VAŽIUODAMAS traukiniu į Niujorką, vienas vyras ant grindų rado lapelį. Jame buvo parašyta: „Žmogaus siela yra mirtinga.“ Labai sudomintas vyriškis ėmė skaityti. Žodžiai jį pribloškė, nes nemirtingos sielos dogma iki tol abejonių nekėlė. Kas lapelio autorius, jis tada nežinojo. Tačiau suprato, kad argumentai įtikinami, remiasi Biblija, ir kad į tai verta rimtai gilintis.

Tas vyras buvo Džordžas Storzas, vienos bažnyčios pastorius. Traukiniu jis keliavo 1837-aisiais — tada, kai Čarlzas Darvinas pirmą kartą savo bloknote užrašė mintis, vėliau išsirutuliojusias į evoliucijos teoriją. Pasaulis tuomet dar buvo gana religingas. Daugelis tikėjo Dievą, skaitė Bibliją ir laikė ją autoritetu.

Storzas vėliau išsiaiškino, kad lapelį parašė Henris Gru iš Filadelfijos (Pensilvanijos valstija, JAV). Gru vadovavosi principu: „geriausias Šventojo Rašto aiškintojas yra pats Raštas“. Jis ir jo draugai tyrinėjo Bibliją norėdami suderinti savo gyvenimą bei veiklą su jos patarimais. Studijuodami jie atskleidė kai kurias svarbias Biblijos tiesas.

Gru teiginių paskatintas Storzas rūpestingai nagrinėjo, kas Šventajame Rašte sakoma apie sielą, ir tai aptarinėjo su kitais pastoriais. Po penkerių metų kruopščių studijų jis galiausiai ryžosi paskelbti, kokį biblinės tiesos perlą atrado. Iš pradžių parengė pamokslą, kurį pasakė vieną sekmadienį 1842-aisiais. Tačiau kad temą išsemtų visiškai, jautė poreikį parengti jų daugiau. Iš viso pamokslų apie sielos mirtingumą parašė šešis. Jie išėjo atskiru leidiniu Six Sermons (Šeši pamokslai). Lygindamas Biblijos eilutes Storzas iškėlė nuostabią tiesą, užgožtą žeidžiančių Dievą krikščionijos dogmų.

Biblijoje kalbama, kad pateptieji Jėzaus sekėjai už ištikimybę gauna nemirtingumą (1 Korintiečiams 15:50-56). Jeigu toks atlygis skirtas ištikimiesiems, svarstė Storzas, tai nedorėlių siela negali būti nemirtinga. Užuot spėliojęs, jis atsivertė Bibliją. Pirmiausia sutelkė dėmesį į Mato 10:28, kur sakoma: „Bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“ Taigi siela gali pražūti. Paskui susirado Ezechielio 18:4, kur parašyta: „Siela, kuri nusikalsta, mirs“ (Brb).  Benagrinėjant visą Bibliją ėmė ryškėti tiesa. „Jei mano įsitikinimas, kad siela miršta, teisingas, — rašė Storzas, — tai daugelis Biblijos vietų, buvusios iki šiol neaiškios, tampa suprantamos, mielos, kupinos prasmės ir jėgos.“

Tačiau kas norima pasakyti tokiose eilutėse kaip Judo 7? Ten skaitome: „Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes.“ Iš tų žodžių kai kas daro išvadą, kad žuvusiųjų Sodomoje ir Gomoroje sielos amžinai kankinamos ugnyje. „Palyginkime Biblijos eilutes“, — rašė Storzas. Paskui pacitavo 2 Petro 2:5, 6: „Jis nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo [...] Nojų [...], kai siuntė bedievių pasauliui tvaną. Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams.“ Taigi Sodoma ir Gomora virto pelenais, išnyko amžiams kartu su savo gyventojais.

„Petras atskleidžia Judo žodžių prasmę, — paaiškino Storzas. — Abi eilutės aiškiai parodo, kaip rūsčiai Dievas baudė nusidėjėlius. [...] Tie nuosprendžiai, įvykdyti senovės miestams Sodomai ir Gomorai, yra visiems neišdildomas, ‘amžinas’ perspėjimas, arba ‘pavyzdys’, iki pat pasaulio galo.“ Judas norėjo pasakyti, kad Sodoma ir Gomora sunaikintos ugnimi amžiams. Tai jokiu būdu nepaneigia fakto, kad žmogaus siela mirtinga.

