Žmogaus orumas. Kada jis nebebus žeminamas?

„Turime sukurti naują, daug geresnį pasaulį — tokį, kuriame visuomet būtų gerbiamas žmogaus orumas“ (JAV PREZIDENTAS HARIS TRUMENAS, SAN FRANCISKAS, KALIFORNIJA, JAV, 1945 M. BALANDŽIO 25 D.).

PO ANTROJO pasaulinio karo prezidentas Trumenas, kaip ir daugelis kitų, tikėjo, kad žmonija gali pasimokyti iš praeities ir sukurti „naują pasaulį“, kuriame asmens orumas bus gerbiamas. Deja, šių dienų realybė visai kitokia. Orumas trypiamas ligi šiol, nes kaltas dėl to ne žmogus, bet jo didžiausias priešas.

Nuo ko tai prasidėjo

Biblijoje šis priešas vadinamas Šėtonu arba Velniu. Tai nedoras dvasinis asmuo, kuris jau pačioje žmonijos istorijos pradžioje užginčijo Dievo teisę valdyti. Nuo tada, kai kreipėsi į Ievą Edeno sode, Šėtonas siekia, kad žmonės atitoltų nuo savo Kūrėjo (Pradžios 3:1-5). Tik pamąstykite, kaip pragaištingai Adomą su Ieva paveikė tai, kad leidosi Šėtono suklaidinami! Nepaklusnumo Dievo įstatymui padariniai tapo matomi tuoj pat: suvalgiusi uždraustą vaisių pirmoji žmonių pora „pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido“. Kodėl? Adomas prisipažino: „Nusigandau, nes buvau nuogas; todėl  pasislėpiau“ (Pradžios 3:8-10). Jo santykiai su dangiškuoju Tėvu ir požiūris į save pasikeitė. Adomas gėdijosi ir Jehovos akivaizdoje nebesijautė laisvai.

Kodėl Velnias stengėsi pažeminti Adomo orumą? Kadangi jam malonu matyti, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, savo elgesiu nebeatspindi Dievo šlovės (Pradžios 1:27; Romiečiams 3:23). Tai padeda suprasti, kodėl ilgus amžius vyksta tiek daug žeminančių dalykų. Visą tą laiką, „kai žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“, tokią dvasią kursto Šėtonas, „šio pasaulio dievas“ (2 Korintiečiams 4:4, Jr; Mokytojo 8:9; 1 Jono 5:19). Ar tai reiškia, kad tikrasis žmogaus orumas pamintas amžiams?

Jehova gerbia savo kūrinių orumą

Vėl mintimis grįžkime į Edeno sodą ir prisiminkime, kokios ten vyravo sąlygos, kol Adomas ir Ieva nebuvo įpuolę į nuodėmę. Jie turėjo gausybę maisto, malonų darbą ir galėjo drauge su savo palikuonimis būti sveiki ir gyventi amžinai (Pradžios 1:28). Viskas iki smulkmenų aiškiai rodė, kokie kilnūs Dievo tikslai.

Ar Adomui ir Ievai netekus tobulybės Jehovos požiūris į žmonių orumą pasikeitė? Ne. Atjautus Dievas atsižvelgė, kad jie gėdijasi savo nuogumo. Jis su meile davė abiem „drabužius iš kailių“, kad turėtų kuo apsivilkti vietoje juosmens aprišalų, kuriuos iš figmedžio lapų buvo pasidarę (Pradžios 3:7, 21). Užuot leidęs pirmajai porai kęsti gėdą, Dievas elgėsi su jais kilniai.

Vėliau, bendraudamas su Izraelio tauta, Jehova rodė užuojautą našlaičiams, našlėms, svetimšaliams — labiausiai nuskriaustiems visuomenės nariams (Psalmyno 72:13). Pavyzdžiui, izraelitams liepė, kad šie pjaudami javus, skindami alyvmedžių vaisius ar vynuoges negrįžtų surinkti likučių. Juos įsakė palikti „ateiviui, našlaičiui ir našlei“ (Pakartoto Įstatymo 24:19-21). Kai buvo laikomasi šitų įstatymų, niekam netekdavo elgetauti — net patys vargingiausi duoną pelnydavosi garbingu darbu.

Jėzus su kitais elgėsi kilniai

Pagarbą kitų orumui gyvendamas žemėje rodė ir Dievo Sūnus, Jėzus Kristus. Štai Galilėjoje prie jo prisiartino vyras, visas apimtas raupsų. Pagal Mozės įstatymą, kad neužkrėstų kitų, raupsuotasis turėdavo šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ (Kunigų 13:45). Tačiau šis vyras to nedarė. Priėjęs  prie Jėzaus, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“ (Luko 5:12). Kaip reagavo Jėzus? Jis nebarė raupsuotojo, kad sulaužė Dievo Įstatymą, to žmogaus neignoravo ir nesišalino. Priešingai, elgėsi pagarbiai, jį palietė ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ (Luko 5:13).

