavo izraelitams neeikvoti viso savo laiko bei jėgų vien materialiniams siekiams. Šabas jiems primindavo, kad svarbiausia gyvenime — geri santykiai su Jehova. Apie šitą nekintantį principą kalbėjo ir Jėzus: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir  kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mato 4:4).

9. Ko krikščionis pamoko šabo įstatymas?

⁹ Dabar iš Dievo tarnų nebereikalaujama laikytis 24 valandų šabo, bet jis turi mus dominti ne tik istoriniu požiūriu (Kolosiečiams 2:16). Argi šabas neprimena, kad dvasinei veiklai reikia skirti pirmenybę? Šventų dalykų neturi nusverti materialiniai siekiai, pramogos (Hebrajams 4:9, 10, NW). Todėl verta susimąstyti: kas gyvenime man svarbiausia? Ar tikrai mane labiausiai traukia studijuoti Raštą, melstis, lankyti krikščionių sueigas, skelbti gerąją naujieną apie Karalystę? O gal pirmoje vietoje kiti interesai? Jeigu mums labiausiai rūpi dvasiniai reikalai, Jehova garantuoja, jog būtiniausių dalykų nepritrūksime (Mato 6:24-33).

10. Kuo naudinga skirti laiko dvasiniams dalykams?

¹⁰ Jei negailėdami laiko studijuojame Bibliją ir ją aiškinančius leidinius bei visa tai nuodugniai apmąstome, gebėsime labiau suartėti su Jehova (Jokūbo 4:8). Štai Siuzen, jau beveik 40 metų reguliariai studijuojanti Bibliją, pasakoja, kad šis užsiėmimas iš pradžių ne itin traukė ir jai tekdavo prisiversti skaityti. Bet kuo daugiau tai darė, tuo labiau ėmė patikti. O dabar ši sesė tiesiog nusimena, kai dėl kokių nors priežasčių nepavyksta sėsti prie Biblijos. „Studijuodama pamilau Jehovą lyg tėvą, — tvirtina ji. — Visiškai pasitikiu juo, nesivaržydama artinuosi prie jo malda. Tikrai nuostabu, kad Dievas taip brangina savo tarnus, kad rūpinasi manimi ir kiek daug dėl manęs padarė.“ Koks didžiulis džiaugsmas lydi, kai nepamirštame nuolat tenkinti savo dvasinių poreikių!

Dievo įsakymas dėl derliaus liekanų

11. Kas Įstatyme buvo nurodyta dėl derliaus liekanų?

¹¹ Apie Dievo rūpinimąsi savo tarnų gerove liudija ir kitas per Mozę gauto Įstatymo priesakas — teisė rinkti derliaus liekanas. Jehovos liepimu izraelitas žemdirbys savo sklype dorodamas, kas užaugo, turėdavo leisti vargdieniams susirinkti likutį. Šeimininkui nederėjo nupjauti javus iki pat pakraščio, nei nuskinti vynuoges, alyvuoges iki paskutinės, pasiimti laukuose netyčia paliktų pėdų. Taip Dievas rūpinosi vargšais, svetimšaliais, našlaičiais, našlėmis. Jiems rinkti derliaus liekanas, aišku, buvo nelengva, užtat nereikėdavo prašinėti išmaldos (Kunigų 19:9, 10; Pakartoto Įstatymo 24:19-22; Psalmyno 37:25).

12. Ką galėjo parodyti žemdirbys žinodamas nurodymą dėl derliaus liekanų?

¹² Įstatyme nebuvo nurodyta, kiek ūkininkas privalėtų palikti vargšams. Žmogus pats spręsdavo, kokio platumo turi būti nenupjauti pakraščiai ir taip mokėsi būti dosnus. Žemdirbys galėdavo parodyti dėkingumą derliaus Davėjui, nes „kas pasigaili beturčio, tas teikia [Kūrėjui] garbę“ (Patarlių 14:31). Toks, pavyzdžiui, buvo Boazas: geraširdiškai pasirūpino, kad jo laukuose renkanti varpas našlė Rūta parsineštų namo gerą saiką. Jehova su kaupu atlygino Boazui už jo kilnumą (Rūtos 2:15, 16; 4:21, 22; Patarlių 19:17).

13. Ko mus moko senovės įstatymas dėl derliaus likučio?

¹³ Ir dabar tebenaudingas principas,  kuriuo pagrįstas įstatymas dėl derliaus likučio. Jehova tikisi, kad jo tarnai bus dosnūs, ypač vargšams. Kuo dosnesni esame, tuo palaimingesni būsime. „Duokite, ir jums bus duota, — pasakė Jėzus, — saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Luko 6:38).

14, 15. Kaip galime būti dosnūs ir kokia iš to nauda patiems ir kitam?

