„Kas klauso perspėjimų, yra supratingas“

„PADUOK drausmei savo širdį ir savo ausis pamokomiems žodžiams“, — sakoma Patarlių 23:12 (Jr). Šioje eilutėje drausmė, arba moralinis ugdymas, reiškia tiek savidrausmę, tiek perspėjimą, arba sudrausminimą, gaunamą iš kitų. Kad drausmė duotų vaisių, reikia žinoti, ką patarti ir kaip. Taigi būtina remtis „pamokomais žodžiais“ iš patikimo šaltinio.

Patarlių knyga — tikras išmintingų žodžių bei posakių lobynas. Joje surašytos patarlės skirtos „išminčiai ir drausmei pažinti, [...] pamokančiai drausmei priimti, tam, kas teisu, teisinga ir tiesu“ (Patarlių 1:1-3, Jr). Palenkdami prie jų savo ausį elgiamės supratingai. Patarlių 15 skyriuje yra naudingų patarimų, kaip slopinti pyktį, valdyti liežuvį, perteikti pažinimą. Aptarkime kai kurias šio skyriaus eilutes.

Kas „nuramina pyktį“?

Kaip mūsų žodžiai gali paveikti piktą ar rūstaujantį žmogų? Senovės Izraelio karalius Saliamonas sako: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį“ (Patarlių 15:1). Pyktis yra priešiškas nusistatymas, piktumas ar susierzinimas. Įniršis — sunkiai valdomas įpykis. Kaip ši patarlė padėtų nuramdyti kito žmogaus pyktį ar užgniaužti savąjį?

Šiurkštūs, žeidžiantys žodžiai padėtį dažniausiai tik pablogina. O švelnus atsakymas veikia raminamai. Tačiau nirštančiam žmogui atsakyti maloniai ne visada paprasta. Jei mėgintume suprasti, kas jį supykdė, būtų lengviau sulaikyti blogą žodį. „Sumanus žmogus negreitas pykti, o atleisti įžeidimą — jam garbė“ (Patarlių 19:11). Gal piktuolis nepasitiki kitais ar nori dėmesio? Jo įniršį galėjo sukelti visai ne tai, ką pasakėme ar padarėme. Skelbimo tarnyboje ne sykį išgirstame piktą atsaką. Bet paskui paaiškėja, kad pašnekovas nieko nežino apie mūsų įsitikinimus arba yra suklaidintas. Argi turėtume jo reakciją  laikyti įžeidimu ir šiurkščiai atsikirsti? Net jei pykčio priežasties nežinome, mūsų užgauli kalba rodytų savidrausmės stoką. Būti nemandagiems nederėtų.

Patarimas švelniai atsakyti labai naudingas ir tuomet, kai tenka tvardytis patiems. Jį galime taikyti mokydamiesi reikšti jausmus taip, kad neįžeistume klausytojo. Tai ypač svarbu šeimoje. Pavyzdžiui, užuot kalbėję su artimaisiais šiurkščiai ar žeminę juos negražiais epitetais, bandykime savo mintis išsakyti ramiai. Niekinami žodžiai dažnai sukelia atsakomąją reakciją. Švelniai paaiškindami, ką jaučiame, ir nepriekaištaudami, galime paskatinti kitą asmenį atsiprašyti.

„Išmintingųjų liežuvis tinkamai naudoja pažinimą“

Drausmindami save ne tik žiūrėsime, kaip kalbame, bet ir ką kalbame. „Išmintingųjų liežuvis tinkamai naudoja pažinimą, — sako Saliamonas, — o iš kvailio burnos liejasi kvailystės“ (Patarlių 15:2, Brb). Pažinimą naudojame tinkamai, jeigu ugdomės troškimą padėti kitiems, — pasakojame jiems apie tai, ką Dievas numatė ir kuo pasirūpino mūsų labui. Kvailasis pažinimo neturi, todėl negali jo tinkamai naudoti.

Prieš duodamas kitą patarimą, kaip naudoti liežuvį, Saliamonas atkreipia dėmesį į vieną kontrastą. „Dievo akys yra visur, jos stebi blogus ir gerus žmones“ (Patarlių 15:3). Galime tuo džiaugtis, nes Dievo Žodis patikina: „Viešpaties akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi“ (2 Metraščių 16:9). Jeigu darome gera, Dievas žino. Darančius bloga jis irgi mato ir pareikalaus atsiskaityti.

