Baruchas — ištikimasis Jeremijo raštininkas

AR GIRDĖJAI apie „Nerijos sūnų Baruchą“? (Jeremijo 36:4) Jis minimas tik keturiuose Biblijos skyriuose, bet skaitytojams gerai žinomas kaip pranašo Jeremijo raštininkas ir jo artimas draugas. Jiedu tarnavo kartu paskutinius aštuoniolika Judo karalystės gyvavimo metų, abu pergyveno baisų Jeruzalės sunaikinimą 607 m. p. m. e. ir buvo išvesti į Egipto tremtį.

Šis Biblijoje minimas asmuo ypač sudomino mokslininkus aptikus dvi VII a. p. m. e. bules su įrašu: „Priklauso Berechjahu [hebrajiškas Barucho vardas], Nerijahu [hebrajiškas Nerijos vardas] sūnui, raštininkui.“ * Kas žinoma apie Baruchą, apie jo šeimą, išsilavinimą, padėtį? Ką rodo jo tvirtas nusistatymas nesitraukti nuo Jeremijo? Ko iš Barucho pasimokome? Atsakymus rasime patyrinėję turimus biblinius bei istorinius duomenis.

Kilmė ir padėtis

Pasak biblistų, Baruchas priklausė garsiai Judo raštininkų šeimai. Taip teigti, jų nuomone, yra keletas priežasčių. Pavyzdžiui, Biblijoje Baruchas tituluojamas raštininku. Sykiu minima, kad jo brolis Seraja karaliaus Zedekijo rūmuose ėjo atsakingas pareigas (Jeremijo 36:32; 51:59).

Apie Jeremijo dienų raštininkus archeologas F. Kingas rašo: „Judo karalystėje septinto amžiaus p. m. e. pabaigoje ir šešto pradžioje profesionalūs raštininkai sudarė išskirtinį luomą. [...] Raštininko titulą gaudavo aukšti rūmų pareigūnai.“

Be to, remiantis Jeremijo 36 skyriumi, kurį detaliai aptarsime, Baruchas, atrodo, bendravo su karaliaus patarėjais ir naudodavosi vieno iš didžiūnų, Gemarijo, kambariu (valgomuoju arba kabinetu). Biblistas Džeimsas Miulenbergas sako: „Baruchas galėdavo įeiti į raštininko kambarį, nes ten turėjo paskirtą vietą. Jis buvo toks pat aukštas pareigūnas, kaip ir tie, kurie buvo susirinkę tuo svarbiu momentu, kai jis viešai skaitė iš ritinio. Jie laikė Baruchą savu.“

Leidinys Corpus of West Semitic Stamp Seals pateikia kitą argumentą apie šio vyro statusą: „Kadangi Berechjahu bulė rasta kartu su daugybe kitų aukšto rango valdininkų bulių, logiška manyti, jog Baruchas (Berechjahu) priklausė tam pačiam pareigūnų ratui.“ Turimos žinios leidžia tvirtinti, kad Baruchas bei jo brolis Seraja turėjo svarbius postus karaliaus rūmuose ir palaikė ištikimą pranašą Jeremiją dramatišku metu prieš Jeruzalės sunaikinimą.

Viešai remia Jeremiją

Barucho vardą pirmą kartą randame Jeremijo 36 skyriuje, kur minimi ‘ketvirti Jehojakimo metai’ (maždaug 625 m. p. m. e.). Tada Jeremijas jau buvo ištarnavęs  pranašu 23 metus (Jeremijo 25:1-3; 36:1, 4).

Jehova liepė Jeremijui: „Paimk ritinį ir surašyk jame visus žodžius, kuriuos tau kalbėjau apie Izraelį ir apie Judą, ir apie visas tautas nuo to laiko, kai pirmąkart tau kalbėjau Jošijo dienomis, iki šiandien.“ Pasakojime tęsiama: „Jeremijas pasišaukė Nerijos sūnų Baruchą. Baruchas surašė į ritinį iš Jeremijo lūpų visus žodžius, kuriuos Viešpats jam buvo kalbėjęs“ (Jeremijo 36:2-4).

Kodėl prireikė Barucho pagalbos? Jeremijas jam pasakė: „Aš negaliu eiti į Viešpaties Namus, man tai neįmanoma“ (Jeremijo 36:5). Skaityti Jehovos žinią reikėjo šventyklos teritorijoje, o pareigūnai, matyt, rūstaudami dėl ankstesnių Jehovos žinių, lankytis ten Jeremijui buvo uždraudę (Jeremijo 26:1-9). Baruchas buvo atsidavęs Jehovos tarnas, todėl „padarė visa, kaip jam buvo liepęs pranašas Jeremijas“ (Jeremijo 36:8).

Perspėjimų, duotų per paskutinius 23 metus, surašymas truko nemažai laiko, o ir pats Jeremijas tikriausiai laukė palankaus momento. Bet jau 624 m. p. m. e. lapkritį ar gruodį Baruchas drąsiai „perskaitė iš ritinio Jeremijo žodžius girdint visai tautai Viešpaties namuose, raštininko Gemarijo [...] kambaryje“ (Jeremijo 36:8-10, Brb).

