„Visa darykite be murmėjimų“
„Visa darykite be murmėjimų“
„Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų“ (FILIPIEČIAMS 2:14).
1, 2. Ką apaštalas Paulius patarė Filipų ir Korinto krikščionims ir kodėl?
ĮKVĖPTAME laiške pirmojo amžiaus krikščionims filipiečiams apaštalas Paulius negailėjo pagyrimų. Jis džiaugėsi jų dosnumu, uolumu, geradarystėmis. Tačiau prašė jų ‘visa daryti be murmėjimų’ (Filipiečiams 2:14). Kodėl reikėjo tokio įspėjimo?
2 Paulius žinojo, kur veda murmėjimas. Kiek anksčiau jis priminė Korinto bendruomenei, kaip tai pavojinga. Apaštalas pabrėžė, jog kadaise dykumoje izraelitai vis papiktindavo Jehovą. Kuo? Savo blogais geiduliais, stabmeldyste, ištvirkavimu, bandymais mėginti Jehovą ir murmėjimu. Paulius skatino korintiečius nekartoti jų klaidų. Jis rašė: „Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo“ (1 Korintiečiams 10:6-11; NW).
3. Kodėl kalbėsime apie murmėjimą?
3 Mes, Jehovos tarnai, rodome tokią kaip filipiečių dvasią. Uoliai stengiamės daryti, kas gera, mylėti vienas kitą (Jono 13:34, 35). Vis dėlto žinodami, kiek žalos praeityje prisidarė Dievo tauta murmesiu, neabejojame, jog verta paklausyti patarimo: „Visa darykite be murmėjimų.“ Tad pirmiausia pažiūrėkime, kas Šventajame Rašte sakoma apie tuos, kurie murmėjo. Paskui aptarsime, kaip saugotis tokio žalingo įpročio, kad ir mes neprisidarytume vargo.
Nedora bendrija
4. Dėl ko izraelitai murmėjo dykumoje?
4 Hebrajiškas žodis, reiškiantis „murmėti, bambėti, skųstis, niurzgėti“, vartojamas Biblijoje ten, kur rašoma apie izraelitų klajones dykumoje 40 metų. Jie buvo nepatenkinti savo gyvenimu, todėl ir murmėjo. Štai praėjus vos kelioms savaitėms po išvadavimo iš Egipto vergijos, „visa izraelitų bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną“. Jie skundėsi dėl maisto ir sakė: „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties! Juk išvedėte į šią dykumą mus, visą bendriją, badu numarinti!“ (Išėjimo 16:1-3).
5. Prieš ką išties murmėjo izraelitai savo skundais?
5 O juk Jehova tėviškai rūpinosi izraelitais, duodavo maisto ir vandens. Žmonėms dykumoje nė negrėsė badas, taigi jų skundas buvo perdėtas. Vis dėlto kupini nepasitenkinimo izraelitai ėmė murmėti. Nors niurnėjo prieš Mozę ir Aaroną, Jehova matė, kad žmonės buvo nepatenkinti ne tais vyrais, o juo pačiu. Mozė kalbėjo izraelitams: „Viešpats išgirdo jūsų murmėjimą, kuriuo prieš jį murmėjote. O mudu — kas mes tokie? Jūsų murmėjimas ne prieš mus, bet prieš Viešpatį!“ (Išėjimo 16:4-8).
6, 7. Kaip, pasak Skaičių 14:1-3, pasikeitė izraelitų požiūris?
6 Netrukus izraelitai vėl ėmė niurnėti. Mozė pasiuntė 12 vyrų išžvalgyti Pažadėtosios žemės. Dešimt grįžo nešini bloga žinia. Kas vyko toliau? „Visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. ‘Verčiau būtume mirę Egipto žemėje! — sakė visa bendrija. — Arba verčiau mirtume šioje dykumoje! Kodėl Viešpats veda mus į tą kraštą [Kanaaną] žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mažyliai taps grobiu! Argi nebūtų mums geriau eiti atgal į Egiptą?’“ (Skaičių 14:1-3).