Toliau Saliamonas pabrėžia romaus liežuvio vertę. Jis sako: „Liežuvio švelnumas — gyvenimo medis, bet jo vylingumas — dvasinis pakrikimas“ (Patarlių 15:4, Jr). Posakis „gyvenimo medis“ reiškia priemones, kurios gydo ir stiprina (Apreiškimo 22:2). Išmintingo žmogaus rami kalba atgaivina klausytojų dvasią, skatina rodyti gerumą. O vylingi ar iškraipyti žodžiai tą dvasią žlugdo.

Protingasis leidžiasi sudrausminamas ir „skleidžia žinojimą“

„Kvailys paniekina savo tėvo pamokymus, — tęsia išmintingasis karalius, — o kas klauso perspėjimų, yra supratingas“ (Patarlių 15:5, Brb). Kas klausytų perspėjimo, jeigu niekas jo neduotų? Ar ši eilutė nenurodo, jog drausminimo kartais reikia? Šeimoje atsakomybė drausminti vaikus tenka tėvams — ypač tėvui, o vaikų pareiga yra drausmei paklusti (Efeziečiams 6:1-3). Vienaip ar kitaip sudrausminami visi Jehovos tarnai. „Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“, — sakoma Hebrajams 12:6. Mūsų reakcija į drausminimą rodo, ar esame išmintingi, ar paiki.

Pabrėždamas dar kitą kontrastą Saliamonas sako: „Išmintingųjų lūpos skleidžia žinojimą; paikųjų širdis visai ne tokia“ (Patarlių 15:7, Skv). Skleisti žinojimą — tarsi sėti sėklą. Ūkininkas nesuberia sėklos į vieną vietą. Jis išsėja ją po visą lauką. Taip ir skleidžiant žinias. Apie Bibliją žinome daug, bet tarnyboje sutiktam žmogui nebūtų protinga viską pasakyti iš karto. Išmintingas skelbėjas kalba saikingai: žinojimą „skleidžia“ Biblijos mokymus aiškindamas palaipsniui — pirma  vieną, paskui, juo remdamasis, kitą, ir atsižvelgia į klausytojo reakciją. Taip darė mūsų Pavyzdys, Jėzus Kristus, kalbėdamas su samariete (Jono 4:7-26).

Skleisti žinojimą — tai pasakyti ką nors pamokoma ir naudinga. Tokių pamokomų ir padrąsinančių žodžių nepavyks parinkti iš karto. Dėl to „teisus žmogus apmąsto, kaip atsakyti“ (Patarlių 15:28). Taigi svarbu, kad mūsų žodžiai būtų tarsi šiltas lietus, pagirdantis žemę ir darantis ją derlingą, o ne kaip staigi liūtis, viską šluojanti savo kelyje.

‘Šventi savo elgesiu’

Skleisdami žinias apie Jehovą bei jo pažadus ir atnašaudami jam „šlovinimo auką“ — „lūpų vaisių“, iš tiesų elgiamės išmintingai (Hebrajams 13:15). Tačiau kad mūsų aukas Jehova priimtų, turime būti „šventi visu savo elgesiu“ (1 Petro 1:14-16). Į šią svarbią tiesą Saliamonas atkreipia mūsų dėmesį sugretindamas dvi patarles. Jis sako: „Nedorėlių auka Viešpats bjaurisi, o teisiųjų malda jam patinka. Nedoro žmogaus elgesiu Viešpats bjaurisi, o žmogų, kuris laikosi teisumo reikalavimų, myli“ (Patarlių 15:8, 9).

Kaip į perspėjimą žiūri paliekantieji gyvenimo kelią ir ko susilauks? (Mato 7:13, 14) „Sunki bausmė laukia žmogaus, kuris atmeta kelią, o kas paniekina taisymą, tas miršta“ (Patarlių 15:10). Užuot priėmę patarimą iš atsakingų krikščionių bendruomenės brolių ir nuoširdžiai atgailavę, nuėjusieji klystkeliais palieka teisumo taką. Kaip neprotinga!

Na, o jeigu kas nors, atrodo, leidžiasi sudrausminamas, bet iš tikrųjų pabarimo nekenčia? Tai irgi neišmintinga. „Šeolas ir Prapulties vieta atviri Viešpačiui, juo labiau — žmonių širdys!“ — sako Izraelio karalius (Patarlių 15:11). Perkeltine prasme niekas nėra labiau nutolęs nuo gyvojo Dievo kaip Šeolas, kur ilsisi mirusieji. Tačiau ši vieta Jam atvira, arba gerai matoma. Dievas pažįsta kiekvieną ten esantį ir gali pažadinti iš mirties miego (Psalmyno 139:8; Jono 5:28, 29). Juo lengviau Jehova skaito žmonių širdis! „Visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime  duoti apyskaitą“, — rašė apaštalas Paulius (Hebrajams 4:13). Apgauti galima žmones, ne Dievą.

