Būk išmintingas — bijok Dievo

„Viešpaties baimė — išminties pradžia“ (PATARLIŲ 9:10).

1. Kodėl daug kam nelengva suprasti, dėl ko reikia Dievo bijoti?

KADAISE pavadinti žmogų dievobaimingu reiškė jį pagirti. Dabar požiūris, kad reikia bijoti Dievo, — daugeliui pasenęs, nebesuprantamas. Jie galbūt stebisi: jeigu Dievas yra meilė, kodėl jo bijoti? Žmonės mano, kad baimė negeras, kaustantis jausmas. Tačiau iš tolesnio aptarimo matysime, kad tikra Dievo baimė nėra vien jausmas, o daug platesnė sąvoka.

2, 3. Kas yra tikras dievobaimingumas ir kokia jo vertė?

² Biblijoje apie dievobaimingumą kalbama kaip apie gerą savybę (Izaijo 11:3). Tai didelė pagarba Aukščiausiajam, karštas troškimas jam įtikti (Psalmyno 115:11). Šią savybę puoselėjantis žmogus pripažįsta Dievo moralines normas, tvirtai jų laikosi ir stengiasi gyventi atsižvelgdamas į tai, kas, Kūrėjo akimis, yra teisinga, o kas ne. Pasak vieno žinyno, tokia sveika Dievo baimė yra „viena esminių nuostatų [...], skatinančių išmintingai elgtis, šalintis visko, kas bloga“. Ne veltui Dievo Žodyje sakoma: „Viešpaties baimė — išminties pradžia“ (Patarlių 9:10).

³ Žmogus kiekviename gyvenimo žingsnyje turėtų nepristigti Dievo baimės. Ji suteikia ne tik išminties — nuo jos priklauso džiaugsmas, taika, gerovė, ilgas amžius, viltis, pasitikėjimas Dievu (Psalmyno 2:11, Brb; Patarlių 1:7; 10:27; 14:26, Brb; 22:4; 23:17, 18; Apaštalų darbų 9:31). Tikėjimas ir meilė irgi neatsiejami nuo Dievo baimės. Ja grįsti visi santykiai su Aukščiausiuoju ir artimu (Pakartoto Įstatymo 10:12; Jobo 6:14; Hebrajams 11:7). Puoselėdami širdyje Dievo baimę, nė kiek nedvejosime, kad dangiškasis Tėvas mumis rūpinasi ir yra pasiruošęs atleisti nusižengimus (Psalmyno 130:4). Tik neatgailaujančiam nusidėjėliui yra dėl ko drebėti prieš Dievą * (Hebrajams 10:26-31).

Mokykimės bijoti Jehovos

4. Kas mums gali padėti ugdytis Jehovos baimę?

⁴ Kadangi Dievo baimė yra būtina sąlyga norint išmintingai apsispręsti ir būti Jehovos laiminamiems, kaip galime ‘išmokti bijoti Viešpaties’? (Pakartoto Įstatymo 17:19) „Mums pamokyti“ Biblijoje užrašyta daug pasakojimų apie dievobaimingus žmones (Romiečiams 15:4). Vieną iš pavyzdžių — pasakojimą apie senovės Izraelio karalių Dovydą — ir aptarkime, kad suprastume, ką išties reiškia Dievo baimė.

5. Kaip Dovydas piemenaudamas perprato, kas yra Dievo baimė?

⁵ Jehova atmetė pirmąjį Izraelio karalių Saulių, nes šis bijojo žmonių, ne Dievo (1 Samuelio 15:24-26). O štai Dovydas tikrai buvo dievobaimingas: tai matyti iš jo viso gyvenimo ir artimų santykių su Jehova. Nuo jaunumės jis ganė tėvo avis (1 Samuelio 16:11). Naktimis žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, šis piemuo galėjo perprasti, kas yra Dievo baimė. Nors Dovydas matė tik didžiulės visatos dalelytę, gerai suvokė viena — Jehovą dera gerbti ir garbinti. „Kai pažvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu pritvirtinai, — vėliau  rašė jis, — kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Psalmyno 8:4, 5 [8:3, 4, Brb]).

