Bijok Dievo ir būsi laimingas

„Laimingas, kas Viešpaties pagarbiai bijo“ (PSALMYNO 112:1).

1, 2. Ką suteikia Jehovos baimė?

LAIMĘ rasti nelengva. Kad patirtume tikrąją laimę, turime mokėti tinkamai apsispręsti, privalome teisingai elgtis, šalintis visko, kas bloga. Norėdamas mokyti žmogų žengti pačiu geriausiu gyvenimo keliu, mūsų Kūrėjas Jehova davė savo Žodį, Bibliją. Jeigu trokštame būti Jehovos vadovaujami, jam paklūstame ir taip parodome esą dievobaimingi, išties jaučiame pasitenkinimą ir laimę (Psalmyno 23:1; Patarlių 14:26).

² Šiame straipsnyje apžvelgsime Biblijos laikų ir mūsų dienų pavyzdžius, liudijančius, kaip tikra Dievo baimė įgalina atsispirti blogiui ir suteikia ryžto elgtis teisingai. Iš Dovydo gyvenimo sužinosime, kaip dievobaimingumas padeda pasitaisyti suklydus ir jaustis laimingam. Taip pat suprasime, kad Jehovos baimė — vertingas paveldas, kurį tėvai gali perduoti savo atžaloms. Ne veltui Dievo Žodis laiduoja: „Laimingas, kas Viešpaties pagarbiai bijo“ (Psalmyno 112:1).

Sugrąžinta laimė

3. Kas padėjo Dovydui pasitaisyti po nuodėmių?

³ Jau aptarėme, kad Dovydas tris įsimintinus kartus neberodė Dievo baimės ir nusidėjo. Tačiau leidosi Jehovos sudrausminamas, taigi akivaizdu, kad jis buvo dievobaimingas vyras. Kadangi gerbė Aukščiausiąjį, savo kaltę pripažino, pasitaisė ir atkūrė su juo gerus santykius. Nors dėl savo klaidų pats nukentėjo ir kitiems užtraukė bėdų, neprarado Jehovos paramos ir palaimos, nes nuoširdžiai atgailavo. Toks Dovydo pavyzdys tikrai gali įkvėpti ryžto sunkiai nusidėjusiam krikščioniui.

4. Kaip Dievo baimė padeda žmogui susigrąžinti laimę?

 ⁴ O štai kaip buvo su Sonia. * Ji, visalaikė evangelizuotoja, susidėjo su bloga draugija, pradėjo elgtis nekrikščioniškai ir buvo atskirta nuo bendruomenės. Atsitokėjusi Sonia kiek galėdama stengėsi pataisyti savo santykius su Jehova. Pagaliau ji vėl buvo priimta į bendruomenę ir laikui bėgant iš naujo ėmė nuolat tarnauti pioniere. Paskui ištekėjo už puikaus krikščionių vyresniojo ir šiandien abu laimingi darbuojasi savo bendruomenėje. Nors Sonia apgailestauja kadaise išklydusi iš krikščioniško kelio, dabar džiaugiasi, kad Dievo baimė padėjo jai sugrįžti atgal.

Verčiau kentėti negu nusižengti

5, 6. Paaiškink, kaip ir kodėl Dovydas dusyk paliko Saulių gyvą.

⁵ Aišku, daug geriau, kai Dievo baimė jau iš pat pradžių sulaiko nuo nuodėmės. Taip buvo ir Dovydui. Kartą į olą, kurioje jis slėpėsi su vyrais, įėjo Saulius. Šis tuo metu su trimis tūkstančiais kariuomenės visur jo ieškojo. Bendražygiai ragino Dovydą nužudyti mirtiną priešą — argi jį ne pats Jehova atidavė į rankas? Dovydas tylutėliai prislinko prie Sauliaus ir atrėžė skiautę nuo jo apsiausto. Kadangi Dovydas bijojo Dievo, net dėl tokio, regis, nekalto poelgio jį graužė sąžinė. Dovydas sudraudė jį kurstančius vyrus ir pasakė: „Tegu Viešpats mane apsaugo, [...] kad aš drįsau padaryti tokį dalyką savo viešpačiui — Viešpaties pateptajam“ * (1 Samuelio 24:1-8).

