Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

„Kaip danguje, taip ir žemėje“

„Kaip danguje, taip ir žemėje“

„Kaip danguje, taip ir žemėje“

„Pagal katalikybę yra keturios baigtys: mirtis, teismas, pragaras ir dangus“ (Džordžo Brantlio parengtas leidinys Catholicism).

AR PASTEBĖJOTE, kad sąraše to, kas laukia žmonijos, žemės nėra. Ir nenuostabu, nes Katalikų bažnyčia, kaip ir daugelis kitų religijų, mano, jog vieną dieną žemė bus sunaikinta. Apie tai sakoma žodyno Dictionnaire de Théologie Catholique skyrelyje „Pasaulio pabaiga“: „Katalikų bažnyčia tiki ir moko, kad šitas Dievo sukurtas pasaulis netvers amžinai.“ Panaši mintis yra ir neseniai išleistame katalikų katekizme: „Mūsų pasaulis [...] pasmerktas išnykti.“ Tačiau jeigu jis turi išnykti, kaip tada su Biblijos pažadais apie žemės rojų?

Biblijoje aiškiai kalbama, kad ateityje žemė bus rojus. Štai ką apie žemę bei jos gyventojus sako pranašas Izaijas: „Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių. Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius. Kaip ilgaamžis būna medis, taip ilgaamžė bus mano tauta. Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais“ (Izaijo 65:21, 22). Žydai, kuriems Dievas davė šituos pažadus, nė neabejojo, kad ateityje jų kraštas — o ir visa žemė — taps rojumi amžinam žmonių džiaugsmui.

Tai patvirtina ir 37 psalmė. „Romieji paveldės žemę“ (Psalmyno 37:11). Šitoje eilutėje kalbama ne apie laikiną Izraelio tautos sugrąžinimą į Pažadėtąją žemę. Toliau toje psalmėje patikslinama: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb). * Atkreipkite dėmesį: čia sakoma, kad amžinuoju gyvenimu žemėje bus apdovanoti romieji. Viename Biblijos vertime aiškinama, jog 37 psalmės vienuoliktoje eilutėje pavartotas hebrajiškas žodis, reiškiantis „romieji“, „turi kur kas platesnę reikšmę, nei pateikiama vertimuose; tai tie nelaimingieji, kurie kankinami ar persekiojami dėl Jahvės ir kurie nuolankiai paklūsta Dievui“.

Žemėje ar danguje?

Kalno pamoksle Jėzus davė panašų pažadą: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“ (Mato 5:5). Ir vėl sakoma, jog ištikimi Dievui žmonės amžiams gaus atlygį — žemę. Tačiau savo apaštalams Jėzus pasakė, kad jiems ruošia vietą „[savo] Tėvo namuose“ ir kad jie bus su juo danguje (Jono 14:1, 2; Luko 12:32; 1 Petro 1:3, 4). Tad kaip turėtume suprasti pažadus dėl žemės? Ar jie aktualūs šiais laikais ir kam yra duoti?

Ne vieno biblisto nuomone, Jėzaus Kalno pamoksle ir net 37 psalmėje paminėta „žemė“ yra grynai simbolinė. Štai prancūziško Biblijos vertimo Bible de Glaire komentaruose F. Viguru teigia, jog „žemė“ tose eilutėse simbolizuoja „dangų ir Bažnyčią“. O anot prancūzų biblisto M. Lagranžo, tas pažadas nereiškia, „kad romieji dabar ar kada nors ateityje tobulomis sąlygomis valdys Žemę, kurioje gyvena. Veikiau jie paveldės vietą, vadinamą dangaus karalyste, kad ir kur ji būtų“. Dar kitam Biblijos tyrinėtojui atrodo, jog čia „sąvokomis, apibrėžiančiomis žemiškus dalykus, kalbama apie dangų“. O kai kurie biblistai aiškina, kad Šventajame Rašte „apie pažadėtą žemę, Kanaaną, kalbama perkeltine prasme ir ji vaizduoja dangiškąją tėvynę, Dievo Karalystę, kurią gaus romieji. Būtent apie tai kalbama 37 psalmėje bei kitur“. Bet ar turėtume lengva ranka išbraukti mūsų planetą, Žemę, iš Dievo pažadų?

