„Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“

‘Mūsų Dievas gali išgelbėti mus’

IŠKILMĖS turėjo kelti pagarbą ir baimę. Dūros lygumoje, matyt, netoli Babilono miesto, buvo pastatyta didžiulė aukso statula. Per atidengimo ceremoniją, pasigirdus įvairiausių muzikos instrumentų garsams, čia susirinkę aukšti pareigūnai privalėjo tai statulai nusilenkti. Babilono karalius Nebukadnecaras išleido įsaką: bet kuris jos nepagarbinęs asmuo bus įmestas į kaitriai iškūrentą krosnį. Kas gi išdrįstų nepaklusti?

Tačiau, dalyvių nuostabai, trys dievobaimingi Jehovos garbintojai — Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas — statulai nenusilenkė. Jie suprato, kad paklusdami valdovo įsakui būtų neparodę išimtinio atsidavimo Jehovai Dievui (Pakartoto Įstatymo 5:8-10). Nebukadnecarui pareikalavus, kad jaunuoliai dėl tokio savo poelgio pasiaiškintų, šie drąsiai atsakė: „Mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos! O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime!“ (Danieliaus 3:17, 18, Brb).

Hebrajus įmetė į kaitriai iškūrentą krosnį, bet Dievas išgelbėjo jų gyvybę. Savo ištikimiems tarnams apsaugoti jis pasiuntė angelą. Tačiau dar prieš tai jaunuoliai buvo nusprendę geriau mirti negu nepaklusti Jehovai. * Jie laikėsi tokios pat nuostatos kaip po daugiau nei šešių šimtmečių apaštalai. Tie Jėzaus Kristaus mokiniai aukščiausiajame žydų teisme pareiškė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29).

Svarbi pamoka mums

Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas — puikūs tikėjimo, klusnumo ir ištikimybės Dievui pavyzdžiai. Jie visi trys parodė tikėjimą Jehova. Raštų išlavinta jaunuolių sąžinė neleido daryti nieko, kas susiję su klaidinga religija ar nacionalistiniu garbinimu. Mūsų laikų krikščionys taip pat besąlygiškai pasitiki Dievu. Jie vadovaujasi sąžine, išlavinta pagal Bibliją, ir atsisako klaidingai garbinti Dievą arba dalyvauti ceremonijose, kur pažeidžiami jo įstatymai bei principai.

Trys hebrajai pasitikėjo Jehova ir buvo jam klusnūs. Jie nesusiviliojo pripažinimu, aukšta padėtimi ar šlove, kurią galėjo įgyti Babilono imperijoje. Šie jaunuoliai mieliau ryžosi kentėti ir mirti nei sugriauti savo santykius su Dievu. Jie, kaip seniau Mozė, ‘liko nepajudinami, tarsi regėtų Neregimąjį’ (Hebrajams 11:27). Ar išgelbės Jehova ar ne, visi trys pasiryžo neiti į kompromisą, net jeigu tai kainuotų gyvybę. Matyt, juos ir turėjo omenyje apaštalas Paulius, kai rašė  apie ištikimuosius, kurie „užgesino ugnies karštį“ (Hebrajams 11:34). Likdami tvirti per ištikimybės išbandymus, Jehovos tarnai tokį pat tikėjimą ir klusnumą rodo ir mūsų dienomis.

Iš to, ką patyrė Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas, taip pat sužinome, kad Jehova už ištikimybę atlygina. Psalmininkas giedojo: „Viešpats [...] nepalieka savo ištikimųjų“ (Psalmyno 37:28). Šiandieną neturėtume tikėtis, kad Dievas mus stebuklingai išgelbės kaip tuos tris hebrajus. Tačiau galime neabejoti: kad ir kokia bėda ištiktų, dangiškasis Tėvas mums padės. Jehova gali pašalinti užklupusią negandą, suteikti jėgų ją ištverti arba mus prikelti iš mirties, jeigu jos akivaizdoje liekame jam ištikimi (Psalmyno 37:10, 11, 29; Jono 5:28, 29). Jeigu kaskart, kai patiriame ištikimybės išbandymą, Dievo klausome labiau negu žmonių, parodome, jog tikėjimas, klusnumas ir atsidavimas Kūrėjui triumfuoja.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]

AR ŽINOJAI?

• Kai trys hebrajai patyrė ištikimybės Jehovai išbandymą, dar neturėjo trisdešimties.

• Krosnis, matyt, buvo įkaitinta kiek įmanoma karščiau (Danieliaus 3:19).