⁶ Kitą sykį Saulius su savo vyrais apsinakvojo stovykloje ir įmigo ‘kietu miegu, apėmusiu juos iš Viešpaties’. Dovydas su drąsiu savo sūnėnu Abišaju atsėlino į pat stovyklą ir sustojo prie miegančio Sauliaus. Abišajas pasisiūlė vienu smūgiu jį nudobti. Dovydas sulaikė sūnėną tokiais žodžiais: „Kas gali pakelti ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir būti be kaltės?“ (1 Samuelio 26:9, 12).

7. Kas sulaikė Dovydą nuo nuodėmės?

⁷ Kodėl Dovydas nenužudė Sauliaus, nors abu kartus galėjo tai padaryti? Kadangi Jehovos bijojo daugiau negu Sauliaus. Sveikos Dievo baimės skatinamas Dovydas buvo pasirengęs verčiau kentėti negu nusidėti (Hebrajams 11:25). Šis izraelitas visiškai pasitikėjo Jehova žinodamas, kad Jis pasirūpins savo tauta ir juo pačiu. Dovydas neabejojo, jog paklusdamas Dievui ir juo pasikliaudamas bus laimingas ir gausiai apdovanotas, o priešingu atveju užsitrauks nemalonę (Psalmyno 65:5 [65:4, Brb]). Taip pat tikėjo, kad Dievas tesės savo pažadą padaryti jį karaliumi, o Saulių pašalins tada ir taip, kaip pats yra sumanęs (1 Samuelio 26:10).

Dievobaimingas žmogus yra laimingas

8. Ko mokomės iš to, kaip elgėsi Dovydas, kai buvo persekiojamas?

⁸ Mes, krikščionys, galime būti išjuokti, persekiojami, patirti kitokių išmėginimų (Mato 24:9; 2 Petro 3:3). Net nuo bendratikių kartais patiriame nuoskaudų. Bet žinome, kad Jehova viską mato, girdi mūsų maldas ir deramu laiku sutvarkys reikalus, kaip jam atrodo geriausia (Romiečiams 12:17-21; Hebrajams 4:16). Tad užuot bijoję priešininkų, bijokime Dievo ir laukime, kol jis išvaduos. Kaip ir Dovydas, nekeršykime patys ir nepaminkime teisingų principų norėdami išvengti kentėjimų. Taip elgdamiesi galiausiai būsime laimingi. Ar tai įmanoma?

9. Pateik pavyzdį, kaip Dievo baimė net persekiojamam žmogui gali padėti jaustis laimingam.

 ⁹ Ilgą laiką Afrikoje tarnaujantis misionierius pasakoja: „Vis prisimenu vieną motiną ir jos paauglę dukrą. Abi norėjo išsaugoti savo krikščionišką neutralumą ir atsisakė pirkti politinės partijos nario bilietus. Minia vyrų jas žiauriai sumušė, paskui pavarė namo. Pakeliui motina guodė raudančią mergaitę; šiai sunku buvo suprasti, kodėl taip atsitiko. Tačiau tokią bedžiaugsmę valandą jų sąžinė buvo švari. Vėliau krikščionės jautėsi labai laimingos paklususios Dievui. Nusipirkdamos partinius bilietus, jos, aišku, būtų sužavėjusios aną minią: vyrai būtų nupirkę gaiviųjų gėrimų ir su šokiais parlydėję namo. Bet tiek mergaitė, tiek jos mama neabejojo, jog leisdamosi į kompromisą būtų netekusios džiaugsmo ir pasijutusios pačiomis nelaimingiausiomis pasaulyje.“ Nuo tokios nevilties jas apsaugojo Dievo baimė.

10, 11. Kaip viskas išėjo į gera vienai dievobaimingai moteriai?

¹⁰ Dievobaimingas žmogus, per išmėginimus rodantis pagarbą gyvybės šventumui, irgi jausis laimingas. Štai Merė laukėsi trečiojo vaikelio, bet gydytojas siūlė nutraukti nėštumą. „Tau gresia pavojus, — kalbėjo jis. — Būklė kritiška ir bet kuriuo momentu gali numirti. Sykiu žūtų ir vaikas. Be to, nėra jokių garantijų, kad kūdikis gims normalus.“ Moteris studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais, tik dar nebuvo pasikrikštijusi. Ji sako: „Jau buvau apsisprendusi tarnauti Jehovai ir jam paklusti, kad ir kas nutiktų“ (Išėjimo 21:22, 23).