Apie tą įvykį Gemarijo sūnus Mikajas pasakė tėvui bei kitiems pareigūnams, ir šie paprašė Barucho ateiti pas juos ir garsiai perskaityti ritinį dar sykį. „Išgirdę visus žodžius, — rašoma Biblijoje, — jie ėmė nuogąstauti ir sakyti vienas kitam: ‘Mes tikrai privalome visa tai pranešti karaliui. [...] Eik ir pasislėpk, tu ir Jeremijas! Tenežino niekas, kur judu esate!’“ (Jeremijo 36:11-19).

Sužinojęs, ką Baruchas užrašė iš Jeremijo lūpų, karalius Jehojakimas įtūžęs supjaustė ritinį į gabalus, sumetė į ugnį, o Baruchą ir Jeremiją įsakė suimti. Šie abu vyrai Jehovos paliepti slapta viską surašė į naują ritinį (Jeremijo 36:21-32).

Baruchas, be abejo, suprato, koks pavojus jo tyko. Jis tikriausiai žinojo, kokia grėsmė prieš kelis metus buvo iškilusi Jeremijui. Matyt, girdėjo ir tai, kad karalius Jehojakimas nužudė Ūriją, kuris pranašavo „visai tą pat, ką Jeremijas“. Vis dėlto turėdamas galimybių, — kadangi buvo įgudęs raštininkas ir bendravo su valdžios pareigūnais, — troško padėti pranašui įvykdyti užduotį (Jeremijo 26:1-9, 20-24).

Neieškok „didelių dalykų“

Rašydamas pirmąjį ritinį Baruchas išgyveno sunkų laikotarpį. Jis aimanavo: „Vargas man! Mano kančią Viešpats širdgėla pasunkino. Pavargau dejuodamas, atilsio sau rasti negaliu.“ Kodėl jis taip skundėsi? (Jeremijo 45:1-3)

Biblijoje atsakymo į tai nėra. Tačiau įsivaizduokime Barucho padėtį. Jam reikėjo surašyti perspėjimus, duotus Izraeliui ir Judui per 23 metus, taigi jis aiškiai suvokė, kokiais atskalūnais ir atsimetėliais jo tautiečiai tapo. Jehovos sprendimas sunaikinti Jeruzalę ir Judą, o žmones septyniasdešimčiai metų ištremti į Babiloną, — kas buvo tuomet Jehovos apreikšta ir greičiausiai liepta įrašyti į pirmąjį ritinį, — Baruchą, matyt, pribloškė (Jeremijo 25:1-11). Be to, atvirai remdamas Jeremiją tuo kritišku momentu, Baruchas rizikavo netekti tarnybos ir prarasti aukštą postą.

Šiaip ar taip, Jehova ir pats priminė Baruchui turėti omenyje tą būsimą nuosprendį. Jis paaiškino: „Griaunu, ką  pastačiau, išraunu, ką pasodinau! Net visą kraštą!“ Tada paskatino Baruchą pamąstyti: „Ir tu ieškai sau didelių dalykų? Neieškok“ (Jeremijo 45:4, 5; Skv).

Jehova konkrečiai nepasakė, kas tie „dideli dalykai“, — savanaudiški troškimai, noras iškilti ar turto geismas. Pats Baruchas tai, be abejonės, žinojo. Jehova patarė jam realiai vertinti padėtį ir atsiminti, kas laukia: „Sukelsiu nelaimę viskam, kas mirtinga, bet tau paliksiu tavo gyvybę, kaip karo laimikį, kad ir kur tu eitum.“ Kad ir kur Baruchas atsidurtų, patį brangiausią turtą, gyvybę, Jehova jam pažadėjo išsaugoti (Jeremijo 45:5).

Po šių 625—624 m. p. m. e. įvykių, kuriuos Jeremijas aprašo 36 ir 45 skyriuose, Baruchas ilgą laiką nebeminimas. Apie jį Biblija prabyla likus keliems mėnesiams iki Jeruzalės ir Judo žlugimo 607 m. p. m. e. Kas tada dėjosi?

Baruchas toliau nepalieka Jeremijo

Biblijos pasakojime Baruchas vėl pasirodo, kai babiloniečiai apgula Jeruzalę. Pranašui Jeremijui, „įkalintam Judo karaliaus rūmų sargybos būste“, Jehova liepia pirkti pusbrolio lauką Anatote kaip ženklą, kad tauta grįš ir vėl atsikurs. Baruchas kviečiamas padėti sutvarkyti dokumentus (Jeremijo 32:1, 2, 6, 7).