¹⁴ Apaštalas Paulius skatino: „Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Galatams 6:10). Todėl mums tikrai rūpi, kad su tikėjimo išmėginimais susidūrę bendratikiai gautų dvasinę paramą. Bet jiems galbūt reikia ir praktinės pagalbos, pavyzdžiui, nuvežti į Karalystės salę, padėti nusipirkti produktų. Gal tavo bendruomenėje yra senyvų, ligotų, negalinčių išeiti iš namų liudytojų, kurie džiaugtųsi, jeigu kas aplankytų, pasisiūlytų padėti. Jeigu jiems esame dėmesingi, Jehova gali pasinaudoti mumis atsakydamas į tokių žmonių prašymus. Padėti kitiems — krikščionio pareiga, bet sykiu ir palaima jam pačiam. Rodydamas tikrą meilę bendratikiui, jis jaučia didelį džiaugsmą, pasitenkinimą ir pelno Jehovos malonę (Patarlių 15:29).

¹⁵ Kita, kaip krikščionis gali rodyti nesąs savanaudis, — laiką ir jėgas skirdamas pasakoti kitiems apie Dievo tikslus (Mato 28:19, 20). Kas tik yra patyręs džiaugsmą padėdamas žmogui pasiaukoti Jehovai, žino, kokie teisingi Jėzaus žodžiai: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35).

Saugokis godumo

16, 17. Ką draudė dešimtasis įsakymas ir kodėl?

¹⁶ Trečias mūsų aptariamas Izraeliui Dievo duoto Įstatymo priesakas yra dešimtasis įsakymas, draudžiantis būti godžiam. Įstatyme buvo perspėjama: „Negeisi savo artimo namų; negeisi savo  artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“ (Išėjimo 20:17). Joks žmogus negali reikalauti laikytis tokio įsakymo, nes neturi gebėjimo skaityti kitų širdis. Šis priesakas Dievo Įstatymą iškelia aukščiau už žmonių įstatymus. Dėl to kiekvienas izraelitas žinojo esąs tiesiogiai atskaitingas Jehovai, gebančiam įžvelgti, kas jo viduje (1 Samuelio 16:7). Be to, toks įsakymas bylojo, kur slypi daugelio blogybių šaknis (Jokūbo 1:14).

¹⁷ Šis įsakymas skatino Dievo tautą saugotis materializmo, godumo, nesiskųsti savo buitimi, nesusigundyti vogti, svetimauti. Juk visada bus žmonių, kurie turės, ko ir mes norėtume, bei tokių, kuriems, atrodo, sekasi labiau nei mums. Tad jei nekontroliuosime savo minčių, jausimės nelaimingi, visko kitiems pavydėsime. Godulystė, pasak Biblijos, išduoda „netikusią galvoseną“. Daug geriau gyventi be godumo (Romiečiams 1:28-30; Jr).

18. Kokia dvasia šiandien vyrauja pasaulyje ir kokie skaudūs padariniai būtų, jeigu jai paklustume?

¹⁸ Šiandien vyrauja materializmo ir rungtyniavimo dvasia. Reklama, komercijos pasaulis skatina geisti naujų daiktų ir neretai diegia mintį, esą be jų nebūsime laimingi. Kaip tik toks požiūris smerkiamas Jehovos Įstatyme. Jame taip pat nepritariama troškimui pirmauti bet kokia kaina, krautis turtus. Apaštalas Paulius perspėjo: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“ (1 Timotiejui 6:9, 10).

19, 20. a) Kas yra tikroji vertybė žmogui, branginančiam Jehovos įsakus? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Jeigu žmogus brangina Dievo įsakus, suvokia, kaip pavojingas materializmas, ir yra nuo jo apsaugotas. Štai psalmininkas meldė Jehovą: „Palenk mano širdį į savo įsakus, o ne į savanaudį pelną. Tavo duotas Įstatymas man brangesnis už tūkstantį aukso ir sidabro gabalų“ (Psalmyno 119:36, 72). Žinodami, kokie teisingi šie žodžiai, neprarasime pusiausvyros ir nepakliūsime į materializmo, godumo pinkles, nesiskųsime savo padėtimi. „Atsidavimas Dievui“, o ne turtų kaupimas yra pati didžiausia vertybė (1 Timotiejui 6:6, NW).

²⁰ Principais pagrįstas Įstatymas šiais sunkiais laikais toks pat vertingas kaip ir tada, kai buvo Jehovos duotas per Mozę senovės Izraeliui. Kuo daugiau taikysime tuos principus, tuo labiau juos perprasime, branginsime ir būsime laimingesni. Šis Įstatymas daug ko mus pamoko. Kokie vertingi tie pamokymai, rodo Biblijoje aprašyta kai kurių žmonių gyvenimo patirtis. Tai aptarsime kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Kodėl 119 psalmės rašytojas brangino Jehovos įstatymus?

• Ko gali pasimokyti krikščionys iš šabo įsakymo?

• Ko ir šiandien pamoko Dievo įsakymas dėl derliaus liekanų?

• Kuo mums naudingas įsakymas saugotis godulystės?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Kokia buvo šabo įsakymo esmė?

[Iliustracija 23 puslapyje]

Ko mus pamoko įsakymas dėl derliaus liekanų?