Gyvenimo istorija

Ištvermė gimdo džiaugsmą

PAPASAKOJO MARIJUS ROŠA DE SOUSA

„Greičiausiai ponas Roša operacijos nepakels.“ Nepaisant šių niūrių gydytojo prognozių, šiandien, praėjus maždaug dviem dešimtmečiams, tebetarnauju visalaikiu Jehovos liudytojų skelbėju. Kas padėjo ištverti visus tuos metus?

MANO vaikystė prabėgo ūkyje netoli Santo Estevano kaimo, Baijos valstijoje šiaurryčių Brazilijoje. Septynerių jau padėdavau tėvui. Kasdien jis paskirdavo darbą ir grįžęs iš mokyklos turėdavau jį nudirbti. Ilgainiui, kada tik išvažiuodavo su reikalais į valstijos sostinę Salvadorą, man pavesdavo prižiūrėti ūkį.

Neturėjome elektros, vandentiekio, kitų šiandien taip įprastų patogumų, tačiau jautėmės laimingi. Su draugais laidėme aitvarus, žaisdavome savadarbėmis medinėmis mašinėlėmis. Per bažnytines procesijas grodavau klarnetu. Giedojau bažnyčios chore. Kaip tik ten pamačiau knygą História Sagrada (Šventoji istorija), ir ji paskatino domėtis Biblija.

1932-aisiais, kai man buvo dvidešimt, šiaurrytinę Braziliją nuniokojo baisi ilgalaikė sausra. Išgaišo visi mūsų galvijai, išdegė javai, todėl persikėliau į miestą, į Salvadorą. Ten įsidarbinau tramvajaus vairuotoju. Paskui išsinuomojau namą ir parsikviečiau visą šeimą. 1944 metais mirė tėvas; teko rūpintis mama ir aštuoniomis seserimis bei trimis broliais.

 Iš vairuotojų — į evangelizuotojus

Pirmiausia, ką padariau persikraustęs į Salvadorą, nusipirkau Bibliją. Kelerius metus lankiau baptistų bažnyčią. Vėliau susidraugavau su bendradarbiu Durvaliu. Mudu dažnai ir ilgai kalbėdavomės apie Šventąjį Raštą. Kartą jis davė brošiūrą „Kur yra mirusieji?“ * Nors tikėjau, kad žmogus turi nemirtingą sielą, iš smalsumo patikrinau visas pacituotas Biblijos eilutes. Nustebau: Biblijoje išties rašoma, jog siela, kuri nusikalsta, mirs (Ezechielio 18:4, Brb).

Pastebėjęs, kad susidomėjau, Durvalis paprašė Antonijo Andradės, kuris buvo Jehovos liudytojų visalaikis tarnas, mane aplankyti. Po trečio susitikimo šis pakvietė eiti drauge kitiems pasakoti apie Biblijos mokymus. Pasikalbėjęs su dviem namų šeimininkais Antonijas tarė: „Dabar tavo eilė.“ Siaubingai bijojau, tačiau kaip apsidžiaugiau, kai viena šeima įdėmiai išklausiusi paėmė iš manęs dvi knygas. Ir šiandien užplūsta toks pat džiaugsmas, kada sutinku žmogų, kuriam įdomi Biblijos tiesa.

1943-iųjų balandžio 19-ąją vyko Kristaus mirties minėjimas. Tą dieną mane pakrikštijo Atlanto vandenyne, netoli Salvadoro miesto. Kadangi trūko patyrusių krikščionių brolių, greit gavau užduotį padėti liudytojų grupelei, besirenkančiai pas brolį Andradę. Jo namai stovėjo vienoje iš siaurų gatvelių, jungiančių aukštutinę ir žemutinę Salvadoro dalį.

Pirmieji išbandymai

Siaučiant Antrajam pasauliniam karui (1939—1945) daug kam liudytojų veikla nepatiko. Kai kurie pareigūnai manė, jog esame Šiaurės Amerikos šnipai, nes didžiąją dalį leidinių gaudavome iš Jungtinių Valstijų. Todėl mūsiškius dažnai sulaikydavo ir tardė. Jei kuris negrįždavo iš tarnybos, būdavo aišku, jog yra suimtas. Tada traukdavome į nuovadą prašyti paleisti.