Dievas nepakeitė sumanymo dėl žemės

Jau iš pat pradžių Dievo planai dėl žemės glaudžiai siejosi su žmonija. „Dangūs — Viešpaties dangūs, bet žemę jis davė žmogui“, — rašė psalmininkas (Psalmyno 115:16). Taigi pagal pradinį Dievo sumanymą žmogui buvo skirta gyventi žemėje, ne danguje. Jehova pavedė pirmajai porai išplėsti Edeno sodą po visą žemę (Pradžios 1:28). Ir Dievas šio sumanymo nepakeitė. Jehova savo Žodyje patikina, kad žemė gyvuos amžinai: „Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai lieka ta pati“ (Mokytojo 1:4; 1 Metraščių 16:30; Izaijo 45:18, Brb).

Dievo pažadai niekada nenueina vėjais, nes jis yra Aukščiausiasis ir visada juos ištesi. Biblijoje aiškinant, kaip tvirtai Dievas laikosi duoto žodžio, kaip pavyzdys imamas vandens apytakos ratas: „Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad joje dygtų ir želtų augalai, [...] taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas“ (Izaijo 55:10, 11). Dievas duoda žmonėms pažadų. Žinoma, kol juos įvykdo, gali praeiti nemažai laiko, bet Jis niekada jų nepamiršta. Dievo žodis sugrįžta pas jį atlikęs, kam buvo siųstas.

Jehova tikrai džiaugėsi sukūręs žemę žmonėms. Baigiantis šeštai kūrimo dienai jis pareiškė, jog visa yra „labai gera“ (Pradžios 1:31). Dievo sumanymas — žemę amžiams paversti rojumi — kol kas dar neįgyvendintas. Tačiau, kaip žinome, joks Dievo pažadas „nesugrįš pas [jį] bergždžias“. Žmonės tikrai taps tobuli ir amžinai gyvens žemėje, kur viešpataus taika ir saugumas (Psalmyno 135:6; Izaijo 46:10).

Niekas nesukliudys įvykdyti sumanymo

Pirmosios poros, Adomo ir Ievos, nuodėmė kuriam laikui sutrukdė Dievui įgyvendinti tikslą sukurti visoje žemėje rojų. Kai nepakluso Dievui, Adomas su Ieva buvo išvyti iš Edeno sodo. Taip jie prarado galimybę pamatyti, kaip bus įvykdytas Dievo tikslas, kad žemė taptų rojumi, apgyventu tobulų žmonių. Tačiau Dievas viską sutvarkė taip, kad jo tikslas būtų pasiektas. Kaipgi? (Pradžios 3:17-19, 23)

Įvykius Edeno sode galima pailiustruoti pavyzdžiu: vienas žmogus nusprendžia statyti namą puikiame sklype. Vos tik jis padeda pamatus, kažkas ateina ir juos išgriauna. Užuot nuleidęs rankas, žmogus daro viską, kad namas būtų užbaigtas. Nors tai pareikalauja daugiau išlaidų, jis savo ketinimo neatsisako.