Asmuo, atmetantis drausminimą, ne tik nekenčia patarimo, bet ir niekina patarėją. „Niekintojas nemėgsta to, kuris jį įspėja, — sako Saliamonas ir dar paryškindamas šią mintį priduria: — ir neina pas išminčius“ (Patarlių 15:12, Brb). Mažai tikėtina, kad toks asmuo paliktų klaidingą kelią!

Turėk teigiamą požiūrį

Trijose tolesnėse Saliamono patarlėse minima širdis. Nurodydamas, kaip mūsų jausmai atsispindi veide, išmintingasis karalius sako: „Laiminga širdis pralinksmina veidą, o kenčianti palaužia dvasią“ (Patarlių 15:13).

Kas gali sukelti širdies skausmą? „Liūdesys žmogaus širdyje slegia jį“, — sakoma Biblijoje (Patarlių 12:25, Brb). Ką daryti, kad nemalonios gyvenimo akimirkos nesugniuždytų? Užuot nuolat kamavęsi dėl to, ką mažai galime pakeisti, verčiau sutelkime dėmesį į gausybę dvasinių dalykų, Jehovos teikiamų mūsų labui, ir į jo ateities pažadus. Taip Jehova taps mums artimesnis. Glausdamiesi prie „laimingojo Dievo“ pajusime širdyje džiaugsmą, ir liūdesys atlėgs (1 Timotiejui 1:11, NW).

Be to, ir pati Biblijos žinia teikia tikrą paguodą ir pasitenkinimą. Psalmininkas vadina laimingais tuos, kurie „džiaugiasi Viešpaties Įstatymu ir mąsto jo Įstatymą dieną naktį“ (Psalmyno 1:1, 2). Net jeigu širdis kenčia, skaitydami Bibliją ir ją apmąstydami būsime padrąsinti. Taip pat nepamirškime Dievo duotos tarnybos. Žinome, „kas sėja ašarodamas, tas nuiminės derlių džiūgaudamas“ (Psalmyno 126:5).

„Protingo žmogaus širdis ieško išmanymo, — sako Saliamonas, — o kvailųjų burna minta kvailumu“ (Patarlių 15:14). Ši patarlė pabrėžia aiškų skirtumą tarp to, kokį patarimą duoda išmintingas žmogus ir kokį paikas. Tas, kurio širdis išmintinga, prieš patardamas viską apsvarsto, kitaip tariant, ieško išmanymo. Jis atidžiai klausosi ir įsigilina į faktus. Tyrinėja Bibliją, kad žinotų, kokiais įstatymais ir principais remtis. Jo patarimas tvirtai pagrįstas Dievo Žodžiu. O kvailajam visai nerūpi išsiaiškinti faktų. Jis šneka, kas ant liežuvio užeina. Jei ieškome patarimo, išmintinga kreiptis į brandžius, nusimanančius asmenis — ne į linkusius mums pataikauti. Kaip puiku krikščionių bendruomenėse turėti „žmones dovanas“, kurie prieš duodami patarimą „ieško išmanymo“! (Efeziečiams 4:8, NW)

Kitos patarlės mintis — kodėl ypač verta ugdytis teigiamą požiūrį. Izraelio karalius sako: „Visos vargšo dienos sunkios, o linksmaširdžio gyvenimas — visada šventė“ (Patarlių 15:15). Gyvenime būna sėkmių ir nelaimių, džiaugsmo ir ašarų. Jeigu galvosime tik apie neigiamus dalykus, mūsų mintys bus niūrios, o visos dienos — rūškanos. Tačiau jei mąstysime apie turimas Dievo dovanas ir jo teikiamą ateities viltį, liūdnos akimirkos pasimirš ir širdyje jausime džiaugsmą. Turintiems teigiamą požiūrį gyvenimas — „visada šventė“.

Tad niekada nepamirškime savidrausmės: valdykime jausmus, žiūrėkime, kaip kalbame ir elgiamės, turėkime teigiamą požiūrį.

[Iliustracija 13 puslapyje]

„Švelnus atsakymas nuramina pyktį“

[Iliustracija 15 puslapyje]

Vaikus drausminti privalo tėvai

[Iliustracija 15 puslapyje]

„Išmintingųjų lūpos skleidžia žinojimą“