6. Ką Dovydas jautė suvokdamas Jehovos didybę?

⁶ Suprantama, kodėl Dovydą stulbino neaprėpiamas žvaigždėmis nusėtas dangus, palyginus su kuriuo jis pats — dulkelė. Tačiau visa tai jį ne baugino, o skatino girti Jehovą: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą“ (Psalmyno 19:2 [19:1, Brb]). Dovydas iš didelės pagarbos Dievui prie jo glaudėsi, stengėsi sužinoti, kokie yra jo tobuli keliai, ir jais ėjo. Įsivaizduok, ką Dovydas jautė giedodamas Jehovai: „Tu didis ir darai nuostabius darbus; tu vienas esi Dievas. Mokyk mane savo kelio, Viešpatie, ir aš ištikimai juo pas tave eisiu; mokyk mano širdį pagarbiai bijoti tavo vardo“ (Psalmyno 86:10, 11).

7. Kaip Dievo baimė padėjo Dovydui nugalėti Galijotą?

⁷ Kai Izraelin įsiveržė filistinai, jų galiūnas Galijotas tyčiojosi iš krašto kovotojų. Šis kone trimetris vyras kvietė susigrumti ir sakė, kad, jei kas nors jį nugalės, visi filistinai taps izraelitų tarnais (1 Samuelio 17:4-10). Saulius ir jo kariuomenė išsigando — tik ne Dovydas. Jaunuolis žinojo, jog bijoti reikia vien Jehovos, o ne žmogaus, kad ir paties stipriausio. „Aš [einu] vardu Galybių Viešpaties, — pasakė Dovydas Galijotui. — Visa ši bendrija žinos, kad Viešpats gali išgelbėti be kalavijo ir ieties, nes mūšis yra Viešpaties.“ Jehovos padedamas Dovydas su svaidykle ir akmeniu milžiną nukovė (1 Samuelio 17:45-47).

8. Ko mokomės iš dievobaimingų žmonių, apie kuriuos pasakojama Biblijoje?

⁸ Kaip ir Dovydui, mums taip pat gali atsirasti bauginančių kliūčių arba kelią pastoti grėsmingi priešininkai. Ką daryti? Laikykimės kaip Dovydas bei kiti senovės dienų ištikimi žmonės — būkime kupini Dievo baimės. Tik taip įveiksime žmogaus baimę. Atsidavęs Dievo tarnas Nehemijas priešininkų spaudžiamus savo tėvynainius izraelitus drąsino: „Nebijokite jų! Atsiminkite Viešpatį, didingą ir šiurpą keliantį“ (Nehemijo 4:14). Jehovos remiami Dovydas, Nehemijas ir kiti Jehovos tarnai sėkmingai įvykdė Jo paskirtas užduotis. Būdami dievobaimingi ir mes tai gebėsime.

Dievo baimė padeda ištverti sunkumus

9. Kokiomis aplinkybėmis Dovydas parodė, jog bijo Dievo?

⁹ Dovydui, įveikusiam Galijotą, Jehova dovanojo dar ne vieną pergalę. Bet Saulius iš pavydo norėjo jį nužudyti: iš pradžių tik impulso pagautas, paskui jau klastingai veikdamas, galiausiai net pasitelkęs kariuomenę. Taigi Dovydas, kad ir patikintas Dievo apie būsimą karaliavimą, daugel metų turėjo slapstytis, kovoti ir laukti, kol Jehova duos jam valdovo sostą. Kentėdamas visas tas negandas, Dovydas parodė, kad bijo tikrojo Dievo (1 Samuelio 18:9, 11, 17; 24:2).

10. Kaip pavojaus akimirką Dovydas parodė esąs dievobaimingas?

¹⁰ Sykį Dovydas ieškojo prieglobsčio pas Achišą, karaliaujantį filistinų mieste Gate — Galijoto tėviškėje (1 Samuelio 21:10-15). Valdovui dvariškiai sakė, kad Dovydas esąs filistinų priešas. Ką šis darė tokią pavojingą akimirką? Išliejo savo širdį Jehovai (Psalmyno 56:2-5, 12-14 [56:1-4, 11-13, Brb]). Tuomet sumanė apsimesti pamišėliu ir taip išsaugojo gyvybę. Nors gali atrodyti, jog Dovydas išsigelbėjo savo pastangomis, jis pats neabejojo, kad viskas pavyko tik Aukščiausiojo dėka. Tvirtas šio vyro pasitikėjimas Jehova rodė, kad jis tikrai dievobaimingas (Psalmyno 34:5-7, 10-12 [34:4-6, 9-11, Brb]).