Jeremijas paaiškino: „Aš parašiau raštą, jį užantspaudavau, pakviečiau liudytojų ir pasvėriau sidabrą svarstyklėmis. Aš paėmiau užantspauduotąjį pirkimo raštą [...] ir atvirąjį pirkimo raštą ir padaviau [...] Baruchui“ (Brb). Paskui liepė abu raštus padėti saugoti į molinį indą. Kai kurių biblistų manymu, sakydamas, jog raštą parašė pats, Jeremijas turėjo omenyje, kad jo turinį diktavo raštininkui Baruchui (Jeremijo 32:10-14; 36:4, 17, 18; 45:1).

 Baruchas su Jeremiju laikėsi anuometinių teisės nuostatų. Visų pirma jie surašė du pirkimo raštus. Knygoje Corpus of West Semitic Stamp Seals aiškinama: „Pirmasis raštas, vadinamas ‛užantspauduotuoju’, būdavo suvyniojamas ir užantspauduojamas bule ar bulėmis; tai — sutarties originalas. [...] Antrasis, ‛atvirasis’, buvo surištojo ir užantspauduotojo kopija, bet kada prieinama peržiūrėti. Taigi buvo du dokumentai, originalas ir kopija, parašyti ant dviejų atskirų papiruso lapų.“ Archeologiniai radiniai liudija, kad tada tokius raštus saugodavo moliniuose induose.

Galiausiai babiloniečiai Jeruzalę užėmė, sudegino ir visus, išskyrus kai kuriuos beturčius, išsivedė į nelaisvę. Nebukadnecaras krašto valdytoju paskyrė Gedaliją, bet po kelių mėnesių šis buvo nužudytas. Likusieji žydai ketino bėgti į Egiptą, nors Dievo įkvėptas Jeremijas ragino pasilikti, ir kaip tik šiame kontekste vėl paminimas Baruchas (Jeremijo 39:2, 8; 40:5; 41:1, 2; 42:13-17).

Žydų vadovai kalbėjo Jeremijui: „Tu meluoji! Ne Viešpats, mūsų Dievas, atsiuntė tave pasakyti mums: ‘Neikite į Egiptą, kad tenai įsikurtumėte gyventi.’ Ne! Nerijos sūnus Baruchas sukurstė tave prieš mus, kad išduotum mus chaldėjams į nagus, idant būtume išžudyti ar ištremti į Babiloną“ (Jeremijo 43:2, 3). Tokie kaltinimai rodo, jog žydų vadovai laikė Baruchą įtakingu žmogumi, galėjusiu paveikti Jeremiją. Galbūt jie manė, kad būdamas aukštas pareigūnas ir ilgai bendraudamas su pranašu, Baruchas buvo Jeremijui ne tik raštininkas! Kad ir ką tvirtino žydų vadovai, raginimas pasilikti atėjo iš Jehovos.

Nepaisydami Dievo perspėjimų, likę žydai pabėgo išsivesdami drauge ir „pranašą Jeremiją bei Nerijos sūnų Baruchą“. Jeremijas rašo: „Neklausydami Viešpaties balso, jie ėjo į Egiptą ir atkeliavo prie Tachpanheso“, miesto, esančio rytinėje Nilo deltos dalyje, ties Sinajaus riba. Tai paskutinės žinios apie Baruchą (Jeremijo 43:5-7).

Ko pasimokome iš Barucho?

Iš Barucho pasimokome labai daug ko. Viena, raštininko įgūdžius ir ryšius su aukštais pareigūnais jis panaudojo Jehovos tarnyboje, nepabūgęs dėl to iškilusių sunkumų. Daug Jehovos liudytojų, vyrų ir moterų, šiandien rodo panašią dvasią. Savo profesinius įgūdžius jie pritaiko tarnaudami Betelyje, darbuodamiesi statybose ar kitur. Kaip tu galėtum rodyti tokią kaip Barucho dvasią?

Kai Dievas priminė Baruchui, jog paskutinėmis Judo karalystės dienomis ne laikas ieškoti „didelių dalykų“, šis, atrodo, susimąstė ir taip išsaugojo gyvybę. Į šį patarimą verta atkreipti dėmesį, nes mūsų aplinkybės panašios: gyvename paskutinėmis šios santvarkos dienomis. Jehova žada tą patį — išsaugoti gyvybę. Ar atsiliepsime taip, kaip Baruchas?

Ši istorija pamoko dar kai ko. Baruchas padėjo Jeremijui bei jo pusbroliui teisiškai įforminti verslo sutartį, nors tie buvo giminaičiai. Tai yra Šventojo Rašto pavyzdys krikščionims, turintiems verslo reikalų su tikėjimo broliais ar sesėmis. Jei sutartis įforminame raštiškai, laikomės Biblijos, elgiamės praktiškai, rodome meilę.

Nors apie Baruchą žinių Biblijoje nedaug, įsidėmėti jį verta visiems krikščionims. Ištikimasis Jeremijo raštininkas — mums puikus pavyzdys. Ar seksi juo?

[Išnaša]

[Iliustracija 16 puslapyje]

Barucho bulė

[Šaltinio nuoroda]

Bulė: Courtesy of Israel Museum, Jerusalem