Storzas nesirėmė vien tomis eilutėmis, kurios patvirtino jo požiūrį, ir neatmetė jam neparankių. Jis atsižvelgdavo į kiekvienos iš jų kontekstą ir bendrą Biblijos mintį. Jei atrodydavo, kad viena eilutė prieštarauja kitoms, logiško paaiškinimo Storzas ieškodavo kitose Biblijos knygose.

Tarp Džordžo Storzo bendradarbių buvo Čarlzas Teizas Raselas, jaunas vyras, tuomet rinkęs Biblijos studijuotojų grupę Pitsberge, Pensilvanijos valstijoje. Vienas pirmųjų jo straipsnių biblinėmis temomis pasirodė 1876 metais Storzo leidžiamame žurnale Bible Examiner. Raselas pripažino, jog pirmieji Biblijos tyrinėtojai jam turėjo įtakos. Raselui, tapusiam žurnalo Zion’s Watch Tower redaktoriumi, Storzas nemažai talkino tiek žodžiu, tiek raštu, ir šis buvo už tai dėkingas.

Aštuoniolikmetis Č. T. Raselas subūrė Biblijos studijų grupę ir aptarinėjo šią knygą pagal tam tikrą metodą. A. H. Makmilanas, Biblijos tyrinėtojas ir Raselo bendramintis, apie tai pasakojo: „Kas nors iškeldavo klausimą. Grupė jį svarstydavo. Diskusijos dalyviai ieškodavo ta tema Biblijos eilučių ir, kai įsitikindavo, jog visos jos tarpusavyje derinasi, padarydavo išvadą ir užrašydavo.“

Raselas neabejojo, kad Biblija, jei imama visa, turi atskleisti nuoseklią ir harmoningą žinią, neprieštaraujančią sau pačiai nei jos Autoriui, Dievui. Sunkiai suprantamas Biblijos vietas, Raselo nuomone, reikėjo aiškinti remiantis kitomis įkvėpto Dievo Žodžio dalimis.

Tačiau Raselas, Storzas ir Gru nebuvo pirmieji, aiškinę Raštą pačiu Raštu. Daug anksčiau tai darė krikščionybės Įkūrėjas  Jėzus Kristus. Aiškindamas kokį nors teiginį jis dažnai remdavosi Raštais. Pavyzdžiui, kai fariziejai smerkė jo mokinius už tai, kad skynė varpas šabo dieną, Jėzus kaltintojams priminė, kaip taikyti šabo įstatymą, paminėdamas atsitikimą, aprašytą 1 Samuelio 21:7 [21:6, Brb]. Šis pasakojimas, kaip Dovydas ir jo vyrai valgė padėtinės duonos, religiniams vadams buvo žinomas. Jėzus paskui nurodė iš Įstatymo, kad tokią duoną galėjo valgyti tik Aarono linijos kunigai (Išėjimo 29:32, 33; Kunigų 24:9). Vis dėlto jos paimti Dovydui buvo leista. Savo įtikinamą argumentą Jėzus užbaigė citata iš Ozėjo knygos: „Jei būtumėte supratę, ką reiškia ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’, nebūtumėte pasmerkę nekaltų“ (Mato 12:1-8; Brb). Šis puikus pavyzdys rodo, kaip lyginant eilutes galima išsiaiškinti tai, kas nesuprantama.

Jėzaus sekėjai aiškindami Raštus irgi laikėsi šio pavyzdžio. Mokydamas žmones Tesalonikoje apaštalas Paulius „vedė pokalbį su jais iš Raštų, aiškindamas ir įrodinėdamas, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių“ (Apaštalų darbų 17:2, 3, Jr). Įkvėptuose savo laiškuose Paulius irgi laikosi to paties principo — Raštus aiškina remdamasis pačiais Raštais. Štai Laiške hebrajams vieną po kitos cituoja keletą eilučių, kad įrodytų, jog Įstatymas tebuvo būsimųjų gėrybių šešėlis (Hebrajams 10:1-18).

Nuoširdūs Biblijos tyrinėtojai XIX ir XX amžiuje šį krikščionių metodą atgaivino. Lyginti eilutes vieną su kita įprasta žurnale Sargybos bokštas (2 Tesalonikiečiams 2:15). Jehovos liudytojai, asmeniškai nagrinėdami Šventąjį Raštą, irgi taiko šį principą.