1943 metų rugpjūtį iš Vokietijos atvyko brolis Adolfas Mesmeris, kad padėtų surengti pirmąją asamblėją. Tam reikėjo valdžios leidimo. Jį gavę vietiniuose laikraščiuose paskelbėme, kad bus sakoma viešoji kalba „Laisvė naujajame pasaulyje“. Vitrinose, ant tramvajų šonų priklijavome plakatų. Tačiau antrąją asamblėjos dieną vienas policininkas pranešė, jog turime išsiskirstyti. Pasirodo, Salvadoro arkivyskupas prispyrė policijos viršininką nutraukti mūsų sambūrį.Tik kitų metų balandį galų gale pavyko gauti leidimą pasakyti paskelbtąją kalbą.

 Trokštu tarnauti daugiau

1946-aisiais sulaukiau kvietimo į kongresą San Paule „Džiugios tautos“. Vieno prekinio laivo kapitonas leido mūsų grupelei plaukti su juo, jeigu miegosime denyje. Jūroje praūžė audra ir jos metu mus baisiai pykino, bet po keturių dienų sėkmingai pasiekėme Rio de Žaneirą. Vietiniai liudytojai pasiūlė kelias dienas pailsėti jų namuose. Paskui kelionę tęsėme traukiniu. Atriedėjusius į San Paulą pasitiko grupelė bendratikių su plakatais „Sveiki atvykę, Jehovos liudytojai“.

Pargrįžęs į Salvadorą pasakiau Hariui Blekui, misionieriui iš Jungtinių Valstijų, kad norėčiau tarnauti pionieriumi: taip Jehovos liudytojai vadina visalaikius tarnus. Jis priminė, jog dabar man svarbiausia rūpintis šeima, ir patarė apsišarvuoti kantrybe. Galiausiai mano broliai bei seserys atsistojo ant kojų, ir 1952-ųjų birželį buvau paskirtas tarnauti pionieriumi į nedidelę bendruomenę Iljeuse, už kokių 210 kilometrų į pietus nuo Salvadoro.

Jehova gausiai apdovanoja

Kitais metais mane paskyrė į Žekijė, didelį miestą šalies gilumoje. Ten buvau vienintelis liudytojas. Pirmiausia apsilankiau pas vietinį kunigą. Jis pareiškė, jog miestas priklauso jam ir uždraudė skelbti. Parapijiečius įspėjo, kad pasirodė „netikras pranašas“, ir pasirūpino, kad būtų sekamas kiekvienas mano žingsnis. Vis dėlto tądien išdalinau per 90 Biblija pagrįstų leidinių ir pradėjau ketverias studijas. Po poros metų Žekijė jau stovėjo Karalystės salė, kurioje rinkosi 36 liudytojai! Dabar čia aštuonios bendruomenės ir apie 700 skelbėjų.

Pirmuosius mėnesius nuomojausi kambarėlį priemiestyje. Paskui susipažinau su Migeliu Vaz de Oliveira, viešbučio „Sudoeste“, vieno geriausių mieste, savininku. Migelis sutiko studijuoti Bibliją ir įkalbėjo persikelti į viešbutį. Vėliau jis su žmona tapo liudytojais.

Kitas malonus prisiminimas iš Žekijė — pažintis su Luisu Kotrimu, vienos mokyklos pedagogu. Su juo irgi studijavau Bibliją. Luisas kartą paklausė, ar nenorėčiau geriau išmokti portugalų kalbą ir pasigilinti į matematiką. Kadangi baigiau tik pradinę mokyklą, mielai sutikau. Tos pamokos, vykusios po mūsų studijų, labai pravertė, kai Jehovos organizacija man patikėjo daugiau užduočių.

