Jie gimė Dievo išrinktojoje tautoje

„Viešpats, tavo Dievas, išsirinko tave iš visų žemės tautų“ (PAKARTOTO ĮSTATYMO 7:6).

1, 2. Kokių didžių darbų Jehova padarė savo tautos labui ir kokius santykius izraelitai su juo užmezgė?

JEHOVA 1513 m. p. m. e. užmezgė su savo tarnais žemėje naują ryšį. Tais metais jis pažemino pasaulinę imperiją ir išvadavo izraelitus iš vergovės. Taip tapo jų Gelbėtoju ir Savininku. Prieš tai Dievas Mozei buvo paliepęs: „Sakyk izraelitams: ‘Aš esu Viešpats! Išlaisvinsiu jus iš egiptiečių lažo ir išgelbėsiu iš jų vergijos. Atpirksiu jus pakelta ranka ir teismo rykštėmis. Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas’“ (Išėjimo 6:6, 7; 15:1-7, 11).

² Netrukus po išvadavimo iš Egipto izraelitai tapo susaistyti sandora su savo Dievu Jehova. Nuo tada jis palaikė ryšį ne su atskirais asmenimis, šeimomis ar giminėmis, o su organizuota bendruomene — tauta (Išėjimo 19:5, 6; 24:7). Davė jai visuomeninius įstatymus ir, dar svarbiau, nurodė, kaip jį garbinti. Mozė izraelitams pasakė: „Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra Viešpats, mūsų Dievas, kai tik mes jo šaukiamės? Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus, tokius teisius, kaip šis Įstatymas, kurį jums duodu?“ (Pakartoto Įstatymo 4:7, 8).

Gimę liudytojų tautoje

3, 4. Kokiam svarbiam tikslui Jehova išsirinko Izraelio tautą?

³ Po daugelio amžių Jehova per savo pranašą Izaiją priminė izraelitams vieną svarbią priežastį, kodėl išsirinko šią tautą. Izaijas skelbė: „Šitaip kalba Viešpats, kuris tave sukūrė, Jokūbai, kuris tave padarė, Izraeli: ‘Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano [...], nes aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti. [...] Parvesk mano sūnus iš tolimų kraštų ir mano dukteris iš žemės pakraščių, kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, kiekvieną, kurį savo garbei aš sukūriau, pašaukiau ir parengiau.’ ‘Jūs mano liudytojai, — tai Viešpaties žodis, — mano tarnai, kuriuos išsirinkau, [...] tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę’“ (Izaijo 43:1, 3, 6, 7, 10, 21).

⁴ Izraelitai buvo vadinami Jehovos vardu, tad privalėjo liudyti apie jo visavaldystę kitoms tautoms. Tai turėjo būti  bendruomenė, ‘sukurta Jehovos garbei’ (NW). Izraelitai buvo įpareigoti ‘skelbti Jehovos šlovę’ (NW), pasakoti, kaip stebuklingai jis gelbsti, ir taip aukštinti jo vardą, trumpai tariant, būti Jehovos liudytojais.

5. Kokia prasme Izraelis buvo pasiaukojusi tauta?

⁵ Dar vėliau, XI amžiuje, karalius Saliamonas paaiškino, kad Jehova išskyrė Izraelį iš visų kitų tautų. Maldoje Jehovai jis pasakė: „Tu išskyrei juos iš visų žemės tautų būti tavo paveldu“ (1 Karalių 8:53). Taip pat kiekvienas izraelitas turėjo ypatingą ryšį su Jehova. Mozė buvo pasakęs: „Jūs esate Viešpaties, savo Dievo, vaikai. [...] Esi tauta, pašvęsta Viešpačiui, savo Dievui“ (Pakartoto Įstatymo 14:1, 2). Jaunam izraelitui nereikėdavo atskirai pasiaukoti Jehovai — jis jau gimdavo Dievui pasiaukojusioje tautoje (Psalmyno 79:13; 95:7). Nauja karta būdavo mokoma Jehovos įstatymų ir privalėjo jų laikytis dėl sandoros, kuri Izraelį saistė su Aukščiausiuoju (Pakartoto Įstatymo 11:18, 19).

Galėjo apsispręsti patys

6. Ką turėjo nuspręsti kiekvienas izraelitas?

⁶ Nors izraelitas gimdavo pasiaukojusioje tautoje, turėdavo pats apsispręsti, ar tarnaus Dievui. Prieš tautai įeinant į Pažadėtąją žemę, Mozė pasakė: „Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami. Tai reiškia tau gyvenimą — ilgą gyvenimą žemėje, kurią Viešpats prisiekė duoti tavo protėviams — Abraomui, Izaokui ir Jokūbui“ (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20). Taigi izraelitai turėjo apsispręsti, ar mylės Jehovą, klausys jo balso ir bus jam atsidavę. Kadangi galėjo laisvai rinktis, privalėjo prisiimti ir atsakomybę už savo pasirinkimą (Pakartoto Įstatymo 30:16-18).