11. Kaip, sekdami Dovydo pavyzdžiu, parodome esą dievobaimingi per išmėginimus?

 ¹¹ Kaip ir Dovydas, bijokime Dievo neabejodami jo pažadu paremti mus varguose. „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės“, — sakė Dovydas (Psalmyno 37:5). Tai nereiškia, jog patys nė piršto nepajudiname, tik laukiame, kada Jehova viską sutvarkys. Dovydas ne vien meldėsi. Naudodamasis Dievo duotais gebėjimais jis veikė ir taip išsigelbėjo. Aišku, žinojo, kad vien jo paties pastangos negarantuos sėkmės. Ir mes to turime nepamiršti. Darykime, ką pajėgiame, o ko ne — atiduokime į Jehovos rankas. Juk neretai viskas ne mūsų valioje ir telieka kliautis Aukščiausiuoju. Tuomet ir parodome, kad tikrai esame dievobaimingi. Guoskimės nuoširdžiais Dovydo žodžiais: „Viešpats — pagarbiai jo bijančių draugas“ (Psalmyno 25:14).

12. Kodėl turime rimtai žiūrėti į maldą ir koks požiūris nederamas?

¹² Todėl dera rimtai žiūrėti į maldą ir į savo santykius su Dievu. Artinantis prie Jehovos, būtina „tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:6; Jokūbo 1:5-8). O kai jis padeda, ‘būkime dėkingi’, kaip ragino apaštalas Paulius (Kolosiečiams 3:15, 17). Nebūkime tokie, kurie, anot vieno ilgamečio pateptojo krikščionio, „mano, kad Dievas yra tarsi koks padavėjas danguje: tik spragtelėsi pirštais ir jis pristatys, ko nori, o paskui teeina“. Toks požiūris rodo, kad žmogus nėra tikrai dievobaimingas.

Kai Dievo nebebijoma

13. Kada Dovydas neparodė pagarbos Dievo įstatymui?

¹³ Tai, kad Jehova rėmė Dovydą, dar labiau sustiprino šio vyro pasitikėjimą Dievu (Psalmyno 31:23-25 [31:22-24, Brb]). Tačiau trimis įsimintinais atvejais Dovydas pristigo Dievo baimės ir neišvengė skaudžių padarinių. Pirmą kartą taip atsitiko tada, kai Jehovos sandoros skrynia buvo gabenama į Jeruzalę ne kaip Dievo įstatyme nurodyta — ant levitų pečių, o vežimu. Kai kinkinį lydintis Uza čiupo už skrynios norėdamas ją prilaikyti, tuoj pat mirė, nes „pasielgė  nepagarbiai“ (NW). Nors sunkiai nusidėjo Uza, pirmiausia deramos pagarbos Dievo įstatymui neparodė Dovydas, todėl ir įvyko nelaimė. Bijoti Dievo — tai viską daryti taip, kaip jo nurodyta (2 Samuelio 6:2-9; Skaičių 4:15; 7:9).

14. Kuo baigėsi Dovydo sumanymas surašyti Izraelį?

¹⁴ Vėliau Šėtono pakurstytas Dovydas suskaičiavo kovoti tinkančius Izraelio vyrus (1 Metraščių 21:1). Akivaizdu, kad tuo metu jo širdis nebebuvo dievobaiminga ir viskas baigėsi 70000 izraelitų žūtimi. Nors Dovydas išliejo savo atgailą Jehovai, tiek pats, tiek jo pavaldiniai labai nukentėjo (2 Samuelio 24:1-16).

15. Kaip atsitiko, kad Dovydas svetimavo?

¹⁵ Dovydas buvo praradęs Dievo baimę ir tada, kai svetimavo su Ūrijo žmona Batšeba. Juk šis valdovas žinojo, kad sanguliauti su kito sutuoktine, netgi jos geisti, yra nuodėmė (Išėjimo 20:14, 17). Viskas prasidėjo Dovydui pamačius besiprausiančią Batšebą. Jei tikrai būtų bijojęs Dievo, tuoj pat būtų nusukęs akis ir apie tą moterį nebegalvojęs. Bet Dovydas, matyt, vis žiūrėjo į ją, kol įsižiebusi aistra nugalėjo Dievo baimę (Mato 5:28; 2 Samuelio 11:1-4). Jis tartum pamiršo, kad kiekviename gyvenimo žingsnyje turėjo glaudų ryšį su Jehova (Psalmyno 139:1-7).

