Televizija. Ar ji gera auklė?

KAD vaikas netrukdytų jums ką nors dirbant namuose, galbūt norisi įjungti televizorių ir leisti jam žiūrėti. Bet koks būtų poveikis vaikui?

„Net kūdikius gali veikti tai, ką jie mato televizoriaus ekrane“, — rašo laikraštis The New York Times. Neseniai buvo atliktas tyrimas su vienerių metų vaikais: jiems rodė trumpus televizijos siužetus, kuriuose aktorė skirtingai reagavo į žaislą. „Pamatę, kad aktorė žaislo bijo, — rašoma toliau, — vaikai vengdavo su juo žaisti ir būdavo neramūs, susiraukę, pikti ar net verkdavo. Kai ji rodė entuziazmą, vaikai tą žaislą noriau imdavo.“

Taigi televizija mažamečiams daro įtaką. O jeigu prie televizoriaus praleidžiama daug laiko? Dr. Naokis Kataoka, pediatrijos profesorius iš Kavasakio medicinos kolegijos Kurašikyje (Japonija), tyrė nemažai vaikų, kurie buvo labai tylūs, be jokios išraiškos veide. Visus juos siejo tai, kad iki tol ilgas valandas žiūrėdavo televizijos programas ar vaizdajuostes. Dvejų metukų berniukas nesugebėjo normaliai kalbėti — jo žodynas buvo labai skurdus. Pasirodo, jau vienerių jis kasdien nuo ryto iki vakaro žiūrėjo vaizdajuostes. Kai gydytojo patarta mama šito nebeleido ir ėmė žaisti su juo pati, sūnus pamažu išmoko daugiau žodžių. Taip, tėvai turi bendrauti su savo vaikais.

Šeimos įkūrėjas, Jehova Dievas, pabrėžė, apie ką svarbiausia su jais kalbėtis. Prieš daugelį metų jis pasakė: „Įdiek [Dievo žodžius] savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Pakartoto Įstatymo 6:7). Geriausiai mūsų atžalas išauklėti gali ne televizija, o tėvai — žodžiu ir savo pavyzdžiu (Patarlių 22:6, Brb).