Žmogaus orumas — teisė, kurios dažnai nepaisoma

„Kalint koncentracijos stovykloje kiekviena smulkmena buvo tarsi dar vienas laiptelis pažeminimo link“ (BUVUSI NACIŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOS KALINĖ MAGDALENA KUSEROV ROITER).

KAD ir kaip žiauriai per Antrąjį pasaulinį karą naciai elgėsi su koncentracijos stovyklų kaliniais, tuo pasikėsinimas į žmogaus orumą nei prasidėjo, nei pasibaigė. Kur bepažvelgtume — į praeitį ar dabartį — aišku viena: „laiptelių pažeminimo link“ daug ir jais žmonija leidžiasi jau nuo seno.

Tačiau žmogaus orumas žeminamas ne vien barbariškumu, darkančiu žmonijos istoriją. Dažnai jis žeidžiamas daug subtiliau. Pagalvokite apie vaiką, kenčiantį patyčias dėl kokių nors fizinių ypatumų, imigrantą, pajuokiamą dėl „svetimų“ papročių, asmenį, diskriminuojamą už tai, kad jo kitokia odos spalva arba tautybė. Galbūt skriaudikams tai tik juokai, bet tiems, kurie menkinami, patirti skausmą ir pažeminimą visai nelinksma (Patarlių 26:18, 19).

Kas yra žmogaus orumas?

Vienas žodynas orumą apibrėžia kaip žmogaus savigarbą ir savo vertės pajautimą. Mūsų orumas priklauso nuo dviejų dalykų: ką manome apie save patys ir kaip su mumis elgiasi kiti.  Nors nuomonei apie save įtakos turi daug kas, kasdieniame gyvenime žmogui svarbu, kiek jis vertinamas arba kaip su juo elgiamasi.

Kiekvienoje visuomenėje yra vargšų, nesugebančių apsiginti ir pažeidžiamų žmonių. Tačiau taip susiklostęs gyvenimas jų orumo pojūtį nebūtinai silpnina. Labiausiai tokį asmenį žeidžia kitų reakcija ir požiūris į jį. Liūdna, tačiau dažniausiai menkinamos bei trypiamos būtent šių asmenų teisės ir žmogiškasis orumas. Juk neretai girdime senam, vargingam, protiškai ar fiziškai neįgaliam mestelėtus užgaulius žodžius: „nevykėlis“, „niekam vertas“!

Kodėl žmonės žemina vieni kitus? Ar kada nors bus paisoma tokios svarbios kiekvieno teisės — teisės į orumą? Kitame straipsnyje rasite įtikinamą atsakymą iš Dievo Žodžio, Biblijos.