Kitais atvejais Jėzus išgydydavo ligonį prie jo net neprisilietęs — kartais būdamas gana toli. Tačiau šį sykį nusprendė sergantįjį palytėti (Mato 15:21-28; Morkaus 10:51, 52; Luko 7:1-10). Kadangi žmogus buvo „visas raupsuotas“, galima neabejoti, kad jau seniai to nebuvo patyręs. Kaip jam turėjo būti gera vėl pajusti kito žmogaus ranką! Iš tikrųjų raupsuotasis tetroško vieno — išgyti. Tačiau būdas, kuriuo Jėzus išgydė, be abejo, padėjo atgauti daug daugiau — žmogiškąjį orumą. Ar realu tikėtis, kad kitų orumu kas nors panašiai rūpintųsi mūsų visuomenėje? Jei taip, kuo toks rūpinimasis turėtų pasireikšti?

Taisyklė, padedanti gerbti kitų orumą

Jėzus suformulavo taisyklę, kurią daugelis laiko pačiu nuostabiausiu mokymu apie žmonių tarpusavio santykius: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mato 7:12). Ši vadinamoji Aukso taisyklė skatina gerbti kitą žmogų, tikintis iš jo to paties.

Kaip rodo istorija, taikyti šitą taisyklę nėra lengva — dažniau elgiamasi visai priešingai. „Tikrai mėgau kitus žeminti, — sako vyras, kurį vadinsime Haroldu. — Man užtekdavo  pasakyti vos kelis žodžius, kad kas nors susinervintų, pasijustų sutrikęs, o kartais net pravirktų.“ Tačiau kai kas paskatino Haroldą gyventi kitaip. „Mane pradėjo lankyti Jehovos liudytojai. Kai prisimenu praeitį, gėda dėl to, ko jiems esu prikalbėjęs ir koks kartais būdavau. Bet liudytojai manęs nepaliko. Pamažu Biblijos tiesa palietė mano širdį ir paskatino keistis.“ Dabar Haroldas tarnauja krikščionių bendruomenėje vyresniuoju.

Šio brolio pavyzdys aiškiai rodo, kad „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hebrajams 4:12). Taip, Dievo Žodis turi galią paveikti žmogaus širdį ir keisti mintis bei elgseną. Kilnūs būsime, jei užuot siekę ką nors įžeisti ar pažeminti stengsimės kuo nuoširdžiausiai padėti ir rodyti pagarbą (Apaštalų darbų 20:35; Romiečiams 12:10).

Kada bus gerbiamas kiekvieno orumas

Tokio troškimo vedami Jehovos liudytojai kalba su kitais apie nuostabią Biblijos teikiamą viltį (Apaštalų darbų 5:42). Puikiausias būdas rodyti pagarbą ir kilnumą žmonėms — skelbti jiems gerąją naujieną (Izaijo 52:7). Ši žinia padeda ‘apsivilkti nauju žmogumi’, kuris nuslopins „piktą pageidimą“ žeminti kitus (Kolosiečiams 3:5-10). Be to, geroji naujiena atskleidžia Jehovos tikslus. Jis netrukus pakeis sąlygas ir nuostatas, dėl kurių žmogus orumą praranda, bei pašalins pikto kurstytoją Šėtoną (Danieliaus 2:44; Mato 6:9, 10; Apreiškimo 20:1, 2, 10). Taigi kiekvieno žmogaus orumas bus gerbiamas tik tada, kai žemė bus „kupina Viešpaties pažinimo“ (Izaijo 11:9).

Skatiname daugiau sužinoti apie šią nuostabią viltį. Bendraudami su Jehovos liudytojais pamatysite, jog taikydami Biblijos principus išmokstame gerbti kitus. Be to, suprasite, kaip Dievo Karalystė netrukus sukurs „naują, daug geresnį pasaulį“, kuriame ‘visada bus gerbiamas žmogaus orumas’ ir jo niekas niekada nebežemins.

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

Savo orumą išsaugojo laikydamiesi ištikimybės

Per Antrąjį pasaulinį karą nacių koncentracijos stovyklose dėl tikėjimo buvo įkalinta per 2000 Jehovos liudytojų. Atkreipdama dėmesį į nepaprastą jų ištikimybę, buvusi Ravensbriuko kalinė Gema La Gvardija Gliuk knygoje My Story pasakoja: „Gestapas vienu metu paskelbė, jog bet kuris Biblijos tyrinėtojas, atsisakęs tikėjimo ir pasirašęs tai liudijantį dokumentą, bus paleistas ir jo nebepersekios.“ Apie atmetusius šį pasiūlymą ji rašė: „Jie mieliau pasirinko kentėti ir ištvermingai laukti savo išlaisvinimo dienos.“ Kodėl liudytojai laikėsi taip tvirtai? Jau devintą dešimtį einanti Magdalena, kurios žodžius citavome ankstesnio straipsnio pradžioje, paaiškina: „Likti ištikimiems Jehovai buvo daug svarbiau nei išgyventi bet kuria kaina. Išsaugoti orumą reiškė laikytis ištikimybės.“ *

[Išnaša]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Jėzus su tais, kuriuos gydė, elgėsi kilniai

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jehovos liudytojai gerbia kitų orumą dalindamiesi su jais „gerąja naujiena“