7 Kaip pasikeitė izraelitų požiūris! Juk iš pradžių jie buvo dėkingi už išvadavimą iš Egipto ir atvertą kelią per Raudonąją jūrą, net giedojo gyrių Jehovai (Išėjimo 15:1-21). Bet atsidūrę dykumoje, kur nebuvo jokių patogumų, ir bijodami kanaaniečių, ėmė reikšti nepasitenkinimą — ne dėkojo Dievui už laisvę, o neteisingai jį kaltino, kad kenčia nepriteklių. Taip parodė nebesą dėkingi Jehovai už jo dovanas. Todėl jis pasakė: „Kiek ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane?“ (Skaičių 14:27; 21:5).
Pirmojo amžiaus murmėtojai
8, 9. Pateik Graikiškųjų raštų eilučių, kuriose kalbama apie murmėtojus.
8 Anie paminėti murmėtojai, matyt, išreikšdavo savo pasipiktinimą garsiai. O štai Jėzui Kristui atkeliavus 32 m. e. m. Jeruzalėn į Palapinių šventę „minioje buvo daug šnibždų apie jį“ (Jono 7:12, 13, 32, Jr, kursyvas mūsų). Žmonės kuždėjosi: vieni tvirtino, kad jis geras, kiti tai neigė.
9 Kitą kartą Jėzus su savo mokiniais viešėjo muitininko Levio, arba Mato, namuose. „Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: ‘Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?’“ (Luko 5:27-30). Vėliau Galilėjoje „žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: ‘Aš duona, nužengusi iš dangaus’“. Dėl tokių žodžių užsigavo ir pradėjo niurnėti net kai kurie Jėzaus sekėjai (Jono 6:41, 60, 61).
10, 11. Kodėl graikiškai šnekantys žydai skundėsi ir ko iš apaštalų šiuo atveju gali pasimokyti krikščionių vyresnieji?
10 O štai murmesys, kilęs tuoj po 33 m. e. m. Sekminių, greit liovėsi, nes viskas baigėsi geruoju. Tuo metu į Izraelį atvykę ir Kristų įtikėję žmonės džiaugėsi Judėjos bendratikių svetingumu, bet paskui kai kas ėmė skųstis dėl paramos skirstymo. Rašte sakoma: „Tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais hebrajais, esą kasdieniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės“ (Apaštalų darbų 6:1).
11 Nepatenkinti susidariusia padėtimi atvykėliai nebuvo panašūs į senovės izraelitus dykumoje. Graikiškai kalbantys žydai nesiskundė savo pačių padėtimi, tik prašė atkreipti dėmesį, kad nesirūpinama kai kuriomis našlėmis. Be to, jie nedrumstė tvarkos, nekėlė balso prieš Jehovą. Žmonės pasiguodė tiesiai apaštalams ir šie tuoj pat davė nurodymus, kaip viską sutvarkyti, nes skundas buvo pagrįstas. Kokį gerą pavyzdį apaštalai paliko krikščionių vyresniesiems! Šie dvasiniai ganytojai atidūs ir nėra tie, kurie „užsikemša ausis vargšo šauksmui“ (Patarlių 21:13; Apaštalų darbų 6:2-6).
Saugokimės pražūtingo murmėjimo
12, 13. a) Kokiam reiškiniui prilygsta murmėjimas? b) Dėl ko asmuo gali imti skųstis?