Kaip skaitydami Bibliją galime sekti puikiu Jėzaus ir jo ištikimų sekėjų pavyzdžiu? Visų pirma gilinkimės į svarstomos eilutės kontekstą. Kaip tai padeda suprasti mintį? Štai imkime Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 16:28: „Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“ Galbūt yra manančių, kad šie žodžiai neišsipildė, nes visi Jėzaus mokiniai, buvę tada sykiu ir juos girdėję, mirė anksčiau, nei Dievo Karalystė buvo įkurta danguje. Leidinyje The Interpreter’s Bible apie šią eilutę netgi sakoma: „Ta pranašystė neišsipildė ir vėliau krikščionims teko pripažinti, jog tai metafora.“

Tačiau šių žodžių bei panašių evangelijose pagal Morkų ir Luką kontekstas padeda įžvelgti tikrąją eilutės prasmę. Matas, užrašęs minėtus žodžius, toliau pasakoja: „Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje“ (Mato 17:1, 2). Morkus ir Lukas Jėzaus žodžius apie Karalystę irgi susieja su atsimainymu (Morkaus 9:1-8; Luko 9:27-36). Tame regėjime Jėzus trims apaštalams parodė, su kokia šlove ateis gavęs Karalystę. Petras patvirtina šią mintį kalbėdamas, jog per atsimainymą pats savo akimis matė „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą“ (2 Petro 1:16-18).

Na, o jeigu citatą sunku suprasti net patyrinėjus kontekstą? Būtų naudinga palyginti ją su kitomis eilutėmis, nepamirštant  bendros visos Biblijos minties. Puiki priemonė tam yra Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertime, kuris dabar (visas ar jo dalys) išverstas į 57 kalbas. Tai — gretinamosios nuorodos į kitas eilutes viduriniame kiekvieno puslapio stulpelyje (yra daugumoje leidimų). Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertime su nuorodomis jų rasite per 125000. To vertimo įvade aiškinama: „Kruopščiai gretinant nuorodas bei nagrinėjant išnašas aiškiai matyti, jog visos 66 Biblijos knygos derinasi tarpusavyje ir sudaro vieną Dievo įkvėptą knygą.“

Pažiūrėkime, kaip gretinamosios nuorodos į kitas eilutes padeda suprasti neaiškią Šventojo Rašto vietą. Štai, pavyzdžiui, skaitant Abromo, arba Abraomo, istoriją gali kilti klausimas: kas išvedė Abromo šeimą iš Ūro? Pradžios 11:31 rašoma: „Terachas pasiėmė sūnų Abromą, vaikaitį Lotą, [...] savo marčią Sarają [...] ir išėjo su jais iš chaldėjų Ūro į Kanaano kraštą. Atėję į Haraną, jie ten apsigyveno.“ Iš šio fragmento galima spręsti, kad išėjimo iniciatorius buvo Abromo tėvas Terachas. Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertime prie šios eilutės randame 11 nuorodų. Paskutinėje, Apaštalų darbų 7:2, skaitome Stepono žodžius pirmojo amžiaus žydams: „Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną, ir įsakė: ‘Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu’“ (Apaštalų darbų 7:2, 3). Ar Steponas čia nesupainiojo Ūro su Haranu, iš kurio šeimą išvedė Abromas? Žinoma, ne, nes užrašyta Stepono kalba yra įkvėpto Dievo Žodžio dalis (Pradžios 12:1-3).

Kodėl tad Pradžios 11:31 teigiama, kad „Terachas pasiėmė sūnų Abromą“ bei kitus savo šeimos narius ir išėjo iš Ūro? Terachas tebebuvo šeimos patriarchas. Jis sutiko eiti su Abromu, todėl sakydami, kad būtent jis išvedė visus į Haraną, Biblijos rašytojai išreiškė jam pagarbą. Palygindami ir suderindami šias dvi Biblijos ištraukas, galime suvokti, kaip iš tikrųjų buvo. Abromas pagarbiai įtikino tėvą išeiti iš Ūro, kaip ir nurodė Dievas.

Skaitydami Bibliją turime atsižvelgti į jos kontekstą ir bendrą prasmę. Krikščionims primenama: „Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus“ (1 Korintiečiams 2:11-13). Turime melsti Jehovą padėti suprasti jo Žodį ir bandyti ‘dvasiniais žodžiais aiškinti dvasinius dalykus’ — analizuoti sunkiai suprantamos eilutės kontekstą ir gretinti ją su panašiomis. Tad studijuokime Dievo Žodį ir rasime ne vieną tiesos perlą.