7. Kas įvyko, kai išmirė Jozuės laikų izraelitai?

⁷ Teisėjų laikotarpio istorija aiškiai liudija, ką lemia ištikimybė ir ką — neištikimybė. Iki minėto laikotarpio izraelitai sekė geru Jozuės pavyzdžiu, dėl to buvo Dievo laiminami. „Žmonės garbino Viešpatį per visą Jozuės gyvenimą ir per visą gyvenimą seniūnų, pergyvenusių Jozuę ir mačiusių visus nuostabius Viešpaties darbus, kuriuos jis darė Izraelio labui.“ O vėliau, gerokai po Jozuės mirties, „buvo išaugusi visai kita [karta], nepatyrusi nei Viešpaties, nei jo darbų, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui. Tada izraelitai darė, kas nedora Viešpaties akyse“ (Teisėjų 2:7, 10, 11). Matyt, nauja nepatyrusi karta nevertino savo paveldo — santykių su Jehova Dievu, kuris dėl jų buvo nuveikęs tiek daug gero (Psalmyno 78:3-7, 10, 11).

Susaistyti pasiaukojimo įžado

8, 9. a) Kaip izraelitas galėdavo įrodyti savo pasiaukojimą Jehovai? b) Kaip būdavo laiminamas tas, kas aukodavo savanoriškas aukas?

⁸ Jehova davė galimybę išrinktajai tautai įrodyti, kad ji laikosi savo pasiaukojimo įžado. Jo Įstatyme buvo pasakyta, kaip aukoti atnašas. Vienos jų buvo privalomos, kitos — savanoriškos (Hebrajams 8:3). Pavyzdžiui, deginamosios aukos, javų atnašos, bendravimo aukos buvo duodamos Jehovai laisva valia ir rodė izraelitų dėkingumą bei norą pelnyti jo malonę (Kunigų 7:11-13).

 ⁹ Šitos savanoriškos aukos džiugino Dievo širdį. Štai deginamosios aukos ir javų atnašos pavadintos „malonaus kvapo auka Viešpačiui“ (Kunigų 1:9; 2:2). Atnašaujant Jehovai bendravimo auką, gyvulio kraujas ir taukai būdavo sudeginami, o mėsą valgydavo kunigai ir aukotojas. Tos simbolinės vaišės vaizdavo izraelitų taikius santykius su Dievu. Įstatymas skelbė: „Atnašausite dėkojimo [„bendravimo“, BD] auką Viešpačiui, kad jis jums būtų maloningas“ (Kunigų 19:5, Skv). Nors kiekvienas izraelitas nuo pat gimimo priklausė Jehovos tautai, ‘Viešpats buvo maloningas’ ir dosniai laimino tą, kas iš visos širdies atnašaudavo savanoriškas aukas parodydamas tikrą atsidavimą (Malachijo 3:10).

10. Kuo Jehova pasipiktino Izaijo ir Malachijo dienomis?

¹⁰ Tačiau pasiaukojusi Izraelio tauta neretai būdavo Jehovai neištikima. Jehova per savo pranašą Izaiją kalbėjo: „Ėriukų deginamųjų aukų man neaukojai, negarbinai manęs kruvinosiomis aukomis. Neverčiau tavęs atnašauti“ (Izaijo 43:23). Be to, jeigu auka buvo duodama nenoriai, ne iš meilės, Dievui ji buvo bevertė. Štai praėjus trims šimtmečiams po Izaijo, pranašo Malachijo dienomis, izraelitai atnašavo tokias aukas — gyvulius su kliauda. Malachijas tad pranešė jiems: „‘Jūs neteikiate man malonumo, — sako Galybių Viešpats, — atnašų iš jūsų rankų nepriimsiu. [...] Atnešate, kas pavogta ar raiša, ar liguista, ir atnešate tai kaip auką! Nejau aš priimsiu ją iš jūsų rankų?’ — sako Viešpats“ (Malachijo 1:10, 13; Amoso 5:22).

Nebelaikomi išrinktąja tauta

11. Kokia galimybė buvo suteikta Izraeliui?

¹¹ Jehova dar tada, kai Izraelio tauta jam pasiaukojo, laidavo: „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs  būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Išėjimo 19:5, 6). Iš izraelitų turėjo kilti pažadėtasis Mesijas ir pirmiausia jiems suteikti galimybę tapti jo bendravaldžiais Dievo Karalystėje (Pradžios 22:17, 18; 49:10; 2 Samuelio 7:12, 16; Luko 1:31-33; Romiečiams 9:4, 5). Vis dėlto didžioji dauguma izraelitų netesėjo savo pasiaukojimo įžado (Mato 22:14). Jie netgi atmetė Mesiją ir jį nužudė (Apaštalų darbų 7:51-53).

12. Kokie Jėzaus žodžiai rodė, kad Jehova nebelaiko Izraelio savo išrinktąja tauta?

¹² Likus kelioms dienoms iki mirties Jėzus žydų religiniams vadovams pasakė: „Ar niekada nesatę skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mato 21:42, 43). Kad Jehova nebelaiko Izraelio savo išrinktąja tauta, rodė šie Jėzaus žodžiai: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“ (Mato 23:37, 38).