16. Kokias pasekmes kentė Dovydas už savo nuodėmę?

¹⁶ Dovydui nusidėjus su Batšeba, jiems gimė sūnus. Netrukus Jehova pasiuntė pranašą Nataną pas Dovydą demaskuoti jo nusižengimo. Atsitokėjęs Dovydas atgavo Dievo baimę ir labai graužėsi. Meldė Jehovą neatmesti jo ir neatimti šventosios dvasios  (Psalmyno 51:9, 13 [51:7, 11, Brb]). Dievas atleido ir sušvelnino bausmę, bet neapsaugojo nuo visų blogų tokio elgesio pasekmių. Dovydo naujagimis mirė ir nuo tada šeimą persekiojo sielvartas ir nelaimės. Štai kokią kainą teko sumokėti pristigus Dievo baimės! (2 Samuelio 12:10-14; 13:10-14; 15:14)

17. Pateik pavyzdį, kokią širdgėlą sukelia nuodėmingas elgesys.

¹⁷ Taip yra ir šiandien: kai Dievo nebebijoma ir nebepaisoma dorovės normų, galima susilaukti sunkių padarinių, dėl kurių žmogus ilgai kamuojasi. Tik pagalvok, kaip skaudu buvo vienai jaunai liudytojai sužinojus, kad jos krikščionis vyras dirbdamas užsienyje svetimavo. Sukrėsta ir širdgėlos apimta mūsų sesė užsidengusi delnais veidą liejo ašaras. Ar greit vyrui pavyks atgauti žmonos pasitikėjimą ir pagarbą? Tokių liūdnų padarinių galima išvengti, jei tikrai bijomasi Dievo (1 Korintiečiams 6:18).

Dievo baimė apsaugo nuo nuodėmės

18. Ko ir kaip siekia Šėtonas?

¹⁸ Šėtonas vis sparčiau ardo pasaulio moralę, bet labiausiai nori sugadinti tikruosius krikščionis. Todėl jis stengiasi pasiekti mūsų širdį ir protą lengviausiu keliu — per jusles, ypač per regą ir klausą (Efeziečiams 4:17-19). Kaip reaguosi netikėtai išvydęs ar išgirdęs ką nors nepadoraus arba sutikęs žmogų, gundantį tave nusidėti?

19. Kaip Dievo baimė padėjo vienam krikščioniui nepasiduoti gundymams?

¹⁹ Štai kaip buvo su Europoje gyvenančiu Andrė. * Šis šeimos galva yra gydytojas ir tarnauja krikščionių vyresniuoju. Kai Andrė budėdavo naktimis, kolegės ant jo pagalvės nuolat palikdavo laiškučių su išpaišytomis širdelėmis ir intymiais pasiūlymais. Krikščionis ryžtingai atsispirdavo jų vilionėms; galiausiai net pakeitė darbovietę, kad nebereikėtų būti blogoje draugijoje. Toks sprendimas buvo išmintingas. Dėl savo dievobaimingumo Andrė buvo palaimintas: dabar dalį laiko tarnauja savo šalies Jehovos liudytojų bendrijos filiale.

20, 21. a) Kaip Dievo baimė padeda mums nenusidėti? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²⁰ Jei žmogus leidžia mintims nuolat suktis apie blogus dalykus, jo nuostata gali taip pasikeisti, kad užsigeidęs ko nevalia bus linkęs paminti brangią draugystę su Dievu (Jokūbo 1:14, 15). O bijodami Jehovos vengsime, tiesiog bėgsime, nuo tokių žmonių, veiklos, pramogų, iš tokių vietų, kurios gali susilpninti mūsų moralinį budrumą (Patarlių 22:3). Verčiau iškęsti didžiausią pajuoką arba atsisakyti net ko sunku, negu netekti Dievo malonės (Mato 5:29, 30). Jeigu esame dievobaimingi, patys niekad neieškosime nedorų dalykų, tarp jų ir bet kokios pornografijos, — akis ‘nugręšime nuo to, kas tuščia’. Taip darydami, galime kliautis, kad Jehova ‘išlaikys mus gyvus’ ir suteiks visko, ko iš tikrųjų reikia (Psalmyno 84:12 [84:11, Brb]; 119:37).

²¹ Viską daryti su Dievo baime išties išmintinga. Tokia gyvensena, be kita ko, teikia tikrąją laimę (Psalmyno 34:10 [34:9, Brb]). Apie tai — kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Ar gali paaiškinti?

• Kokios krikščioniškos savybės neatsiejamos nuo dievobaimingumo?

• Kaip Dievo baimė padeda nugalėti žmogaus baimę?

• Kokios turi būti mūsų maldos?

• Kaip Dievo baimė gali sulaikyti nuo nuodėmės?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Stebėdamas Jehovos kūriniją, Dovydas mokėsi būti dievobaimingas

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Kaip reaguosi netikėtai pamatęs ką nors gundančio?