Nauja nelengva užduotis

1956-aisiais iš filialo, tuo metu įsikūrusio Rio de Žaneire, gavau pakvietimą į kursą, kur rengiami rajono prižiūrėtojai — Jehovos liudytojų keliaujantieji tarnai. Aš ir dar aštuoni broliai mokėmės vos mėnesį. Paskui mane paskyrė į San Paulą, ir iškart sudvejojau. Svarsčiau: „Ką aš, tamsiaodis, veiksiu tarp visų tų italų? Ar mane priims?“ *

 Tačiau aplankęs pirmąją bendruomenę Santo Amaro rajone ir matydamas pilną Karalystės salę bendratikių bei susidomėjusiųjų pažvalėjau. O kai tą savaitgalį visi 97 bendruomenės nariai drauge su manimi dalyvavo skelbimo tarnyboje, supratau, jog baiminausi be reikalo. „Jie tikrai mano broliai“, — galvojau. Būtent brangių sesių ir brolių šiluma davė jėgų ištvermingai dirbti keliaujamąjį darbą.

Asilai, arkliai ir skruzdėdos

Tais laikais keliaujantiesiems prižiūrėtojams bene sunkiausia būdavo įveikti ilgus atstumus tarp bendruomenių ir pasiekti mažesnes grupeles kaimuose. Važiuoti viešuoju transportu buvo nesaugu arba jis apskritai nekursavo, o dauguma kelių tebuvo siauri, klampūs takai.

Todėl kai kurie rajonai įsitaisė asilą arba arklį specialiai rajono prižiūrėtojui. Neretai savaitė prasidėdavo taip: pasibalnoju savo keturkojį draugą, prie balno pririšu mantą ir kinkuojam kokias dvylika valandų iki kitos bendruomenės. Broliai iš Santa Fė do Sulio turėjo asilą Dourado; jis pats atrasdavo kelią į kaimus, kur rinkosi liudytojų grupės. Atėjęs į vietą gyvulys sustodavo prie vartų ir kantriai laukdavo, kol atversiu. Aplankę vieną grupę mudu traukdavome kitur.

Dar keliaujamąjį darbą sunkino, kad nebuvo patikimo ryšio. Pavyzdžiui, norint nukakti pas liudytojus, susirenkančius viename ūkyje Mato Groso valstijoje, tekdavo kirsti Aragvajos upę, paskui krūmynais joti dar kokius 25 kilometrus. Sykį parašiau tai grupei ir pranešiau, kad ketinu atvykti. Tačiau laiškas, matyt, pasimetė ir manęs, persikėlusio per upę, niekas nepasitiko. Diena ėjo vakarop, todėl paprašiau nedidelės užeigos šeimininko pasaugoti bagažą, o pats, rankose nešdamasis lagaminėlį, leidausi pėsčiomis.

Netrukus sutemo. Ėjau klupinėdamas patamsiais. Staiga sušnarpštė skruzdėda. Buvau girdėjęs, kad atsistojusi ant užpakalinių letenų priekinėmis gali užmušti žmogų. Todėl kai tik kas subrazdėdavo krūmynuose, tuojau atkišdavau lagaminėlį. Taip galavausi ilgokai, kol pasiekiau upeliuką. Deja, tamsoje nepastebėjau, kad kitapus ištiestas spygliuotos vielos užtvaras. Peršokti upelį peršokau, bet pataikiau tiesiai ant tvoros ir smarkiai susibraižiau.

Kai galų gale nusigavau iki ūkio, pasveikino šunų lojimas. Kaimuose į avių gardus  neretai įsibraudavo vagys, tad atsidarius durims iškart puoliau prisistatinėti. Atrodžiau apgailėtinai: drabužiai suplėšyti, kruvini, bet broliai džiaugėsi mane matydami.

Nepaisant sunkumų, tai buvo laimingos dienos. Mėgau keliauti raitas ir pėsčiomis. Retkarčiais išsitiesdavau pailsėti medžių šešėlyje, aplink skardenant paukščių trelėms. Smagu būdavo kartais pamatyti per kelią perbėgančią lapę. Bet labiausiai džiaugiausi, kad padedu žmonėms. Daug kas rašydavo, dėkodavo. Kiti ačiū tardavo sutikę per asamblėjas. Kokį malonumą jaučiau matydamas, kaip žmogus susitvarko gyvenimą ir auga dvasiškai!