Taip ir Dievas pasirūpino, kad jo tikslas nenueitų perniek. Kai pirmoji žmonių pora nusidėjo, Dievas netrukus suteikė viltį jų palikuonims — pažadėjo atsiųsti „sėklą“, kuri atitaisys padarytą žalą. Besipildant šiam pažadui paaiškėjo, kad toji „sėkla“ pirmiausia yra Dievo Sūnus, Jėzus. Jis atėjo į žemę ir paaukojo savo gyvybę žmonijai atpirkti (Galatams 3:16, NW; Mato 20:28). Prikeltas ir įžengęs į dangų, Jėzus po kurio laiko tapo Karalystės Karaliumi. Pirmiausia būtent jis yra romusis, kuris paveldi žemę kartu su kitais išrinktais ištikimaisiais, irgi prikeltais gyventi danguje ir drauge karaliauti (Psalmyno 2:6-9). Vėliau jie perims žemės valdymą, kad įgyvendintų Dievo pradinį tikslą ir atkurtų rojų. O milijonai kitų romiųjų „paveldės žemę“ ta prasme, kad džiaugsis gerove, kurią laiduos Karalystė, sudaryta iš Jėzaus Kristaus bei jo bendravaldžių (Pradžios 3:15; Danieliaus 2:44; Apaštalų darbų 2:32, 33; Apreiškimo 20:5, 6).

„Kaip danguje, taip ir žemėje“

Ši dvejopa — dangiška ir žemiška — išgelbėjimo viltis minima apaštalui Jonui duotame regėjime. Jis matė danguje sostuose sėdinčius karalius. Tai išrinkti ištikimi Kristaus mokiniai. Apie šiuos Jėzaus bendravaldžius Biblijoje aiškiai pasakyta, kad jie „valdys žemę“ (Apreiškimo 5:9; 5:10, NW). Atkreipkite dėmesį, kaip dvejopai įvykdomas Dievo sumanymas, — žemė atsigauna vadovaujant dangaus Karalystei. Viso šito Dievas ėmėsi, kad pasiektų pradinį savo tikslą — sukurtų rojų visoje žemėje.

Pavyzdinėje maldoje Jėzus ragino savo mokinius melsti Dievą, kad jo valia būtų „kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Ar bereikėtų šito prašyti, jei žemė ateityje išnyktų ar tebūtų dangaus simbolis? Ar turėtų prasmės tie žodžiai, jei visi teisieji eitų į dangų? Ką Dievas numatęs žemei, akivaizdu iš Šventojo Rašto — nuo pat pasakojimo apie sukūrimą iki Apreiškimo knygos. Žemė tikrai taps tokia, kokią sumanė Dievas, — rojumi. Tokia Dievo valia ir ji bus įvykdyta. Ištikimi jo tarnai to meldžia.

Mūsų Kūrėjas iš pat pradžių norėjo, kad žmonės amžinai gyventų žemėje, o jis yra Dievas, kuris nesikeičia (Malachijo 3:6; Jono 17:3; Jokūbo 1:17). Jau daugiau kaip šimtmetį žurnalas Sargybos bokštas aiškina, kaip dvejopai bus įgyvendintas Dievo sumanymas. Leidinys padeda suprasti Šventajame Rašte užrašytus Dievo pažadus atkurti žemėje rojų. Raginame jus labiau tuo pasidomėti. Galite teirautis Jehovos liudytojų arba parašyti šio žurnalo leidėjams.

[Išnaša]

^ pstr. 5 Daugybėje Biblijos vertimų hebrajiškas žodis érets išverstas „kraštas“, o ne „žemė“. Tačiau nėra pagrindo manyti, jog Psalmyno 37:11, 29 šis žodis reiškia vien Izraelio tautai duotą kraštą. Viljamas Vilsonas knygoje Old Testament Word Studies rašo, jog érets reiškia „žemę bendrąja prasme — tiek apgyventą, tiek ne; kada vartojamas siauresne prasme, šalia jo rašomas tikslinamasis žodis, nurodantis, kad kalbama apie tam tikrą žemės plotą, kraštą ar šalį“. Taigi pirmoji ir pagrindinė šito hebrajiško žodžio reikšmė — mūsų planeta, Žemės rutulys. (Skaitykite 1986 m. sausio 1 d. Sargybos bokštą anglų kalba, p. 31.)

[Iliustracija 4 puslapyje]

Biblijoje aiškiai parašyta, jog žemėje bus atkurtas rojus

[Iliustracija 7 puslapyje]

Argi pavyzdinė Jėzaus malda būtų prasminga, jei žemė turėtų išnykti?