¹¹ Merė toliau gilinosi į Bibliją, rūpinosi šeima. Galiausiai susilaukė mažylio. „Šis gimdymas buvo šiek tiek sunkesnis nei ankstesni, bet be didelių komplikacijų“, — pasakoja Merė. Jehovos baimė padėjo išsaugoti ramią sąžinę ir netrukus moteris pasikrikštijo. Jaunėlis irgi išsiugdė Dievo baimę ir dabar tarnauja viename Jehovos liudytojų bendrijos filiale.

‘Ieškok jėgų pas Viešpatį’

12. Kaip Dievo baimė sustiprino Dovydą?

¹² Jehovos baimė ne tik sulaikydavo Dovydą nuo blogio, bet ir suteikdavo išminties bei ryžto tinkamai pasielgti net sunkiomis aplinkybėmis. Metus ir keturis mėnesius Dovydas su savo kariais buvo radę prieglobstį nuo Sauliaus filistinų miestelyje Ciklage (1 Samuelio 27:5-7). Kartą, vyrams išvykus, plėšikaujantys amalekiečiai viską sudegino, o moteris, vaikus ir gyvulius pasiėmė. Kai Dovydas su saviškiais grįžo ir pamatė, kas nutiko, ėmė verkti. Vyrų širdgėla greit virto įniršiu ir jie grasino užmušti Dovydą akmenimis. Šis, kad ir sielvarto apimtas, nesutriko (Patarlių 24:10, Brb). Būdamas dievobaimingas, kreipėsi į Jehovą ir „ieškojo jėgų pas Viešpatį“. Jo padedamas Dovydas drauge su savo kariais įveikė amalekiečius ir susigrąžino, kas prarasta (1 Samuelio 30:1-20).

13, 14. Kaip Dievo baimė padėjo vienai krikščionei teisingai apsispręsti?

¹³ Ir šiandien Dievo tarnams susiklosto aplinkybės, kai būtina kliautis Jehova ir ryžtingai veikti. Štai Kristinos pavyzdys. Dar jauna ji pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Tačiau svajojo apie pianistės karjerą ir sėkmingai jai rengėsi. Kristina nedrįso imtis skelbimo veiklos, todėl ir nesiruošė krikštytis, kad nereikėtų kuo nors įsipareigoti. Bet studijuodama Bibliją, vis labiau jautė Dievo Žodžio galią. Ugdėsi Jehovos baimę ir suprato, ko jis tikisi iš savo tarnų: kad mylės jį visa širdimi, visu protu, visa siela ir visomis jėgomis (Morkaus  12:30). Tai paskatino Kristiną pasiaukoti Jehovai ir pasikrikštyti.

¹⁴ Jaunuolė meldė Jehovą padėti jai siekti dvasinės brandos. Ji pasakoja: „Žinojau, koks pianisto gyvenimas: nuolatinės kelionės, koncertai — apie 400 per metus. Nutariau viso to atsisakyti ir mokytojauti, kad užsidirbčiau būtiniems poreikiams ir galėčiau tarnauti visalaike evangelizuotoja.“ Kaip tik tuo metu žinomiausioje šalies koncertų salėje turėjo įvykti jau anksčiau numatytas jos debiutas. „Tai buvo mano pirmas ir paskutinis pasirodymas“, — priduria sesė. Vėliau Kristina ištekėjo už krikščionių vyresniojo ir abu tarnauja viename Jehovos liudytojų bendrijos filiale. Ji džiaugiasi, kad Dievas suteikė stiprybės teisingai apsispręsti — skirti laiką ir jėgas jo darbui.

Vertingas paveldas

15. Ką ir kaip Dovydas stengėsi perduoti savo vaikams?

¹⁵ „Ateikite, vaikai, klausykitės manęs; aš mokysiu jus pagarbios Viešpaties baimės“, — rašė Dovydas (Psalmyno 34:12 [34:11, Brb]). Jis savo atžaloms stengėsi perduoti vertingą paveldą — tikrą, sveiką Dievo baimę. Jo žodžiai ir veiksmai bylojo, koks iš tikrųjų Jehova. Jis nėra pernelyg reiklus, bauginantis Dievas, tik ir laukiantis, kada kas nors pažeis jo įstatymus, o mylintis, rūpestingas Tėvas, pasirengęs atleisti savo žemiškiesiems vaikams. „Kas gali pastebėti savo klaidas?“ — klausė Dovydas. Būdamas įsitikinęs, kad mūsų nusižengimų Jehova neskaičiuoja, čia pat pridūrė: „Apvalyk mane nuo kalčių, kurių nejaučiu!“ Dovydas žinojo: jo žodžiai ir mintys patiks Jehovai,  jeigu iš širdies stengsis jam tarnauti (Psalmyno 19:13, 15 [19:12, 14, Brb]).