Pagaliau turiu padėjėją

Per visus tuos keliaujamojo darbo metus pripratau būti vienas, išmokau pasikliauti Jehova — ‘savo Uola, savo tvirtove’ (Psalmyno 18:3 [18:2, Brb]). Būdamas nevedęs, visas mintis ir jėgas galėjau sutelkti į tarnystę Dievui.

1978-aisiais sutikau pionierę Žuliją Takahaši. Kad galėtų tarnauti ten, kur labiau reikia Karalystės skelbėjų, ji atsisakė gerai apmokamo slaugytojos darbo didelėje San Paulo ligoninėje. Žuliją pažinoję krikščionių vyresnieji gyrė už dvasingumą bei puikius skelbimo įgūdžius. Tikriausiai suprantate, jog ne vienas nustebo, kai tokio amžiaus nusprendžiau vesti. Mano geras draugas negalėjo tuo patikėti ir prižadėjo dovanų 270 kilogramų jautį, jei taip iš tiesų atsitiks. Tą jautį iškepėme per vestuvių puotą 1978 metų liepos 1-ąją.

Sveikata šlubuoja, bet laikausi

Keliaujamajame darbe Žulija visur mane lydėjo. Po vedybų dar aštuonerius metus drauge lankėme Jehovos liudytojų bendruomenes pietų ir pietryčių Brazilijoje. Tačiau sustreikavo mano širdis. Dukart nualpau skelbdamas. Sveikatai suprastėjus, priėmėme paskyrimą tarnauti specialiaisiais pionieriais Birigvyje, San Paulo valstijoje.

Birigvio liudytojai pasisiūlė nuvežti mane pas gydytoją į Gojaniją, už kokių 500 kilometrų. Kai tik būklė stabilizavosi, gydytojai operavo ir įstatė širdies stimuliatorių. Tai buvo maždaug prieš du dešimtmečius. Nors paskui atlaikiau dar dvi širdies operacijas, ir toliau uoliai ieškau būsimų Kristaus mokinių. O Žulija, kaip ir daugelis atsidavusių krikščionių žmonų, nuolat mane palaiko ir stiprina.

Dėl sveikatos, aišku, nebesu toks energingas kaip anksčiau ir retkarčiais netenku ūpo, vis dėlto pajėgiu tarnauti pionieriumi. Nuolat sau primenu: Jehova juk nežadėjo, kad gyvenimas šioje senojoje santvarkoje bus rožėmis klotas. Jei apaštalui Pauliui bei kitiems ištikimiems anų laikų krikščionims teko kentėti, kodėl turėtume manyti, kad mums bus lengviau? (Apaštalų darbų 14:22)

Neseniai aptikau pirmąją savo Bibliją, kurią įsigijau dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Vidinėje viršelio pusėje radau mano užrašytą skaičių — 350. Tiek Karalystės skelbėjų būta Brazilijoje 1943-iaisiais, kai pradėjau lankyti sueigas. Atrodo neįtikima, bet dabar jų čia daugiau kaip 600000. Kokia garbė bent šiek tiek prisidėti prie to augimo! Jehova išties palaimino už ištvermę. Pritariu psalmininkui: „Viešpats didelių dalykų mums padarė, todėl mes džiaugiamės“ (Psalmyno 126:3, Brb).

[Išnašos]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Liudytojai kviečia į viešąją kalbą, kuri turėjo būti pasakyta per pirmąją asamblėją Salvadore (1943)

[Iliustracija 10 puslapyje]

Renkamės į kongresą San Paule „Džiugios tautos“ (1946)

[Iliustracijos 10, 11 puslapiuose]

Keliaujamasis darbas šeštojo dešimtmečio pabaigoje

[Iliustracija 12 puslapyje]

Su žmona Žulija