12 Beveik visi Rašto pasakojimai, kuriuos apžvelgėme, rodo, kad murmėjimas pridarydavo daug žalos Dievo tautai senais laikais. Tad rimtai apgalvokime, ar toks elgesys nebūtų pražūtingas ir dabar. Paimkime pavyzdį. Daugelio rūšių metalas neatsparus korozijai. Jei nekreipiamas dėmesys į ankstyvąsias rūdis, jos gali tiek suėsti metalą, kad jis niekam nebetinka. Daugybė automobilių virsta laužu ne dėl mechaninių trūkumų, bet dėl rūdžių, nes tada tampa nebesaugūs. Kodėl murmėjimas yra tarsi korozija?
13 Kaip metalas pasiduoda korozijai, taip netobuli žmonės linkę skųstis. Budriai stebėkime, ar nesame įpratę taip daryti. Kaip dėl drėgmės ir druskos greičiau kaupiasi rūdys, taip dėl nepalankių aplinkybių labiau linkstame murmėti. Dėl įtampos net menkiausias susierzinimas gali virsti didele nuoskauda. Šios sistemos paskutinėms dienoms vis sunkėjant tikriausiai daugės ir priežasčių skųstis (2 Timotiejui 3:1-5). Todėl ir Dievo tarnai gali imti niurnėti vienas prieš kitą. Dingstis gali būti visai paprasta, pavyzdžiui, susierzinimas dėl bendratikio trūkumų, nepasitenkinimas tuo, ką šis geba, arba kad gavo tam tikrų atsakingų užduočių.
14, 15. Kodėl turime užgniaužti polinkį skųstis?
14 Kad ir kokios būtų priežastys irzti, jei nesuimsime savęs į rankas ir skųsimės, mus užvaldys nepasitenkinimo dvasia ir tapsime nuolatiniais murmėtojais. Tokia dvasinė korozija mus visiškai sužlugdytų. Kai izraelitai murmėjo dėl sąlygų dykumoje, jie nusirito tiek, kad ėmė kaltinti Jehovą (Išėjimo 16:8). Tegu taip niekad nenutinka mums!
15 Apsaugoti metalą galima antikoroziniais dažais bei tuoj pat šalinant rūdis. Taip ir mes pastebėję savo polinkį skųstis, galime jį užgniaužti, jeigu tik iškart prašysime maldoje pagalbos ir stengsimės ištaisyti padėtį. Kaip?
Į viską žiūrėk kaip Jehova
16. Kaip galime įveikti polinkį niurnėti?
16 Niurnėdami sutelkiame dėmesį į save patį, savo bėdas, o ne į tuos gerus dalykus, kuriais mes, Jehovos liudytojai, galime džiaugtis. Jei niekad neišleisime jų iš akių, nebebūsime linkę verkšlenti. Juk kiekvienas galime didžiuotis, kad vadinamės Jehovos vardu (Izaijo 43:10). Galime puoselėti artimus santykius su juo, bet kada kalbėti „maldos klausytojui“ (Psalmyno 65:2, Jr; Jokūbo 4:8). Mūsų gyvenimas tikrai prasmingas, nes suprantame, kad sprendžiamas visavaldystės klausimas, ir žinome, kokia garbė likti ištikimiems Dievui (Patarlių 27:11). Galime be perstojo skelbti gerąją naujieną apie Karalystę (Mato 24:14). Dėl tikėjimo išperkamąja Jėzaus Kristaus auka galime turėti švarią sąžinę (Jono 3:16). Visu tuo džiaugiamės, kad ir ką tektų ištverti.
17. Kodėl į viską reikia žiūrėti taip, kaip Jehova, net jeigu ir turime svarią priežastį skųstis?
17 Į viską žiūrėkime kaip Jehova ir nesiremkime savo nuomone. „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, pamokyk mane apie savo takus“, — giedojo psalmininkas Dovydas (Psalmyno 25:4). Jehova mato, kada yra svari priežastis skųstis. Jis tuoj pat gali viską ištaisyti. Tad kodėl kartais leidžia, kad sunkios aplinkybės tęstųsi? Galbūt norėdamas padėti mums išsiugdyti puikias savybes — kantrybę, ištvermę, tikėjimą (Jokūbo 1:2-4).