16, 17. Kaip tėvai gali išmokyti vaikus išsiugdyti Jehovos baimę?

¹⁶ Dovydas ir šiandien pavyzdys tėvams. Štai Ralfas, tarnaujantis drauge su savo broliu viename Jehovos liudytojų bendrijos filiale, pasakoja: „Tėvai auklėjo taip, kad tiesa mus trauktų. Kalbėdavosi su mumis apie bendruomenės veiklą net kai dar buvome maži, todėl ir tapome tokie pat entuziastingi tiesos mylėtojai. Jie įtikinėjo, kiek daug gero galime nuveikti Jehovos tarnyboje. Mūsų šeima taip pat keletą metų praleido šalyje, kur labai trūksta Karalystės skelbėjų; ten padėjome suburti naujas bendruomenes.

¹⁷ Tiesos laikėmės ne griežtų taisyklių verčiami. Eiti šiuo keliu mus skatino tėvų pavyzdys: jiems Jehova buvo realus, nepaprastai malonus ir geras. Abudu troško kuo geriau jį pažinti, jam įtikti, tad ir mes supratome, ką reiškia tikrai bijoti Dievo ir jį mylėti. Net kai nusižengdavome, tėvai nenuteikdavo, esą Jehova mūsų nebemyli; neišliedavo pykčio ir nesuvaržydavo nepagrįstais draudimais. Norėdami paliesti mūsų širdis, dažniausiai prisėsdavo greta ir ramiai kalbėdavo, mama neretai su ašaromis. Tos pastangos buvo vaisingos. Iš tėvų žodžių ir veiksmų įsitikinome, kad Jehovos baimė — puiki savybė ir būti jo liudytoju ne našta, o džiaugsmas, tikras malonumas“ (1 Jono 5:3).

18. Ką įgyjame bijodami tikrojo Dievo?

¹⁸ Štai vieni iš „paskutinių Dovydo žodžių“: „Kas valdo žmones teisingai, valdo Dievo baimėje, yra tarsi ryto šviesa, saulei tekant“ (2 Samuelio 23:1, 3, 4). Jų esmę veikiausiai suvokė Dovydo sūnus ir įpėdinis Saliamonas, nes pats Jehovą prašė „klausios širdies“ ir gebėjimo atskirti, „kas gera ir kas pikta“ (1 Karalių 3:9; Jr). Saliamonas neabejojo, kad bijodamas Jehovos elgsis išmintingai ir bus laimingas. Vėliau Mokytojo knygos pabaigoje jis parašė tokią išvadą: „Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą — ir gerą, ir blogą“ (Mokytojo 12:13, 14). Jeigu paisysime šio patarimo, įsitikinsime, kad „nusižeminimo ir pagarbios Viešpaties baimės atlygis“ yra ne tik išmintis ir laimė, bet ir „turtai, pagarba ir gyvenimas“ (Patarlių 22:4).

19. Kaip galėsime suvokti, kas yra „Viešpaties baimė“?

¹⁹ Iš senovės ir šių dienų žmonių pavyzdžių akivaizdu, kad sveika Dievo baimė daro gerą įtaką tikrųjų jo tarnų gyvenime. Tokia baimė ne tik apsaugo nuo visko, kas nepatinka mūsų dangiškajam Tėvui, bet ir suteikia drąsos, kai esame puolami priešininkų, taip pat įgalina ištverti mėginimus bei sunkumus. Tad visi, jauni ir pagyvenę, stropiai gilinkimės į Dievo Žodį, apmąstykime jį ir nuoširdžia malda vis artinkimės prie Jehovos. Taip ne tik rasime „Dievo pažinimą“, bet ir suvoksime, kas yra „Viešpaties baimė“ (Patarlių 2:1-5, Brb).

[Išnašos]

Ar gali paaiškinti?

Kaip Dievo baimė gali

• padėti pasitaisyti sunkiai nusidėjus?

• padėti jaustis laimingam net per išmėginimus ir persekiojimus?

• suteikti ryžto vykdyti Dievo valią?

• būti vertingas paveldas mūsų vaikams?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Bijodamas Jehovos Dovydas nepakėlė rankos prieš karalių Saulių

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Dievo baimė — brangus paveldas, kurį tėvai gali perduoti vaikams