Nauja pasiaukojusi tauta

13. Ką Jehova išpranašavo Jeremijo dienomis?

¹³ Jeremijo lūpomis Jehova išpranašavo savo tautai kai ką nauja. Štai kas buvo pasakyta: „Tikėkite manimi, ateina dienos, — tai Viešpaties žodis, — kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmęs už rankos išvedžiau juos iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, jie sulaužė mano Sandorą, — tai Viešpaties žodis. — Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, — tai Viešpaties žodis. — Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta“ (Jeremijo 31:31-33).

14. Kada ir kokiu pagrindu buvo pradėta rinkti Jehovai pasiaukojusi nauja tauta? Kas ta tauta?

¹⁴ Tos naujos sandoros pamatas buvo padėtas 33 m. e. m., kai Jėzus mirė ir prisistatė savo Tėvui danguje, kad būtų pripažinta jo pralieto kraujo vertė (Luko 22:20; Hebrajams 9:15, 24-26). O įsigaliojo ši sandora per 33 m. e. m. Sekmines, kada buvo išlieta šventoji dvasia ir gimė nauja tauta, „Dievo Izraelis“ (Galatams 6:16; Romiečiams 2:28, 29; 9:6; 11:25, 26). Apaštalas Petras pateptiesiems krikščionims rašė: „Jūs esate išrinktoji giminė,  karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta“ (1 Petro 2:9, 10). Ypatingas Jehovos ir etninio Izraelio ryšys nutrūko. Nuo 33 m. e. m. Jehova laimino nebe jį, o dvasinį Izraelį, krikščionių bendruomenę, ‘kuri duoda vaisių’ skelbdama apie Mesijo valdomą Karalystę (Mato 21:43).

Žmogus pasiaukoja Dievui pats

15. Apie kokį krikštą kalbėjo savo klausytojams Petras per 33 m. e. m. Sekmines?

¹⁵ Nuo 33 m. e. m. Sekminių kiekvienas žmogus, tiek iš žydų, tiek iš kitų tautų, turėjo pats pasiaukoti Dievui ir pasikrikštyti „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ * (Mato 28:19). Per Sekmines Petras pasakė žydams ir prozelitams: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apaštalų darbų 2:38). Žydai ir prozelitai krikštydamiesi parodydavo, kad yra pasiaukoję Jehovai ir tiki, jog Dievas per Jėzų atleidžia nuodėmes. Jie turėjo Kristų pripažinti Jehovos paskirtu Vyriausiuoju kunigu ir jų Vadovu, krikščionių bendruomenės Galva (Kolosiečiams 1:13, 14, 18).

16. Kaip geros širdies žmonės, žydai ir kitataučiai, Pauliaus dienomis tapdavo dvasinio Izraelio nariais?

¹⁶ Po daugelio metų apaštalas Paulius pasakojo: „Iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų“ (Apaštalų darbų 26:20). Įtikinęs žydus ir kitataučius, kad Jėzus buvo Kristus, arba Mesijas, Paulius mokydavo juos, kad galėtų pasiaukoti Jehovai ir krikštytis (Apaštalų darbų 16:14, 15, 31-33; 17:3, 4; 18:8). Naujieji mokiniai gręždavosi į Dievą ir tapdavo dvasinio Izraelio nariais.

17. Koks paženklinimo darbas eina į pabaigą ir koks kitas darbas vyksta labai sparčiai?

¹⁷ Šiandien galutinis likusių dvasinių izraelitų užantspaudavimas jau arti. Kai tik jis baigsis, „keturiems angelams“, sulaikantiems naikinančius „didžio sielvarto“ vėjus, bus nurodyta juos paleisti. O tuo tarpu sparčiai renkama „milžiniška minia“ žmonių, kurie viliasi amžinai gyventi žemėje. Jie, dar vadinami „kitomis avimis“, tikrai tiki „Avinėlio kraujo“ gelbstinčia galia, pasiaukoja Jehovai ir krikštijasi (Apreiškimo 7:1-4, 9-15; 22:17; Jono 10:16; Mato 28:19, 20). Tarp jų nemaža jaunuolių, išaugusių krikščioniškose šeimose. Jiems bus įdomu skaityti tolesnį straipsnį.

[Išnaša]

Apžvelkime

• Kodėl izraelitui nereikėdavo pačiam pasiaukoti Jehovai?

• Kaip izraelitas galėjo parodyti priklausąs Dievui pasiaukojusiai tautai?

• Kodėl Jehova nebepripažino Izraelio savo išrinktąja tauta ir kas ją pakeitė?

• Ką tiek žydai, tiek kitų tautų žmonės turėjo daryti nuo 33 m. e. m. Sekminių norėdami tapti dvasinio Izraelio nariais?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Izraelitas nuo pat gimimo priklausė Dievo išrinktajai tautai

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kiekvienas izraelitas turėjo širdyje apsispręsti, ar tarnaus Dievui

[Iliustracija 23 puslapyje]

Savanoriškomis aukomis izraelitai galėjo parodyti meilę Jehovai

[Iliustracija 25 puslapyje]

Nuo 33 m. e. m. Sekminių Kristaus sekėjas turi pats pasiaukoti Dievui ir paskui tai parodyti krikštu