18, 19. Papasakok, koks gali būti poveikis ištveriant nepatogumus be skundų.
18 Tai, kad ištveriame įvairius nepatogumus nesiskųsdami, ne tik padeda taurinti asmenybę, bet ir gali paveikti kitus. Štai 2003-iaisiais būrys Jehovos liudytojų iš Vokietijos keliavo Vengrijon į kongresą. Autobuso vairuotojas nejautė jokio entuziazmo, kad dešimt dienų teks praleisti su liudytojais. Bet į kelionės pabaigą jo nuomonė visiškai pasikeitė. Kodėl?
19 Nors išvykoje kilo įvairių nesklandumų, liudytojai nesiskundė. Vairuotojas pasakė, kad tokių malonių keleivių jis dar nėra vežęs! Net pažadėjo liudytojams pasibeldus į jo duris pasikviesti juos ir atidžiai išklausyti. Kokį puikų įspūdį paliko mūsų bendratikiai ‘visa darydami be murmėjimų’!
Mokėdami atleisti stipriname vienybę
20. Kodėl turime atleisti vienas kitam?
20 O kai turime pagrindą skųstis? Jeigu reikalas rimtas, laikykimės Jėzaus nurodytų principų, užrašytų Mato 18:15-17. Tačiau ne visada to prireiks, nes dažniausiai nuoskaudos kyla dėl smulkmenų. O ar tai nėra puiki proga atleisti? Paulius rašė: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kolosiečiams 3:13, 14). Ar gebame nuteikti širdį dovanoti? Juk Jehova irgi rastų dėl ko mumis skųstis, bet jis nuolat rodo gailestingumą ir atleidžia.
21. Kaip murmėtojas veikia besiklausančius?
21 Kad ir kokią skriaudą jaustume, murmėdami nieko nelaimėsime. Hebrajiškas žodis, verčiamas „murmėti“, gali reikšti ir niurzgėti. Ar patiems būtų malonu be paliovos klausytis murmėtojo? Tikriausiai tokio šalintumės. Taigi ir kiti panašiai jaučiasi, jei mes niurname, todėl ir nenori artimai bendrauti. Murmėtojas gali patraukti kieno nors dėmesį, bet ne širdį.
22. Ką viena jaunuolė pasakė apie Jehovos liudytojus?
22 Jei gebame atleisti, stipriname vienybę — tai, ką Jehovos tarnai brangina (Psalmyno 133:1-3). Vienoje Europos šalyje 17-metė katalikė į Jehovos liudytojų bendrijos filialą parašė kupiną susižavėjimo laišką. Štai jos žodžiai: „Tai vienintelė man žinoma organizacija, kurios narių neskaldo neapykanta, gobšumas, nepakanta, savanaudiškumas, nesutarimai.“
23. Ką aptarsime kitame straipsnyje?
23 Būkime dėkingi už visas dvasines dovanas, kurias mes, tikrojo Dievo Jehovos garbintojai, gauname, ir stenkimės sergėti vienybę: nemurmėkime, jei ir turime prieš ką nors skundą. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip savybės, kurias Dievas skatina ugdytis, saugos mus nuo dar pavojingesnio murmėjimo, — nukreipto prieš Jehovos organizaciją.
Ar atsimeni?
• Kokią dvasią žmogus parodo murmėdamas?
• Kokiam reiškiniui galima prilyginti murmėjimą?
• Kas gali padėti nepasiduoti polinkiui niurnėti?
• Kaip gebėjimas atleisti padeda užgniaužti norą murmėti?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 14 puslapyje]
Izraelitai murmėjo ne prieš ką kitą, o prieš patį Jehovą!
[Iliustracija 17 puslapyje]
Ar stengiesi į viską žiūrėti taip, kaip Jehova?
[Iliustracijos 18 puslapyje]
Atleisdami kitam stipriname krikščionių vienybę